Šiame „Vakaro pokalbių“ epizode kalbamės apie tris „valiutas“, kuriomis kasdien atsiskaitome, nors jų nenusipirksime: dėmesį, laiką ir sveikatą. Laidos svečias Aurimas Vietrinas – 30 metų vadovų, pardavėjų ir komandų koučingo praktikas, mokymų agentūros įkūrėjas, knygos „Mentalinė dieta“ autorius – aiškina, kaip dėmesys veikia santykius, darbą ir savijautą, kuo skiriasi Chrono ir Kairos laikas ir kodėl efektyvumas be aiškaus tikslo dažnai virsta švaistymu. Pokalbyje paliečiame ir tai, kaip šios „valiutos“ virsta žiniomis, įpročiais, išmintimi ir galiausiai – prasmės klausimu.
Jūsų teigimu 3 universalios gyvenimo valiutos yra dėmesys, laikas ir sveikata. Pradėkime tuomet, nuo klausimo – kodėl šios valiutos yra pagrindinės? Kodėl 3?
Jos 3 tikrai. Kaip ir paminėjai pradžioje – ir kiekvienas savo gyvenime turbūt visų trijų iškart nepastebi. Pastebime kažkurias – ar tai vieną, ar kelias. Trumpai papasakosiu, iš kur jos atsiranda ir kada jas pastebime. Mano susitikimai su labai nemažai žmonių – sakyčiau, netgi su daug žmonių – įvairiose pasaulio vietose pastūmėjo suprasti, kaip jos visos apsijungia į vieną visumą. Man labai nušvito viskas: kaip pasirodo, viskas sąlyginai paprasta. Ir jeigu sąmoningai atsekinėjame savo kasdienybę, pamatome, kad yra ką veikti. Tikrai galima tai padaryti ir tikrai planuoju pasidalinti, ką ir kaip daryti.
Bet čia atrodo tiesiog tiesa. Laikas – jis eina. Sveikata – reikia ją saugoti. Dėmesys – reikia visiems skirti.
Aš jas vadinu 3 universaliomis gyvenimo valiutomis. Pirma valiuta, kaip labai gerai pastebėjai – tai nėra pinigai, bet mokame jomis visą gyvenimą. Tai dėmesys. Užauginau 2 sūnus, man labiausiai įspūdį paliko tai: kada su sūnumi galvodavau, kad aš jau toks geras tėtis – kartu žiūriu televizorių – jis imdavo mane už barzdos, už smakro ir kreipdavo į save.
Nes tu jam tik laiką duodavai, o ne dėmesį?
Taip, tikrai taip. Ir aš galvodavau: kas čia ne taip? Taigi mes kartu žiūrim jo filmuką. Bet jam reikėdavo dėmesio: kad aš žiūrėčiau į akis, kalbėčiau su juo, klausinėčiau ir panašiai. Tai man labai paaiškėjo, kad tai yra dėmesys. Kada pats buvau marketingo direktorius Baltijos šalims, supratau, kad versle taip pat kovojame už savo klientų dėmesį. Kada mokau vadovus, kada dirbu su pardavėjais kaip mentorius – parodau vieną dalyką: pats vadovavimas yra savo darbuotojų dėmesio valdymas. Norint įgyvendinti užduotis, pirmiausia reikia dėmesio valdymo. Ir man buvo įdomu: o kaip mes tą dėmesį skirstome, kaip jis pasidalina? Man gavosi, kad yra 2 pagrindinės rūšys. Pirma – dėmesys sau. Dėmesys sau viduje: kaip aš jaučiuosi, kokie pojūčiai, kaip savijauta. Ir kitas dalykas – kaip aš atrodau: irgi skiriame dėmesį, žiūrime į veidrodį, nuotraukas ir panašiai. Na ir kokioje aplinkoje gyvename. Bet kartais būna, kad pamirštame, kaip jaučiamės, arba galvojame tik apie išorę. Čia turbūt ir yra visi tie nukrypimai – gali būti patologiniai, gali ne, bet žmogus arba labai egocentriškas, ir visi kiti dalykai iš to išeina. Antra dėmesio rūšis – dėmesys kitiems. Pagal eilę mano mokslų: pirmiausia šeimai, draugams, ir štai darbui. Darbe – savininkams, vadovams, kolegoms, darbuotojams, klientams, klientų klientams. Ir kartais kuo mes vyresni, tuo to dėmesio lieka vis mažiau.
