Priimti sprendimus turime kiekviename žingsnyje – pradedant nuo to, ką valgysime pietų, baigiant esminiais karjeros ar asmeninio gyvenimo sprendimais. Priimdami sprendimus kartais visi susiduriame su sunkumais. Tačiau kodėl dvejojame priimti sprendimus? Kodėl vieniems žmonėms tą padaryti sunkiau nei kitiems? Kodėl atidėliojame sprendimus? Ką tai sako apie mūsų asmenybę? Ir kaip sau padėti tapti ryžtingesniais? Psichiatras, psichoterapeutas Raimundas Alekna.
Kodėl sunku priimti sprendimus?
Visų pirma, sudėtingus sprendimus turime suvokti labai individualiai. Vienam žmogui gali būti labai sudėtinga priimti sprendimą, ką šiandien norės valgyti, kitam – ką veikti laisvalaikiu ar kaip praleisti atostogas. Kitiems žmonėms gali būti visiškai nesudėtinga imti ir pakeisti darbą. Tad iš tiesų tai, kaip lengva priimti sprendimus, ir kokioje srityje, priklauso nuo ankstyvųjų patirčių vaikystėje. Nemaža dalimi to mokomės stebėdami tėvus. Tėvų pavyzdžiai mums turi daug reikšmės. Žinoma, jei mūsų ankstyvoji patirtis susijusi su tuo, kad mūsų nesunkiai ir ryžtingai priimti sprendimai turėjo pasekmių, dėl kurių gailėjomis, tai turės įtakos ir mūsų vėlesniems sprendimams.
Tai, kaip susigyvename su pasekmėmis priėmus sprendimą, parodo, kiek esame psichiškai sveiki ir subalansuoti. Dažnai įvardijama, kad psichiškai sveikas žmogus nuo kitų skiriasi tuo, kad jis pats priima sprendimus ir nebėga nuo savo priimtų sprendimų atsakomybės. Iš tiesų toks sprendimas tai nėra, pavyzdžiui, klausimas būti, ar nebūti. Psichiškai, psichologiškai subalansuota asmenybė, psichiškai sveikas žmogus puikiai supranta, kad sprendimų priėmimas yra savotiškas procesas. Šiuo atveju net ir tam tikrų neurotinių ar psichologinių sutrikimų turinčių žmonių elgesys priimant sprendimus skiriasi nuo to, kaip tą daro psichologiškai subalansuotos asmenybės.
Laimėtojai, nelaimėtojai ir pralaimėtojai
Kai kurie psichologai tokius žmones skirsto į turinčius laimėtojo, nelaimėtojo ir pralaimėtojo gyvenimo scenarijus. Laimėtojas visuomet turi planą B. Tai reiškia, kad jis priima sprendimą ir, jei pasekmės jo netenkina, jis be didelių problemų priima kitą sprendimą, taip koreguodamas tas pasekmes, kurios jo pilnai nepatenkino. Nelaimėtojas visuomet mano, kad priima teisingą sprendimą, tačiau visi kiti visuomet sugadina to teisingo sprendimo sėkmę ir dėl jų elgesio pasekmės yra blogos. Toks žmogus nėra labai lankstus, jis nelabai greitai persiorientuoja į kito sprendimo priėmimą. Jis labiau linkęs kaltinti kitus ir nuvertinti save. Jis juk nieko negali padaryti, priėmė sprendimą, tačiau dėl kitų kaltės nutiko taip, kad sprendimo pasekmės netenkina nei jo paties, nei galbūt kažko, kas yra santykyje su juo. Na ir pralaimėtojas niekada nepriima jokio sprendimo. Jis laukia, kol gyvenimas sudėlios pats ir tai nepriklausys nuo jo valios. Jis svajoja, fantazuoja, jis nori, mato, kad galbūt būtų gerai, kad būtų vienaip ar kitaip. Tačiau jis neįdeda jokių pastangų, nes sprendimo priėmimas yra tam tikras veiksmas, susijęs su žmogaus valia. Norint priimti sprendimą, reikia įdėti pastangų.
