Šiame „Vakaro pokalbių“ epizode Jonas Vitkauskas kalbasi su vaikų psichologe Milda Karklyte-Palevičiene apie situacijas, kai vaikas atsisako: darželio, mokyklos, naujo maisto, būrelių ar daugybės kitų dalykų. Pokalbyje aptariama, kas gali slypėti po „nenoriu“, kokie yra nerimo požymiai, kaip tėvams atpažinti, kada tai tiesiog nenoras, o kada – gilesnis signalas, ir ką daryti praktiškai. Svarbiausia – pirmiausia bandyti suprasti, kas vyksta, o tik tada spręsti, kaip padėti.
Ar tema „nenoriu“ populiari tarp tėvų?
Mano manymu, tikrai populiari. Prie savo patirties papildysiu, kad pagrindinė mano veikla yra konsultavimas. Knyga, lektoriavimas yra mano šalia einančios veiklos. Iš tiesų visą darbinę dieną praleidžiu konsultuodama, matydama šeimas iš vidaus. Taip pat konsultuodama ir pedagogus, kartais vykdama į ugdymo įstaigas.
Tad tas „nenoriu“ yra tikrai labai dažnas. Ir dažnas tėvams klausimas – ką su tuo daryti. Dažniausiai visų pirma einam į klausimą, o kodėl tas kyla, kas po tuo slepiasi. Kadangi po „nenoriu“, atrodytų paprastu tokiu žodeliu, gali slėptis daug priežasčių.
Kas po tuo „nenoriu“ dažniausiai slepiasi?
Gali vykti įvairių dalykų. Visų pirma, tikrai gali būti, kad vaikas tiesiog nenori – paprastas, objektyvus dalykas.
Taip pat gali būti daug kitų priežasčių.
Gali būti turėta sunki patirtis, kurios mes gal patys net neatsimename, ir vaikas pats sąmoningai neprisimena.
Gali būti baimė suklysti.
Gali būti baimė ar nerimas, kad kažkas pasityčios, pasijuoks, pažemins.
Gali būti, kad tai ateina iš tėvų santykių, nes vaikas nori būti lojalus ir tėčiui, ir mamai. Pavyzdžiui, jeigu mama nori, kad vaikas gerai mokytųsi, o tėtis sako: „ai, ten tie moksliukai…“, vaikui mokslas gali susisieti su tėčio nemėgstamu požiūriu, ir jis net gali to nenorėti siekti. Žinoma, vaikas to taip sąmoningai neįvardins.
Bendrai tai galima apibendrinti nerimu. Tuo metu atsiranda vengimas – vengimas iš nerimo, bet tame nerime dar gali daug dalykų išsiskleisti.
Ar dažnai vaikas vietoje „bijau“ pasako „nenoriu“?
Taip. Baimė ir nerimas dažnai eina kartu. Kodėl vaikas nesako „bijau“, gali būti, kad jis pats nesupranta. 80 procentų mūsų elgesio yra valdoma pasąmonės. Suaugę žmonės dažnai nesupranta, kas juose vyksta, ir gali sakyti „nenoriu“. Tai tikėtis iš vaiko, kad jis supras, būtų per aukštas pilotažas.
Kitas dalykas – vaikas gali nedrįsti. Gali būti, kad pasakys „bijau“ ar „nerimauju“, o iš jo pasišaipys, sakys: „mes karus marus išgyvenę, o tu čia dėl nesąmonės pergyveni“. Tada prie jo emocinio krūvio prisideda dar ir pažeminimas.
Ar yra aiškūs nerimo požymiai – fiziniai, emociniai, elgesio?
Kalbant apie nerimą, labai svarbu pažinti savo paties vaiką. Tam, kad galėtume iš kūno kalbos, iš verkimo identifikuoti. Net kai mažas vaikelis, kūdikis – tėvai dažnai mato, kad verkimas yra kitoks: kur „nenoriu“, kur ribų bandymas, kur vaikui neramu, kur vaikui negera, kur vaikas galbūt tuoj susirgs.