Dėl to, kad su sveikata mums prasčiau?
Mes pradedame suprasti, kad kiti mano minėti objektai – ir aš pats, ir mano išvaizda, kūnas – pradeda reikalauti daugiau dėmesio, negu mes skiriame pačioje pradžioje gyvenimo. Kas man paaiškėjo vystant temą: vaikystėje, kaip minėjau, fiziškai pasiima dėmesį. Tada kyla klausimas: kokias strategijas mes išdirbame nuo vaikystės? Kaip sugalvojame arba išbandome? O po to visą gyvenimą tik dekoracijas keičiame.
Kad gautume dėmesio? Ar, kad skirtume?
Kad gautume.
Nes yra 2 dalykai: gauti dėmesio ir skirti dėmesį. Mūsų dėmesį medžioja turbūt visas pasaulis. O kitas dalykas, mums reikia konkuruoti su tais medžiotojais, kad patys gautume dėmesio.
Taip, taip. Ir čia įdomus pastebėjimas: ką pasakiau, gavau iš eilės knygų patvirtinimą. Bet kada kalbu su vadovais individualiai, labai atvirai, jie patys sako: ta pati vaikystėje atrasta strategija gauti dėmesio, atsispindi ir darbe. Keičiasi tik dekoracijos. Galiu greitai pasakyti – atpažinsite. Vaikai, kad gautų dėmesį, šaukia, nukrenta, rėkia, verkia. Ilgainiui jie pagauna, kad per tai gauna dėmesį. Ir tai pradeda imituoti vėlesniuose gyvenimo etapuose. Ir darbe: „Ne tokia alga. Ne toks kompiuteris, ne toks automobilis“ ir panašiai. Kiti sako: „Pakelkite algą, padarykite, kad tik ramus būtų.“ – ir jam tai pasiseka. Dar viena strategija: jeigu šaukti nepavyko, tėvai buvo patyrę, tada vaikas supranta, kad būti geru irgi gerai – gauni dėmesį, saldainį, pripažinimą iš tėvų. Ilgainiui tokį metodą išdirbi, ateini į darbą, būni perfekcionistas, darai viską gerai ir lauki, kol pagirs.
Bet tokius darbuotojus vadovai turėtų mėgti?
Yra dvi pusės: jeigu vadovui tai svarbu ir jis moka pastebėti – jis žino, kad reikia pagirti. Ypatingai, jeigu žmogus specialiai daro, kad gautų dėmesį. Dar vienas dalykas: ir aš pats žinau kelis tūkstančius anekdotų, žinau, kad per tai gauni dėmesį. Žinios, arba gebėjimas nustebinti. Vaikystėje mano draugai grodavo, sportuodavo, žinodavo daug – mato, kad per tai gali gauti dėmesį. Ir darbe mes turime kolegų, kurie žino daugiau, negu reikia tam darbui – pasakoja į kairę, į dešinę. Tai irgi dėmesio gavimo metodas. Yra ir liūdnesnių: jeigu vaikas normaliai augo, vystėsi, niekam nebuvo įdomu, bet vos suserga – visi subėga, skiria, duoda dėmesį. Ilgainiui susiformuoja negeras įprotis: jeigu tau reikia dėmesio – tu susergi. Kaip medikas galiu pasakyti: būna pacientų, kur visi organai funkcionuoja tobulai, o gydytojas neranda prie ko prikibti – na tai turime tokią, kaip vegetodistonija ir panašiai. Tada skiriami masažai, akupunktūra, akupresūra – kitaip tariant – dėmesio suteikimo formos, tik kitais pavadinimais. Nes jeigu daro masažą, klausia: „O dabar šita ranka paliečia – skauda, neskauda?“ Tu pasakai savo pojūtį. Bet iš tikrųjų tai vietai duodi dėmesio.
