Šiame „Vakaro pokalbių“ epizode kalbamės apie atmintį ir tai, kodėl pamirštame net paprastus dalykus – raktus, mintį, dėl ko atėjome į kambarį. Laidos viešnia Viktorija Raščiauskaitė, Cheetah.lt kalbų mokyklos įkūrėja, savo metodiką grindžia ugdymo neuromokslu ir pasakoja, kaip atmintis veikia iš tikrųjų. Aiškinamės atminties rūšis, dažniausius mitus, miego vaidmenį mokantis ir konkrečius principus, kaip mokytis taip, kad informacija išliktų.
Jūsų biografijoje radau teatro sceną Londone, klounų mokyklą Prancūzijoje, Oksfordą ir galiausiai jūs atsidūrėte tarp smegenų veikimo principų. Kaip viskas taip susiklostė?
Greičiausiai kas mane nuvedė į visus kelius, yra mano pačios bipolinis sutrikimas. Labai tokių ekstremalių gyvenimo patirčių – nuo vaidybos, kas mane traukė nuo labai anksti, iki kol supratau, kad tai nėra man, tai nėra ten, kur aš esu laiminga. Oksfordas buvo filosofija, kadangi norėjosi tiesiog paskaityti, ieškoti atsakymų. Bet, kaip greičiausiai žinote, su filosofija surandi tik daugiau klausimų. Ir tada kas atsitiko su mokykla – kai prieš trejus metus nusprendžiau, kad noriu atsidaryti savo mokyklą, ieškojau, galvojau, prisijungiau prie „Spiečiaus“ organizacijos ir, be abejo, pirmas dalykas buvo tai, kaip tavo produktas bus geresnis, išskirtinis, kitoks.
Kodėl sugalvojote tą mokyklą atsidaryti?
Aš tada turėjau savo paskutinį teatro projektą Berlyne ir po jo supratau, kad aš nesu laiminga scenoje, kad tai nėra… kad tai buvo amplua, identitetas, kuris galbūt man padėjo išgyventi save, išreikšti. Ir dabar suprantate irgi, kokią turiu diagnozę – kad jaučiausi vietoje, kur galiu būti savimi, nes dažnai ilgą laiką gyvenime jaučiausi nesuprasta arba manęs yra per daug, arba manęs yra nepakankamai dėl mano ciklų. Aš maniau, teatras buvo ta vieta, kur aš galėjau jaustis namuose ir galėjau jaustis, jog pritampu kažkur. Bet nuėjusi į terapiją ir supratus, kad vis dėlto vaidyba nėra tai, kuo aš noriu gyventi, ką aš noriu daryti. Jau tada aš dėsčiau anglų kalbą, pragyvenimui. Tai atrodė toks racionalus žingsnis: atsidaryti kalbų mokyklą. Bet, be abejo, žinant mane, aš noriu iššūkio, tai šokau į suaugusius ir ieškojau tik, kaip padaryti kitaip. Ir skaičiau daug metodikų, ir radau tokią knygą „Uncommon Sense Teaching“, kuri remiasi neuroedukologija. Man tai buvo viskas – atsakymas, einame ta kryptimi. Tada per tą laiką perskaičiau virš 80 knygų ir tyrimų, ir pati parašiau 500 puslapių darbą – tokią sintezę visos informacijos, kaip tai pritaikoma praktikoje. Konsultavausi su neuromokslininke dr. Roma Šiugždaite ir teko pabaigti įvairius diplomus tiek Harvardo, tiek Kembridžo universitetuose, bet taip įnikau į tą temą, kad šiuo metu studijuoju magistrą Londone.
Neuroedukologija – tai nėra taip jau tiesiogiai neuromokslas. Ar tai yra mokslo šaka?
Tai neuromokslo šaka. Suprasti, kaip veikia sinapsės ir kaip neurotransmiteriai įtakoja mūsų smegenis ir panašiai. Dabar gyvenu pagrinde Londone, nes studijos, ir dievinu kiekvieną sekundę.
Ir dabar viską žinote apie atmintį?
Visko nežinau, bet ši tema mane labai įtraukia ir žavi. Galbūt dėl to, kad ji labai sudėtinga ir labai daug informacijos ten yra. Smegenys yra toks absoliučiai neįtikėtinas kūrinys.