Kodėl tokie žmonės nepriima sprendimų? Jų patirtis galbūt yra tokia, kad jau ankstyvoje vaikystėje suprato, kad jų priimami sprendimai yra visiškai anuliuojami, ignoruojami ir taip nuvertinami, kad tas žmogus ankstyvoje vaikystėje pasąmoningai supranta, kad negalima daryti nieko, nes vis tiek neįvyks tai, ko jis tikisi. Tad grįžtant prie sprendimų priėmimo, labai svarbios patirtys vaikystėje, auklėjimo eigoje. Tai didele dalimi priklauso nuo mūsų tėvų išminties, mokytojų supratimo apie žmogaus psichologinę raidą ir jos svarbą suaugusiojo gyvenime.
Kaip sau padėti priimti sprendimus?
Tokių būsenų, elgesio modelių, išgyvenimo strategijų koregavimas paprastai vyksta pas psichologus, psichoterapeutus. Tai reikalauja šiek tiek laiko, nes iš tiesų pakankamai aktuali problema yra sprendimo priėmimo atidėliojimas. Literatūroje internete ar kituose šaltiniuose pakankamai nemažai apie tai rašoma, nes pastarųjų dešimtmečių tendencijos yra tokios, kad žmonės turi būti ryžtingi, prisiimti atsakomybę, priimti sprendimus, viskas turi vykti veiksme ir tas veiksmas duoda tam tikrus rezultatus. Šios tendencijos labai aktualizuoja tai, kad tie žmonės, kurie vis atidėlioja, neturi iniciatyvos, yra kritikuojami, nuvertinami ir laikoma, kad jie mažiau vertingi už tuos, kurie iš karto priima sprendimus, imasi iniciatyvos ir atlieka užduotis.
Paprastai dirbant su tokiais žmonėmis ieškoma priežasčių, kurios padėtų suprasti, kad yra tam tikrų sričių, kuriose žmogus sprendimą gali priimti labai greitai. Tačiau yra tam tikrų patirčių, kurios jam per jo vidinį balsą sako būti atsargiam, pagalvoti, neskubėti. Žmogų iš vidaus tarsi kažkas stabdo ir šis stabdymas, sprendimo nepriėmimas turi labai svarbią reikšmę to žmogaus gyvenime. Iš tiesų, pačiam susivokti, kodėl būtent šiais atvejais taip sunku pradėti kažką daryti, yra labai sunku. Dažnai sprendimas “daryti” – tai veiksmas, kada mes persijungiame iš buvimo praeityje ar ateityje į čia ir dabar. Tad neatidėliojimas yra svarbus tuo, kad tai žmogų ir nuramina, ir išveda jį iš neurotinės būsenos.
Atidėliojimas – neurotinės būsenos išraiška
Kolegos specialistai įvardija, kad sveikas žmogus gyvena čia ir dabar. Neurotinė asmenybė gyvena arba praeityje, arba ateityje: arba graužiasi dėl praeities, arba bijo ateities. Taigi jei vien atidėliojame, esame neurotinėje būsenoje. Sprendimų nepriėmimas yra neurotinės būsenos išraiška ir suprantama, kad neurotinės būsenos turėtų būti koreguojamos pas specialistą. Žinoma, gali būti, jog susiklostys tam tikros aplinkybės ir žmogus be specialisto pagalbos išjudės iš tokio mirties taško. Kokios situacijos tai gali būti?
Galbūt žmogus gauna palaikymą, paramą iš šeimos narių. Galbūt tam, kad žmogus pradėtų kažką daryti, jam reikia labai nedidelio postūmio iš kolegų, kitų svarbių asmenų, kurie turi būtent jam specifinę reikšmę. Ta reikšmė vėlgi yra susijusi su tais reikšmingais asmenimis, kurie sąlygojo šių simptomų susiformavimą ankstyvoje vaikystėje. Tad grįžtant prie to paties, tam, kad galėtume pakoreguoti išgyvenimo strategijas, elgesio modelius, turime šiek tiek grįžti į praeitį prie ištakų, kurios sąlygojo mūsų tokių elgesio modelių susiformavimą. Toks grįžimas padeda revizuoti turimą patirtį ir ją efektyviau panaudoti jau dabartiniame gyvenime.