Bet aš galvojau, kad jei vadiname kaip valiuta, tai galime naudotis kaip valiuta? Aš turiu dėmesio ir galiu išmainyti į kažką.
Bet iš kitų irgi noriu gauti. Mes visą gyvenimą dalinamės tuo dėmesiu. Jeigu paimsime porą: kas atsitiktų, jeigu nuimtume dėmesį?
Čia barteris beveik.
Pritariu. Ir jeigu kalbu apie vadovus ar pardavėjus, mes žinome, kad tai yra barteris. Duodu – gaunu. Reikia balanso. Bet norėjau tik pasakyti: dėmesio gavimo formų yra labai įvairių. Lyderiai moka ne vieną, o kelias strategijas ir moka tinkamu metu tinkamai tą dėmesį arba duoti, arba gauti, arba daryti mainus. Ir čia ačiū tau, kad pasakei – kiekvieną kartą skirdami kažkam dėmesį, pagalvokime, ką už tai gauname.
Bet ar tai nedaro mūsų savanaudžiais?
Ne, aš turiu ribotą resursą – valiutą dėmesio. Pastebėjome, kad vedant pokalbį ar visą dieną darant sudėtingą darbą, procesą, kai dėmesio daug reikia, vakare jau nebesugaudome. Teko nemažai mokytis – galiu pasakyti: būna taip, kad jau per daug informacijos, nebeišlaikai dėmesio, netelpa, trūksta tos valiutos, reikia atstatyti.
Ir tokiu būdu pokalbyje dialogas vyksta: aš ir duodu, ir gaunu. Ypatingai kaip mentorius ar koučas – tenka išklausyti labai nemažai. Ir sunku būna ištylėti. Vien tik duoti dėmesį – labai pavargsti. Todėl mano sesijos yra ne vien koučingas, o ir mentorystė: aš dalinuosi ir gaunu, mes kartu kalbamės. Žmonės, kuriems labai reikia dėmesio, randa būdų, kaip jį gauti. Dar viena strategija – prieštarauti arba sakyti „ne“. Kolektyve: visi sutinka, vienas sako „ne“ ir visi tada pradeda jį įtikinėti. Jis gauna tiek tos valiutos, kad vieną kartą sako „gerai“, iki kito karto. Ir kada turime tokį žmogų – kartais sakome „toksiškas vampyras“, bet esmė ta pati – jis nusiurbia dėmesio valiutą. Turime ir kolegų: „man čia skauda, man kažkas negerai“ – greitai pagyja, kai pasakai: “Tau dėmesio trūksta?”. Tai reakcija: „tu ką, čia rimtai?“. Bet kai su gydytojais skaitau paskaitas, vis paklausiu – vienas iš ligos apibrėžimų galėtų būti – tam tikrai kūno daliai arba organui pritrūko dėmesio. Jeigu įlendame į Indijos filosofiją – ten, kur yra dėmesys, ten priteka daugiau kraujo, gerėja kvėpavimas, limfa, trofika. Dėmesys yra labai vertingas mums patiems, jei norime susitvarkyti kūną. Ir yra begalė praktikų: sutelk dėmesį ten, kur reikia, pakvėpuok, duok geresnę medžiagų apykaitą – sveikimas gerėja. Tuo tarpu, medicinoje: namų darbai pacientui – savistaba. Kurią valandą koks spaudimas, koks cukrus – savistaba irgi apie dėmesį. Ten geresnė trofika, gerėja visi reikalai.