Daug žmonių įsivaizduoja, kad atmintis tai yra toks kaip stalčius: įsidėjai, išėmei.
Yra keletas niuansų šitoje vietoje. Stalčius – į kokią atmintį žiūrime? Vėlgi, tų atminčių yra keletas. Yra mūsų darbinė atmintis. Darbinė atmintis yra apie tai, kaip mes dienos metu funkcionuojame. Darbinės atminties siekis nėra įrašyti informacijos, nėra išlaikyti – siekis yra užmiršti tai, ką mes darome. Darbinė atmintis yra tam, kad mes gebėtume susiplanuoti gerai: dabar einu pasidaryti kavos, man visų pirma reikia išsirinkti virdulį, įsidėti į puodelį ir panašiai.
Aš maniau, kad darbinė atmintis dar trumpesnė. Ar tai jau refleksai? Nenugriūti, tarkim?
Čia truputį kitas dalykas, atsakymas kūno į tai, kas vyksta iš mūsų aplinkos stimulų. Bet darbinė atmintis – taip, tai yra gebėjimas išlaikyti informaciją momentaliai, kurios mums nereikia. Tada turime trumpalaikę atmintį, kuri yra tas tiltas į ilgalaikę atmintį, labai ribota ji. Ir yra visokių triukų, patarimų, kaip su ja dirbti, kad mes tą informaciją įrašytume į ilgalaikę atmintį. Ir tada turime ilgalaikę atmintį, bet ilgalaikė atmintis pati dar turi penkias skirtingas sritis.
Kuo tada darbinė atmintis skiriasi nuo trumpalaikės?
Darbinė atmintis yra – ką aš bandau atlikti dienos eigoje, susiplanuoti, kaip aš atliksiu žingsnius. O trumpalaikė atmintis yra tai, ką aš mokausi ir aš noriu įrašyti į ilgalaikę atmintį – aš nenoriu pamiršti. Nes darbinė atmintis – aš pamiršiu tą informaciją. Man pasakys kas nors PIN kodą, kurį aš turiu prisiminti tik dviem minutėm – aš prisiminsiu ir viskas – „ištrinu“. Aš žinau, kad aš turiu parašyti studijoms darbą, tai mano planas yra: „Visų pirma susirask kokius tyrimus nori paskaityti, kokia bus tavo tezė“, ir panašiai – ir aš pamiršiu.
Bet telefono PIN kodą, jei man reikia įsiminti, kad galėčiau naudotis?
Kartojimu ir keletu kitų dalykų mes pasiekiame tada ilgalaikę atmintį. Ilgalaikė atmintis skirtosi į penkis tipus. Tai yra du tipai vadinami sąmoningi – ką mes sąmoningai bandome išmokti. Ir tada yra trys tipai, kurie yra sąmoningi ir nesąmoningi. Sąmoningi yra deklaratyvi atmintis – faktai. Tai čia jau grynai, ką aš bandau išmokti – užsienio kalbas, kas liečia galėtų būti žodynas ir gramatika, galėtų būti kažkokie faktai, žodžiai ir panašiai. Tada turime atmintį epizodinę – tai yra atmintis apie mane, mano autobiografija. Ir čia turi labai didelę svarbą emocinė svara patirties: jeigu patirtis yra emociškai labai negatyvi, mes iškart įrašome, nes mūsų smegenys galvoja: „Aha – išgyvenimas.“
O jeigu galima įrašyti emociškai kažką į ilgalaikę atmintį, ar galima ir ištrinti?
Sudėtingas dalykas ir jau kita tema. Čia kas dabar yra tyrinėjama – psichodelikai. Yra praktika ir su žmonėmis, kurie tikrai iš medicinos supranta, kaip jie veikia, ir visa kita – galima kažkaip alteruoti ir perrašyti tas negatyvias patirtis, bet čia yra labai sudėtingas dalykas. Smegenims siekis yra išgyventi. Ir jeigu kažkokia grėsmė, negatyvi patirtis yra grėsmė išgyvenimui, smegenys įrašo ją, nes galvoja: „O jeigu ateity aš matysiu, kad vyksta kažkas panašaus – aš turiu imtis priemonių, kad tai neįvyktų vėl.“
Bet mūsų galvoje yra pilna nereikalingos informacijos. Pavyzdžiui, aš prisimenu vaikystės namų telefoną, kurio man niekada neprireiks. Tai gal būtų galima ištrinti?