Bendrai kalbant, yra ir fiziniai, ir emociniai, ir elgesio dalykai.
Kokie dažniausi fiziniai požymiai? Pilvo skausmai realūs ar įsivaizduojami?
Jie yra realūs. Kai patiriame nerimą, mūsų simpatinė nervų sistema stipriai suaktyvėja. Ji atsakinga už „kovok, bėk arba sustink“ funkciją. Tuo metu vyksta tam tikri procesai organizme ir ima mūsų virškinimas stoti, kad taupytume energiją ir galėtume geriau apsiginti. Trinka virškinimas ir gali atsirasti pilvo, skrandžio, žarnyno skausmai. Taip pat gali būti galvos skausmas, galvos svaigimas, didesnis prakaitavimas, raumenų įtampa, stipriau plakti širdis.
Vaikas tampa dirglesnis arba kaip tik apatiškas, ypač kas jam būdinga. Greičiau pavargsta, ryte atsikelia jau su nuovargiu. Gali tapti verksmingesnis. Ugdymo aplinkoje gali prastėti dėmesio koncentracija, atmintis. Kartais vaikai sako, kad bijo, jog kažkas blogo atsitiks – tokio menamo blogo.
O kada vaikas gali sustingti, tapti lipšnus, pradėti vengti?
Gali. Vengimas iš nerimo gali pasireikšti skirtingai: nervingai vengti – „aš nevažiuosiu, aš neisiu, nedarysiu“, arba apatiškai vengti. Apatiškai – vaiko būsena tarsi sulėtėja, jis prislopintas: „aš nenoriu, man silpna, mane pykina, aš noriu tik miegoti“. Miegas gali tapti vengimo strategija – pasąmonė tarsi nori „pramiegoti“, kad nereikėtų būti ten, kur neramu.
Iš raidos pusės žiūrint, ar geriau, kad vaikas pyksta, šaukia, priešinasi, negu kad vengia?
Gal geriau nelyginti, nes gali būti skirtingos pasekmės. Bet išreikšti pyktį yra sveika. Tai daug sveikiau negu jį nuryti. Iš kitos pusės, jeigu pykčio išraiška destruktyvi ir pradeda trukdyti – mokykloje, darželyje, socialinėse situacijose, ugdymo procese – tada verta padėti vaikui išmokti kitaip tą pyktį išreikšti.
Kaip tėvams praktiškai atskirti: ar tai nerimas, ar tiesiog nenoras?
Svarbu pažinti savo vaiką ir pastebėti, ką tai sako apie mano konkretų vaiką, nes požymiai gali skirtis.
Bendri dalykai, į ką verta atkreipti dėmesį: kiek tai trukdo vaiko gyvenimui. Net jeigu tai tiesiog nenoras, bet nepavyksta susitarti – tai jau iššūkis.
Kalbant apie nerimą, svarbu žiūrėti, kiek nuosekliai tai trunka. Jei nenoras banguoja: kartais vaikas prieštarauja, kartais sutinka, kartais visai noriai padaro – tai labiau situacinis dalykas. Jei tai nerimas, tas atsisakymas dažniau bus nuolatinis.
Taip pat svarbus emocijų intensyvumas ir kiek kalbėjimas realiai veikia. Jei vaikas nenori, bet pasikalbėjus vis tiek nueina ir padaro, nors ir be šypsenos – greičiausiai tai ne nerimas. O nerimui būdinga, kad kiek bekalbėtumėm racionaliai, emocija nesilpnėja.
Dar svarbu, kaip vaikas jaučiasi po situacijos. Jei nenorėjo važiuoti į treniruotę, bet nuvažiavo ir grįžęs dar ir laimingas: „oi, kaip gerai, kad išsiruošiau“ – greičiausiai tai ne nerimas. O jei tai nerimas, po įvykio vaikas dar kurį laiką gali būti prislėgtas, požymiai gali dar stiprėti.
Jeigu vaikas nenori eiti į mokyklą ar būrelį, ar tai reiškia, kad ten kažkas negerai?