Negalvokime, kad ši valiuta yra begalinė, nors sąlyginai jos yra daug. Mano pasiūlymas – balansuoti: dėmesys sau (vidui, išorei, aplinkai) ir kitiems. Nes kai žmonės labai ištaško save kitiems, pamiršta save – ateina ligos. O jeigu tik sau ir pamiršta kitus – staiga žiūri, kad draugų nebeliko. Ir dar: savo dėmesiui kaip valiutai, pagalvokite, ką jūs skaitote, ką klausote, ką žiūrite, kur dalinate dėmesį. Jonas teisingai pasakė – šiandien visi kovoja už mūsų dėmesį.
Ir neaišku, kas mes patys esame. Ar mes dėmesio teikėjai, ar produktas?
Taip. Palinkėjimas: pažiūrėkite į dėmesį, kaip į valiutą. Jeigu investuojate – ką už tai gaunate?
Jeigu dėmesys – valiuta, kas tuomet bankas? Ar mes tikrai valdome dėmesį ir nesame objektas?
Valiutos kaupykla ar lobių turėjimas – kaip pinigai, kurie nuvertėja, jeigu padėsi skrynioje. Taip neveikia. Reikia apyvartos. Būtų gerai pagalvoti – kam šiandien skirsite savo laiką, investuosite į šią valiutą.
O tu pats, kaip jautiesi? Esi lektorius, reikalauji dėmesio? Kaip mentorius – duodi, kaip lektorius – reikalauji?
Man patinka dalintis. Ir jeigu auditorija susidomėjusi – ji turi dėmesio, nori duoti mainais į žinias, kuriomis dalinuosi. O kada auditorija ateina – dėmesio neduoda, nepriima, arba žmogus tiek išgręžtas darbe, kad jis jau išdalinęs dėmesį visur ir nebeturi.
Kaip jo pasigaminti?
Čia yra menas. Ryte – sunkiausi darbai, nes dar pilnas dėmesio. O jeigu žmogus ryte atsikėlė ir iškart į telefoną, dar kažkur – dėmesį ištaškė. Važiuojant į darbą – dar žinias, dar kažkas pasiėmė. Į darbą atvažiuoja „tuščias“. Tada geria kavą, daro kitus dalykus.
Bet aš galvoju: kaip kibiras, kur kiekvienam pripilta dėmesio. Iš kur ryte jis atsiranda?
Čia mūsų smegenų veikla. Bet jei eisime prie kitų 2 valiutų, pamatysime, kad jos tarpusavyje labai susietos. Nes kad užleistum dėmesį, reikia kitų valiutų.
Kokios kitos tuomet?
Antroji valiuta – laikas. Laikas istoriškai sudėliotas. Man didelę įtaką padarė žydų filosofiniai dalykai ir Kinijos. Laikas teka – tai ne statika. Ir yra vienas dalykas, kurį žmonės prisimena: laikai yra 2. Vienas – Chrono laikas. Chrono dievas. Laikas, kuris teka: sekundės, valandos, dienos, metai. Tai linijinis laikas. Chronometras leidžia matuoti, kiek prabėgo.
O kitas laikas – Kairoso laikas. Kai sakome: „laikas ištirpo“, „net nepastebėjau, kaip prabėgo“. Mes būname entuziazme, pakylėti. Tarsi dievas tavyje. Tu kažkur buvai pakylėtas. Jeigu taip susikaupei, kad nepastebėjai laiko. Tas Kairoso gabalėlis. Tu jo chronometru neišmatuosi: „kiek laiko tu buvai super“ – neturime. Bet tu gali turėti kairoso namie, darbe, su draugais, žvejyboje, koncerte.
Vis tiek viskas prasideda nuo chronometro. Kiek ten tų 4000 savaičių?
Taip. Yra toks pasakymas: viskas kada nors baigiasi. Atgal laiko nepasuksi. Yra kaip yra.
Bet tas spaudimas efektyviai išnaudoti laiką: “tau mažai liko” – sukelia didelį spaudimą žmonėms?