Pagal šiandienos bent jau duomenis ilgalaikė atmintis neturi ribų. Nėra, kad kuo mes daugiau išmokstame, tuo mažiau mes turime galimybių išmokti. Darbinė atmintis ir trumpalaikė atmintis – taip, jos labai ribotos. Bet ilgalaikė atmintis, kuri yra paskirstyta per visą neurokorteksą – ribų neturi. Tai kognityvinių resursų daug nereikia, kad išlaikyti tokią informaciją. Kodėl ji taip gerai įsiminė – greičiausiai ten bus kažkoks stiprus emocinis stimulas ar kažkas kito. Ar ištrinti ją pavyktų? Kaip dabar bent jau galvojama: neuronų jungtys, neuro takai funkcionuoja – jie gali būti stipresni ir silpnesni. Pavyzdžiui, rusų kalba, kurią aš mokiausi mokykloje – aš komunikuoti negaliu, nors mokykloje labai gerai komunikavau. Bet tyrimai rodo, kad tos neuronų jungtys dingusios nėra – jos tiesiog yra tokios silpnos, kad aš dabar galiu tik atpažinti kalbą. Jeigu žiūriu filmą ir su manim kalba – aš galiu suprasti, bet pati prisiminti, ištraukti negaliu, nes mano neuronų tinklai nėra pakankamai stiprūs. Paprastai: tie prisiminimai iš praeities jie kaip ir nedingsta – jie tiesiog arba stiprėja arba silpnėja. Neuronų jungtys gali būti stipresnės, silpnesnės, ir nuo to priklausys, ar aš galiu tik atpažinti, ar prisiminti.
Grįžkime prie atminties tipų ir pratęskime.
Pakartojant, pirmoji – deklaratyvi, kas liečia faktus, ir tada antroji – epizodinė, tai yra autobiografija – šie du yra sąmoningi tipai. O tuomet pasąmoninės yra trys. Procedūrinė – pavyzdžiui, pradžioje kai pradėjau mokytis važiuoti automobiliu, aš labai turėjau galvoti, kur spausti, kur sukti, ką liesti, ir čia būtų mano deklaratyvi atmintis, bet palaipsniui tai tapo procedūrinė atmintis – tai yra įgūdžiai, apie kuriuos negalvojame, kurie vyksta automatiškai. Bet ir čia yra pats didžiausias nesupratimas ir pati didžiausia problema mokantis užsienio kalbos. Nes vadovėliai išmoko puikiai deklaratyvią atmintį: žodyną, gramatiką. Bet visiškai neišmoko procedūrinės atminties. Kokia turėtų būti kalbėjimo praktika, kad procedūrinė atmintis lavėtų, kad užsienio kalba automatizuotųsi taip, kaip mūsų pirmoji kalba – ji nėra praktikuojama. Ir tada turime daug suaugusių žmonių, kurie supranta daug apie kalbą, filmus žiūri, bet reikia kalbėti – sako: „Aš bijau, blokas“. Tai nėra blokas, tai yra tiesiog procedūrinė atmintis, kuri stipriai atsilieka. Ir tada kitas tipas – asociacijos.
Kas liečia mokymąsi, galbūt labiausiai norėčiau susifokusuoti į procedūrinę atmintį kažkiek, bet deklaratyvioji būtų pati aktualiausia – kaip įrašyti informaciją, kaip mokytis, kad ji išliktų.
Man yra panašiai su lenkų kalba: suprantu, bet kai reikia kalbėti Lenkijoje – vieną kitą žodį išspaudžiu, bet sudėtingesnio pokalbio negaliu turėti. Tai man tokiu atveju atrodo, kad procedūrinė yra svarbesnė.
Man čia kaip balansinės vaikų supynės – vienas pakyla, kitas pakyla.
O kaip informacija transformuojasi iš trumpalaikės į ilgalaikę? Kur ji dingsta po valandos?