Nebūtinai. Priklauso nuo aplinkybių. Kartais tikrai kažkas vyksta, kartais ne. Kartais vaikas nėra pasiruošęs. Kartais vaikas išsineša nerimą iš namų. Kartais vaikas jaučiasi nesaugus ne dėl to, kad ugdymo įstaigoje blogai, o dėl to, kad namuose tapo per daug priklausomas nuo tėvų.
Kiek tėvų elgesys prisideda prie vaiko nerimo?
Tėvų indėlis didelis. Ir perdėta priežiūra, ir įgūdžių trūkumas, o kartais ir nepriežiūra.
Vaikas kopijuoja tėvus. Jis mokosi, kaip susidurti su emocijomis, ką su jomis daryti. Vaikas mokosi santykio su pasauliu: ar aš matau save kaip galintį, pasitikintį, ar kaip bejėgį. Jeigu abu tėvai nerimastingi, vaikui nelabai yra iš kur išmokti kitokio modelio.
Jeigu dar ir labai prižiūri, ir jeigu kiekvienas nukrypimas kelia dramą namie – vaikas išmoksta, kad tai baisu.
Vaikas gali būti nerimastingas pats, gali būti itin jautrus, gali turėti neatrastų spec. poreikių, kurių nepamatėme. Gali nešiotis kažkokius savo dalykus.
Jeigu kalbame apie ugdymo įstaigas, dažnai kalbama apie trišalį bendradarbiavimą: vaikas, tėvai, ugdymo įstaiga. Kuo mažesnis vaikas, tuo mažiau jis gali prisidėti, bet visų pirma reikia nuoširdžiai sustoti ir ieškoti priežasčių, nepuolant kaltinti.
Nes dažnai ugdymo įstaiga kaltina tėvus, tėvai kaltina ugdymo įstaigą. O vaikas ką kalbina? O vaikas visus aplink.
Ar nerimastingi tėvai „gamina“ nerimastingus vaikus?
Gali būti įvairių situacijų, bet visų pirma, be visų kitų įgūdžių ir žinių, vaikas kopijuoja tėvus. Vaikas mokosi, kaip susidurti su emocijomis, ką su jomis daryti. Vaikas mokosi santykio su pasauliu, kaip matyti save: ar kaip įgalintą, pasitikintį, ar kaip aukos pozicijoje esantį, bejėgį. Jeigu ypač abu tėvai yra nerimastingi – vaikui nelabai yra iš kur išmokti kitokio modelio. Tad labai tikėtina, kad vaikas bus nerimastingas.
Ypatingai, jeigu dar jį prižiūri labai, ir jeigu kiekvienas nukrypimas nuo įsivaizdavimų kelia dramą namie – vaikas išmoksta, kad tai yra kažkas baisaus. Nes tėvai savo reakcijomis parodo prasmę tų dalykų. Jei tėvai išsigąsta – vaikas supranta, kad tai baisu.
Ar vaikas dažniau suformuluoja, kad jam “blogai”? Ar dažniau tai išeina per pyktį, verksmą, vengimą?
Priklauso nuo vaiko ir amžiaus. Mokyklinio amžiaus vaikas kartais gali pasakyti, bet nebūtinai. Dažniau tai atsiranda per neaiškius skausmus, negalavimus, pyktį, vengimą, miego problemas.
Bet būna, kad vaikas pats paprašo psichologo: „man kažkas negerai, aš noriu psichologo“.
Kad vaikas pasakytų „man neramu“, reikia jau būti tokį įgūdį turinčiam. Bet vaikai dažnai apibūdina nerimą taip: „nu kažkoks toks jausmas… ne baimė, ne pyktis, ne liūdesys, bet toks va…“ – tai dažnai būna apie nerimą.
Ar yra trumpas klausimynas tėvams – keli klausimai, po kurių aišku?
Deja, universalaus nėra. Jeigu matyčiau vaiką ir tėvus, galėčiau padėti, bet tokio universalaus klausimyno nėra.