Sujunkime 2 dalykus: dėmesio valiutą ir laiko. Jeigu dėmesį teisingai paskirstome laike – darome teisingą investiciją. O jeigu iššvaistome – tada su žmogumi šneki: „kaip tau diena, mėnuo?“ Prabėgo. Bet prisiminti kažką iš Kairoso laiko – nieko negaliu. Rutina tik, jokio malonumo.
Ką darome su vadovais: prašau padėti darbuotojams sukurti inkliuzų – intarpų – Kairoso gabalėlių. Kad būtų kažkas malonaus. Prašau tai fiksuoti: video, audio, kaip norite – kad žmonės galėtų prisiminimą padaryti ir ilgiau pabūti tame malonume.
Bet vis tiek kalba eina apie rezultatyvumą, efektyvumą?
Efektyvumo tema kalbu seniai. Užsakovai sako pradžioje: „padarykite, kad žmonės dirbtų efektyviau.“, bet kadangi žinau efektyvumo formules, man smalsu: ką užsakovas turi galvoje?
Rezulatate – pinigų?
Nebūtinai. Jeigu sakome efektyvumas – tai rezultatas padalintas iš sąnaudų. Bet yra formulės. Pirma formulė – tą patį rezultatą pasiekti per trumpesnį laiką ar mažesnes sąnaudas. Antra formulė – per tą patį laiką ir sąnaudas padaryti didesnį rezultatą. Klausiu tada, pagal kurią formulę norite? 4 dienų darbo savaitė? Ar daugiau pelno per 5 dienas? Ir yra trečia formulė – o jei per trumpesnį laiką, mažesnes sąnaudas pasiektume didesnį rezultatą – turbo efektyvu. Yra ir daugiau formulių.
Bet žmonės painioja – efektyvumas ir produktyvumas – tapatu ar skirtinga? Aš sakau – jūs kalbate apie efektyvumą, o produktyvumo dar neišmatavome. Pati pirma formulė – produktyvumas – tam tikras rezultatas per laiko vienetą ar sąnaudas. Ir išmatuojame keletą kartų ir gauname normą. Tai tą normą ir efektyvinam.
Bet čia įmonėms svarbu, kur viskas racionalu ir išvirsta į ataskaitą. O žmogui? Yra tų žmonių labai efektyvių?
Mes visi turime tikslus. Trumpus ar ilgalaikius, dienos ar gyvenimo. Bet jeigu turime tikslą ir turime valiutas, tai teisingai investuodami, galime eiti į tikslą, pasiekti, viršyti. O galime niekada nepasiekti – nes dėmesį ištaškysime ne ten, laiką praleisime, chronometras suksis, Kairoso nulis. Ir tada kaltini kitus: „kas nuviliojo mano dėmesį?“. Bet dar yra trečia valiuta.
Trečioji valiuta – sveikata. Aš skirstau į dvi: fizinę ir psichinę (emocinė). Fizinė – visi žino: kiek valgyti, kiek ilsėtis, miegas, raumenų įtampa, atsipalaidavimas. Mityba ir kiti dalykai. Fizinė sveikata reikalinga kūnui nešioti ir malonumui patirti, reikia energijos.
Jeigu sąmoningai žinome, kad tai valiuta – kur dedu fizinę energiją? Ir kur psichinę, emocinę energiją? Jeigu darbe supykau, ištaškiau emocinę energiją – pavargau vien dėl to, kad netekau energijos. Netekau dar vienos valiutos. Jeigu turi tikslą ir turi 3 valiutas – turi šansą pagalvoti – kur skiriu dėmesį? Kiek gaunu Kairoso (kaifo)? Ar tik laikas eina ir nieko daugiau? Kiek sveikatos už tai sumoku?
Įkvėpimas – simpatinė nervų sistema, iškvėpimas – parasimpatinė. Dabar per Europą žinome apie nervą klajoklį. Tai iškvėpimui reikėtų skirti daugiau dėmesio, negu įkvėpimui. Verta į tai pasigilinti. Galiu parekomenduoti: Donaldas Duškinas – daro fantastiškus kvėpavimo pratimus, neseniai išėjo knyga, labai rekomenduoju. Ten yra QR kodai, jis įrašė meditacijas, kvėpavimo praktikas. Tai atsistatymui, poilsiui, valiutos atstatymui. Dėmesio skirsite – sumokėsite – bet gausite mainais geros sveikatos dozę.