Yra keletas žingsnių: jeigu mes tų žingsnių neatliekame, tada informacija ir nepasiekia ilgalaikės atminties. Svarbu suprasti, kad iš tikrųjų mokymasis vyksta, kai mes miegame. Kai mes miegame, tas perėjimas iš trumpalaikės į ilgalaikę atmintį – mūsų tiltas – yra hipokampas. Kai mes miegame, ši smegenų vieta tarsi paleidžia filmą ir stebi viską, kas įvyko dienos metu. Ir tai, kas turėjo arba didelę emocinę reikšmę, arba buvo pakankamai kartų stimuliuota – persikelia į ilgalaikę atmintį. Bet tas neurotakų sudarymas, tas pirminis informacijos įrašymas – tai yra pirminis mokymasis. Iki miego epizodo sudaro labai silpnus neuronų takus. Prie informacijos reikia sugrįžti po miego epizodo, kad tie takai pasidarytų stipresni, kad ne tik atpažintume. Nes arba prarasime, arba būsime toje vietoje, kur atpažįstu, matau, girdžiu, suprantu, bet prisiminti, ištraukti iš smegenų negaliu. Ir čia vėlgi noriu iškart pasidalinti patarimu: labai geras dalykas yra prieš miegą pasikartoti tai, ką bandėte išmokti dienos metu. Tai penkias minutes sau galvoje, be jokių užrašų. Labai svarbu, kad tas kartojimas nebūtų skaitymas užrašų, nebūtų perrašinėjimo, nebūtų mokymasis – tai būtų pasikartojimas prisiminimo būdu. Tai reiškia: neturiu jokios pagalbos, pats bandau iš smegenų ištraukti tai, ką bandžiau išmokti. Tai kas vyksta su tuo pirmuoju informacijos įrašymu – iš trumpalaikės į ilgalaikę – prieš miego epizodą, pirminis įrašymas.
Čia keli dalykai yra svarbiausia suprasti. Pirmas – kartoti informaciją, be abejo, yra svarbu, bet kartojimas yra dažnai nesuprastas arba neteisingai suprastas, nes papūginis kartojimas naudos neturi. Esmė – stimuliuoti kuo daugiau skirtingų smegenų regionų. Mes smegenų nė viena dalis neveikia izoliacijoje – pas mus visos smegenys veikia vienu metu. Ir tikrai neveikia tik 10 %. Tikrai, tikrai – tai yra mitas. Ir kitas mitas yra, jog mes turime mokymosi stilius. Mokymosi stiliai – čia yra 70-ųjų mitas, kur žmonės galvoja, kad mokosi per vizualą, auditorinį ir pan. Tai mitas.
Mes veikiam tokiu pat mechanizmu. Mūsų darbinės, trumpalaikės atminties talpa bus skirtinga ir tai nuo keleto faktorių priklauso. Taip pat mūsų gebėjimas išmokti, ir kaip greitai tai pavyksta – šie dalykai skiriasi. Bet pats mechanizmas, kaip informacija persikelia į ilgalaikę atmintį, pas visus yra identiškas. Šablonas yra toks pats. Ir mūsų vizualinė atmintis yra stipresnė, nes mes turime visą korteksą, kuri yra skirta tik vizualui. Tai reiškia, kad vizualinė informacija yra tokia svarbi išgyvenimui, kad jos apdorojimas yra kur kas greitesnis. Dėl to vizualiai mes prisimename informaciją kur kas efektyviau.
Bet kai kurie žmonės būna išvystę klausą?
Galbūt čia yra kartojimas iš tos pusės, kad tiesiog turi polinkį tam arba labiau tai mėgsta, ir dėl to išsivystė šis gebėjimas stipresnis. Bet nėra mokymosi stilių. O sugrįžtant prie kartojimo: kodėl svarbu kartoti? Kartoti stimuliuojant skirtingus smegenų regionus. Tai reiškia: paėmiau tą pačią informaciją – ir čia reikia truputį kūrybos – kaip galiu prie jos prieiti kitaip? Vieną kartą paskaičiau, antrą kartą užsirašiau, trečią kartą galbūt nusipiešiau šypsenėles vietoje to. Ketvirtą kartą sakau tą pačią informaciją sau galvoje, kai vaikštau, nes tada įjungiu motoriką. Penktą kartą plaunu lėkštes ir sakau tą informaciją garsiai, nes tada įjungiu dar kitas dalis. Galvoti ir sakyti garsiai yra du labai skirtingi pratimai.