O kada verta kreiptis į psichologą?
Jeigu tėvams dėl kažko neramu, dėl kažko neaišku – geriau kreiptis į psichologą. Nebūtinai privačiai: yra ir poliklinikose, yra ir mokyklose, darželiuose.
Verta kreiptis, jeigu atsiranda ryškesni dalykai: miego problemos, pakitęs elgesys, dažnas vengimas situacijų. Pavyzdžiui, vaikas nenori eiti į gimtadienius, prieš kontrolinius visada suserga, nenori eiti į kiemą nors yra socialus, atsiranda tuštinimosi ar šlapinimosi problemos. Kartais tėvai sako: „aš žiūriu į vaiką ir jo nesuprantu“. Tokiais atvejais pagalba gali padėti geriau suprasti vieniems kitus. Tada psichologas gali patarti, kiek verta reaguoti, kiek neverta, kur koreguoti vaiko rekacijas, kur tėvų reakcijas.
Ką daryti, kai vaikas sako „nenoriu į mokyklą“? Koks pirmas žingsnis?
Visų pirma sustoti, padaryti pauzę – „išminties pauzę“. Kelis kartus įkvėpti, iškvėpti, atsigerti vandens, gal pritūpimų padaryti. Tiesiog nereaguoti impulsyviai. Tada savęs paklausti: ar aš suprantu, kodėl mano vaikas atsisako? Ar tai tikrai nenoras, nes keltis anksti ir eiti į mokyklą nėra malonu? Ar tai kažkas kito? Galbūt blogai jaučiasi dėl vienų ar kitų dalykų? Ir nuo to priklauso, kaip reaguosiu ir kaip padėsiu vaikui.
Ir šioje vietoje svarbu, kokį apskritai mes santykį su vaiku turime. Kaip gerai jį pažįstame. Juk jam atsikėlus, mes dažniausiai matome kaip jis jaučiasi.
Ką daryti toliau, kai laikas išeiti, o vaikas sako „neisiu“?
Jeigu tai nenoras, svarbu priimti ir legalizuoti vaiko jausmą. Pavyzdžiui: „aš suprantu, kad tu nenori eiti į mokyklą. Kartais aš irgi nenoriu eiti į darbą.“. Jau vien jausmo priėmimas kuria ryšį ir mažina įtampą. Jeigu ant nenoro pradedam aiškinti „kaip tu nenori, mes tavo laikais…“ – tas nenoras tik didėja.
Tada nubrėžiam tvirtą, bet švelnią ribą: „į mokyklą mes turime eiti“. Ir duodam pasirinkimų, kur įmanom jų duoti: ką valgyti pusryčiams, ką rengtis, su kuo važiuoti. Bet į mokyklą turime išeiti.
Jeigu tai nerimas, svarbu atspindėti nerimą: „matau, kad tau neramu“. Ir tada kalbėtis, ką galima padaryti, kad būtų lengviau, ir po mažą žingsnelį judėti į priekį.
Kartais vaikas ima gudrauti: „batai ne taip“, „dar kažkas“, daug priežasčių, o tėvai skuba ir viskas virsta chaosu. Ką tuomet daryti?
Vėl grįžtame prie to: ką matome – ar tai nenoras, ar nerimas. Jeigu „batai netinka“, atspindėkime: „aš girdžiu, kad sakai, jog batai netinka, bet aš matau, kad tu tiesiog nenori“.
Ar verta leisti vaikui pavėluoti, jei jis ilgai atsikalbinėja?
Priklauso. Jei mes galim pavėluoti ir galim suteikti pasekmę, ypač jei tai tęsiasi ilgai, ir vaikas pavėluos, gaus pastabą, jam pačiam bus nemalonu – kartais verta leisti tai patirti. Mes daug labiau mokomės per patirtį, ne per kalbėjimą.
Jeigu problema yra mokykloje ar organizacijoje, ar svarbiausia vis tiek pažinti vaiką, kad jis papasakotų?
Taip, visų pirma pažinti vaiką.