Aptarėme 3 pagrindines: dėmesį, sveikatą ir laiką. Sako, kad yra jų ir daugiau.
Taip. Yra ir daugiau sričių. Bet jeigu įsivaizduojame, kad dėmesys yra baigtinis valiutos kiekis parai, turime galvoti, kur investuojame dėmesį, kur investuojame laiką ir kiek sveikatos investuojame į tikslo siekimą, jeigu jį turime.
Man taip mechaniškai skamba: atsisėdau ir skaičiuoju, kiek kur skiriu laiko. Tai kaip schema?
Pritarčiau: žiūrėkime kaip į temą. Versle skaičiuoti lengviau – sudedi formules, supaprastėje.
Bet žmogui apskritai verta pasvarstyti, kam jis skiria dėmesį?
Man žodis „valiuta“ patiko, nes tai investicija arba išlaidos. Kiekvieną vakarą gali sau padaryti mažą ataskaitą sau: kur šiandien valiutas investavau, o kur švaisčiau.
Bet tai reiškia, kad galime ir konvertuoti jas?
Va, labai ačiū. Ketvirtoji valiuta yra išvestinė. Pirmas 3 valiutas gauname gimdami ir mokomės jas investuoti. O kai teisingai investuojame – gauname žinių. Ketvirtoji valiuta – žinios. Žinias praleidžiame per praktiką – gauname įgūdžius. Įgūdžius per praktiką – gauname įpročius. Įpročių rinkinys formuoja charakterį. Charakteris – likimą. Ir tada turime tai, ką turime, dėka to, kur investavome valiutas. Žmonės, kurie greitai pasiekia – dažnai teisingai investavo tas 3 valiutas, pasiėmė teisingas žinias, turėjo dėstytojus, per praktiką padarė.
Galima sakyti, kad ir pasisekė?
Visada yra vienas iš milijono. Bet yra ir kita mintis: ar visi mes žinome, ko norime? Kartais dėl tėvų, draugų, aplinkos įtakos įstoji, baigi, atiduodi duoklę kitų norams. O paskui supranti, mane traukia visai ne ten.
Indijoje – han mokykla, pagal došas jie dėsto – jie atrenka, koks tavo tipas, kur tau lengviausia eisis, kur mažiausiai reikės valiutų, kur daugiausia Kairoso. Ir mums reikėtų mokėti profesinį orientavimą: kad valiutos būtų teisingai investuojamos, tada viskas automatiškai greitėja.
O kas tuomet svarbiau? Aistra ar racionalus pasirinkimas? Menininkas gali būti nepelningas. Bankininkas – pelningas.
Anksčiau ar vėliau pastebime. Maslovo piramidė. Išlipame į saviraišką. Ir net pasiekęs pinigų, kelionių – vis tiek klausi: o kur Kairosas? Kame kaifas? Protu suvokiu, viskas gerai, bet nedžiugina.
Tai aistrą rinktis reikia?
Aš manau, viskas yra balansas. Mokėjimas laiku pasverti: į kurią pusę investavau, kur reikia balansą atstatyti. Laikas skirtas, būtų gerai teisingai sudėlioti, kad turėtume Kairoso.
Grįžkime prie valiutų dar.