Apibendrinant: tą patį dalyką reikia kartoti skirtingose situacijose, kad su skirtingomis situacijomis susisietų smegenyse?
Kad skirtingos smegenų vietos, regionai įsitrauktų, bandytų apdoroti tą pačią informaciją. Nes taip mes duosime pakankamai stimulų smegenims, kad hipokampas galvotų: „Opa – ir čia, ir čia, ir čia stimuliavo.“ Nakties metu, kai miegame, jis sakytų: „Gerai – pakankamai svarbu, įrašom“. Bet yra ir dar keletas dalykų, ką reikėtų daryti, kai su informacijos įrašymu – per pirminį mokymąsi. Taip pat labai svarbu suprasti: kaip giliai mes suprantame informaciją, taip gerai ją įrašysime. Kartojimas yra svarbu, bet taip pat yra svarbu suprasti giliai. Dar geriau, jeigu mes galime tai, ką mokomės, prijungti prie to, ką mes jau žinome. Vietoje to, kad kurtume naujus neurotakus, mes prijungiame prie to, kas jau egzistuoja. Pavyzdžiui, iš mano paskaitų, aš dabar turiu išmokti „sagittal“ pjūvį (smegenų pjūvis per vidurį į pusrutulius). Aš iškart galvoju – „sagittal“, man reikia surasti kažkokį lietuvišką žodį, kuris skambėtų taip pat, ir surasti jungiamąją istoriją, logiką, kad įsiminčiau žodžio reikšmę. Tai aš bandau išmokti „sagittal“, o man galvoje kyla žodis „saga“. Tada aš galvoju: „saga – susagstymas eina per vidurį“. Tai sukuriu tokį neurotaką, prie kurio prijungiu informaciją.
Pavyzdžiui, paimkime: aš noriu jus išmokyti praeitį. Ir čia parodysiu, kaip aš jus išmokinsiu anglų kalbos praeitį. Parodysiu ne tik, kaip stimuliuojant skirtingus smegenų regionus su ta pačia informacija – nes tuoj gausite labai daug skirtingų stimulų – bet taip pat, kaip prijungiame prie to, ką mes jau žinome.
Kitas dalykas, trečias dalykas – kaip giliai jūs suprantate. Tai reiškia, kad aš jums nebandau aiškinti. Geras mokytojas niekada neaiškina mokymosi metu. Kas kalba – tas ir mokosi. Vadinasi, geras mokytojas turėtų visada vesti per klausimus.
Įsivaizduokite dabar princesės Dianos nuotrauką. Įsivaizduojate? Gerai. Ir aš jūsų klausiu: kas čia tokia? Ji gyva ar mirusi. Jeigu ji mirusi ir ji reprezentuoja dabartį, praeitį ar ateitį? Tai dabar galvokite: „Diana“ – „di“ pradžia turi tokį patį skambesį kaip žodelis „did“. Kaip galvojate, kada naudosime anglų kalboje, kokiu laiku? Čia reikia tik truputį kūrybiškumo ir pakanka, kad skambesys sutaptų.
Prasmę bandom pasistatyti per loginę kažkokią sąsają. Tą patį galima daryti su žodynu. Pavyzdžiui, tos asociacijos – kuo jos kvailesnės, kuo neįprastesnės, tuo geriau įsimins. Nes čia suveikia dar kitas dalykas – Salience (liet. svarbumo) efektas. Kaip mūsų smegenys įrašo informaciją, kaip mes procesuojame – yra aplankų sistema. Mums būtų labai sunku kiekvieną kartą iš naujo mokytis apie pasaulį. Sakykime, jeigu aš jums parodau šunį, kurio veislės jūs niekada nematėte, vis tiek pamatę tą šunį žinosite, kad tai yra šuo. Iš kur šita informacija, jei niekada tokio šuns nemačiau? Nes mes turime „folderių“ sistemą. Ir kai informacija yra panaši, susieta – tai, sakykime, šuo – o jeigu kažkas išskirtinio, neįprasto, reikia daugiau informacijos įrašyti į tą patį „folderį“. Dar geriau informacija įsirašo, kuo asociacijos yra kvailesnės, neįprastesnės – tuo geriau įsimins.