Kitas dalykas: tėvai bendrauja su kitais klasės ar grupės tėvais. Pavyzdžiui, vakar turėjau konsultaciją, kai vienas vaikas patyrė mokykloje tikrai rimtą iššūkį su klasiokais. Mama nespėjo sureaguoti, bet informaciją gavo iš kitų tėvų.
Faktas, kad vaikas yra geriausias indikatorius. Bet informacijos kartais ateina ir iš kitur.
Ką blogiausio tėvai gali padaryti, kai vaikas nerimauja?
Jeigu tai nerimas, nėra gerai vaiko „išnešti per prievartą“. Bet kartu klausimas, ar nebūtų blogiau leisti vaikui neiti ir leisti vengti situacijos.
Leisdami vengti, mes nerimą padidiname. Vaiko psichika gauna žinutę, kad tai tikrai kažkas blogo, ir vaikas išmoksta sprendimą – bėgti. Mažėja pasitikėjimas savimi: „aš negaliu, man nepavyks“.
Todėl nerimo atveju labai svarbu neleisti pabėgti, bet ne per jėgą – per paskatinimą, buvimą kartu, mažus žingsnius: kaip galime tai kartu įveikti, kad vaikas jaustųsi pasitikintis.
Ar socialinės situacijos šiandien vaikams kelia daugiau nerimo?
Taip, socialinės situacijos kartais tampa gana stipriai banguojančios: parduotuvėje prie kasos kažką nusipirkti, su kaimynu pasisveikinti. Aš tai labiau siečiau su tuo, kaip tėvai gyvena ir reaguoja, ir su socialine medija – vaikai daugiau laiko praleidžia telefone negu gyvo bendravimo situacijose.
Ar reikia „atimti“ socialinius tinklus, kad sumažėtų nerimas?
Aš sakyčiau – neatimti, bet sąmoningai riboti. Nes direktyvus, autoritariškas atėmimas sukelia kitus dalykus. Bet riboti turinį ir laiką – svarbu. Yra Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijos pagal amžių, jas galima lengvai susirasti.
Aš suprantu, kad tėvams nelengva. Kartais tėvai sako, kad gaila iš vaikų paimti, bet man kyla klausimas: ar labiau gaila iš vaikų paimti, ar labiau mums patiems sunku. Kartais norim taip „gražiai“ pasidalinti tuo, sakydami, kad tai dėl vaiko. Norim vaikams patikti irgi, ne tik vaikai nori patikti.
Ir čia yra svarbi tema, susijusi su nerimu: mes labai saugom vaikus nuo kažko ir mums atrodo, kad tikrai dėl vaiko darom. Tačiau dažnai būna, kad darom ne tiek dėl vaiko, kiek dėl savo vidinės baimės.
Čia labai svarbu būti sąmoningiems, sustoti ir įsisąmoninti: kieno tai baimė? Ar tai mano baimė, ar tai dėl vaiko?
Ar šiuolaikiniai tėvai per daug visgi saugo vaikus?
Yra tokia tendencija – per didelė globa. Nenorėčiau absoliutinti, nes būna labai skirtingai. Bet tikrai yra.
Tėvams verta sąmoningai pažiūrėti iš įvairių pusių: kas tikrai yra apie vaiką, ko jam reikia. Nes mes kartais esame kaip švytuoklės: iš vieno kraštutinumo į kitą. Buvo laikas, kai dominavo hipergloba, paskui pamačius, kad tai nėra gerai, kai kurie linkti į kitą kraštutinumą.
Visgi balansas yra labai svarbus. Ir kad iš hiperglobos nepabėgtume į autoritarinį auklėjimą.
Jeigu į vaiką žiūri kaip į asmenybę nuo pat mažens, tada mažiau kyla pagundų daug „metodų“ naudoti.
Parengta pagal interviu su vaikų psichologe Milda Karklyte – Palevičiene. Laidą vedė Jonas Vitkauskas.
“Vakaro pokalbiai” šeštadieniais, 18 val. per Vilnius FM.