Taip. Yra penkta valiuta. Ne kiekvienam pavyksta ją užsidirbti, bet kam pavyksta – džiaugiuosi. Penktoji – tai išmintis. Išmintis – tai kur, kiek, kada ir kaip, kurią valiutą investuoti. Ar skirti dėmesį ten, ar matyti, kad tai tuštybė ir mokėti pasakyti „ne“. Ar įjungti chronometrą ir atiduoti savo laiko, suprasti, kada tu veltui išmeti laiką. Žaisti žaidimą ir švaistyti laiką. Bet jeigu tavo tikslas dabar perjungti smegenų veiklą, atstatyti dėmesį – tada ir žaidimas ar poilsis turi prasmę. Bet jei tampa priklausomybe – nereikalinga. Ir santykiuose, pagalvoti, kiek investuojate į santykio palaikymą? Kiek dėmesio? Kiek laiko kartu? Ar jis kokybiškas – ar tik chronometras, o Kairoso nulis? Galima net šiandien pagalvoti, kokių intarpų galime įtraukti: pasakyti komplimentą, paklausti, pasidomėti. Būdų daug.
Bet jei sąmoningai tai padarysite – tada išminti ir ateina.
Dar ką svarbu paminėti – dėsniai darbe ir gyvenime. Jie tokie patys. Bet tada pradedi suvokti, ką darbe daryti, kad sumažintum laiko, dėmesio, sveikatos. Susirinkimai 2-3-4-5 valandos apie nieką – tai nusikaltimas prieš įmonę ir žmones. Mes skaičiuojame susirinkimo kainą: algos, patalpų nuoma ir pan. Bet niekas neskaičiuoja, kiek sudegino dėmesio, sveikatos ir laiko. Todėl mokau, kaip teisingai pravesti susirinkimą, kad žmonės ir duotų ir gautų. Gautų užsikrovimą, motyvaciją, eitų dirbti, žinotų, ką daro ir kaip matuojami. Ir vadovų atsakomybė – pamatyti, kada žmogus artėja link perdegimo: valiutų neturi, bet prievartauja save. Kieno sąskaita? Namiškių, artimųjų. Grįžta namo ir bando atgauti, bet šeima sako: „palauk, nebenorim kalbėt”, o žmogui galbūt tai viena iš formų atsistatyti. Tada reikia kitų būdų atsigauti.
Ir priartėjome prie 6-osios valiutos. Šiandien pristatau 6 valiutą – prasmė. Kada mes ją pradedame jausti – o kokia yra prasmė? Kada neatsakome sau į šį klausimą – kokia prasmė, jei investuoju valiutas į kažką arba švaistau? Kokia prasmė, jei pasieksiu tikslą? Nepamatyta prasmė veda žmones į susimąstymą tuo klausimu. Prasmė – kertinė. Motyvacija, aistra – lyg prieskoniai. Bet kai pagauni prasmę, kažkas dar papildomai duoda energijos, jėgų, malonumo, Kairoso, nes pamatai prasmę to, ką darai.
Pabaigai, jei galėtum duoti vieną patarimą Aurimui, kuriam 25 metai, apie šias 3 valiutas – koks būtų patarimas?
Pirmiausia – būtinai turėk tikslą. Jį užsirašyk. Paskui gali kaitalioti, bet patikrink tikslą per prasmę – ar jis tau prasmingas. Kai turi tikslą, pagalvok, ką darai su savo valiutomis. Kaip kiekvieną dieną, kiekvieną vakarą gali sau pasakyti – investavai ar iššvaistei. Kol nėra tikslo, nėra matavimo, tada visur dalyvauji, visur fainai, bet matai, kad kažkas trūkinėja – kiti nubėgo, o tu užstrigai. Turbūt kiekvienas turime draugų, kurių netekome vien dėl to, kad jų investicijos buvo kažkur kitur – alkoholis, narkotikai ir kiti momentai. Suprantame, kad buvo iššvaistyta betiksliai.
Ačiū Aurimai, ačiū, kad atėjai ir leidai pagalvoti garsiai. Tegu klausytojui lieka klausimas – kur aš investuoju savo dėmesį, savo laiką, savo sveikatą ir kodėl būtent ten? Ačiū, kad klausėtės. Tai buvo „Vakaro pokalbiai“.
Parengta pagal interviu su Aurimu Vietrinu. Laidą vedė Jonas Vitkauskas.
“Vakaro pokalbiai” šeštadieniais, 18 val. per Vilnius FM.