Sakykime, aš noriu jus išmokyti „would“. Statoma ant žodžio „vudu”. Ir aš sakau: „Vudu – čia yra tikra ar išgalvotas dalykas?“. Ir iš to vėl padarėme asociaciją: kvaila asociacija – greičiausiai išgalvotas dalykas. Ir tai nurodo hipotetines, išgalvotas situacijas.
Kai mes turime smegenyse vietą, kur susidedame tą atmintį, ar vis dėlto ji išsimėto po visas smegenis?
Jeigu kalbame apie ilgalaikę atmintį, tai per visą neurokorteksą bus išmėtyta. Dėl to, kaip ir su Diana: aš priverčiau jus ir prisiminti, įsivaizduoti jos veidą, vizualą, nes įtraukti vizualinį kontekstą. Bet nėra, bent jau taip yra galvojama, kad nėra kažkokios vienos specifinės vietos, kuri atsakinga už vieną specifinį dalyką. Kas liečia darbinę, trumpalaikę atmintį – čia mūsų prefrontalinis korteksas. Kas liečia įrašymą iš trumpalaikės į ilgalaikę – čia hipokampas. Bet kas liečia ilgalaikę atmintį – per visą neurokorteksą. Tai būtų per visą išorinį smegenų sluoksnį išmėtyta.
Tai čia yra pirminis įrašymas. Ką dar kartą noriu užfiksuoti: kartojame, bet kartojame visada skirtingai. Vieną kartą užrašau, kitą kartą piešiu, kitą kartą sakau garsiai, kitą kartą sakau tyliai, kitą kartą vaikštau. Ieškau būdų, kaip dar kitaip. Naudoju Chatgpt – susikeliu informaciją, kurią noriu išmokti ir prašau jo – parašyk man klausimus, kad aš išmokčiau šitą informaciją. Aš esu priverstas pats galvoti ir iškart mano suvokimas yra gilesnis. Ko pasekoje mokymasis yra kur kas efektyvesnis. Kuriame asociacijas. Vėlgi, kartais net atsidarau žodyną, parašau žodžio pradžią ir ieškau žodžių, kurie turi tą patį skambesį.
Ir yra labai įdomus dalykas – Targeted memory activation (liet. Tikslinis atminties aktyvinimas). Čia yra nauji tyrimai, kuriuos Vokietijoje mokyklose jau taiko. Jie sako: jeigu mokymosi metu aš galiu turėti stimulą, kuris yra pridėtinis prie mokymosi – šiuo atveju muzika arba kvapas – ir tą patį stimulą turėti miego metu, kai vyksta informacijos įrašymas – didesni šansai, kad ta informacija bus įrašyta per asociaciją. Tai vadinasi: kai aš mokausi, jeigu aš klausausi muzikos ir tos pačios muzikos klausausi miego metu – didesni šansai, jog informacija bus įrašyta. Jeigu aš užsidegu smilkalus, kai mokausi, ir tuos pačius smilkalus, kai miegu – didesni šansai, kad informacija bus įrašyta.
O tai gal būtų galima įrašą su informacija įjungti miegant? Ir taip mokytis?
Ši teorija yra ne apie išmokimą, bet apie tai, kad mokymosi medžiaga ir tas stimulas turės asociaciją, ir tada, kai miegosiu – kadangi turėsiu tą patį stimulą, kurį turėjau mokymosi metu – natūraliai turėtų ir ta pati mokomoji informacija būti atkelta. Tik svarbu suprasti kelis dalykus. Jeigu aš klausausi muzikos, tai vadinasi, aš niekur kitur nesiklausau tos muzikos – tik kai mokausi. Ir jeigu aš mokausi kažką, kas yra parašyta, susiję su žodžiais – tai reikalaus kognityvinių resursų. Nes smegenų vietos, kurios interpretuos žodžius, muzika atims iš mūsų kažkiek resursų ir aš nebegalėsiu taip efektyviai susifokusuoti į tai, ką mokausi. Tai ką aš bandau pasakyti: klausomės instrumentinės muzikos. Nėra pakankamai tyrimų – tad sakyčiau, verta eksperimentuoti. Tas pats yra su kvapu: tas kvapas, kurį turiu mokymosi metu, būtinai turi būti tik per mokymosi epizodą, ir po to per miegą. Ir tada po miego epizodo, be abejo, kaip minėjau, mums reikia sugrįžti prie informacijos. Yra The Ebbinghaus forgetting curve (liet. užmaršumo kreivė) – Hermann Ebbinghaus XIX amžiuje, pats save testavo, kurdamas naują kalbą. Ir jis aiškinosi, kaip greitai pamiršta naujos sukurtos kalbos žodžius. Ir nėra įmanoma iš vieno epizodo išmokti. Yra įmanoma, jeigu yra labai stiprus emocinis variklis, bet čia jau kiti dalykai – su išgyvenimu susiję. Ir mokymasis, be abejo, turėtų būti humoringas, juokingas, smagus. Nes jeigu aš einu į mokymąsi, man yra per sunku, jeigu aš esu nusistačiusi, jeigu man yra didelis stresas – įsijungia amygdala.
Amygdala yra viskas apie „fight or flight“, apie išgyvenimą. Kai jis įsijungia, jis negalvoja apie tai, ką mokomės. Smegenys galvoja: „Neįdomu, neaktualu. Ką daryti, kad išgyvenčiau?“. Nors tas stresas nėra grėsmė gyvenimui, bet mūsų pasaulis evoliucionuoja greičiau negu mūsų smegenys. Ir mintyje įsijungia mūsų prefrontalinio kortekso gebėjimai. Tai yra mūsų kognityviniai gebėjimai, gebėjimai išmokti, kur yra trumpalaikė atmintis – jie yra užblokuoti. Užgrobia frontalinį korteksą – mokymasis nevyksta. Tai visada prieš mokymąsi pakvėpuojame, nusiraminame. Humoras yra labai svarbu. Ir tada einame mokytis. Jeigu einame mokytis su negatyvu – neišmoksime.
Reikia labai stebėti savo mintis, nes realiai kas yra mintis – tai yra mūsų sinapsės. Jos jungiasi, jungiasi, jungiasi ir stiprėja. Jeigu aš sau leidžiu negatyviai galvoti apie save, tai tampa mano norma, tampa mano šablonu vien dėl to, kad aš stiprinu sinapses, kurios yra negatyvios. Tai labai reikia stebėti: aš galvoju negatyviai – sakyti: „Ne, aš sau neleidžiu taip galvoti.“ Nukreipti mintis.
O tokios programos kaip “Duolingo”?
Taip, dopaminas yra labai svarbu mokymuisi. Tas žaidybinis formatas yra svarbu. Bet „Duolingo“ išmoko atpažinti kalbą. „Duolingo“ pasiekia tokią vietą, kur aš tik atpažįstu. Pamačius tą informaciją filme ar kažkur – atpažįstu, bet nieko daugiau negaliu, nes neuronų jungtys tik tiek stiprios. Kai man reikia kalbėti ir ištraukti pačiam iš smegenų tą informaciją – nepavyksta.
Tai kaip tuomet išmokti ištraukti tą informaciją?
Auksinis klausimas. Mes aptarėme, kaip įrašyti informaciją, kokie yra žingsniai iki miego epizodo. Dabar grįžtame po miego epizodo: kaip dažnai reikėtų kartoti informaciją. Visų pirma priklauso nuo to, kaip ilgai norime, kad ji išliktų. Jeigu aš noriu, kad ji išliktų iki kitos savaitės, nes ruošiuosi pranešimui, tai aš kartoju po dviejų dienų, po keturių dienų ir prieš pristatymą. Jeigu aš noriu, kad išliktų metams ar ilgiau, tai aš pakartoju po dviejų dienų, po savaitės, po dviejų mėnesių. Kuo ilgiau noriu, kad informacija išliktų, tuo rečiau – didesniais tarpais – turiu prie jos prieiti. Bet tas kartojimas yra labai svarbus: kaip mes kartojame po miego epizodo.
Yra trys būdai: retrieval (liet. ištraukimas), cued retrieval (liet. paskatintas ištraukimas), recognition (liet. atpažinimas).
Recognition (liet. atpažinimas) – pirminis: informacijos atpažinimas. Tai, ką aš bandau išmokti, yra prieš mane. Vadinasi, aš matau ir kopijuoju praktikoje. Tai galėtų būti sujungti žodžius su vertimais. Galėtų būti klausimai su ta informacija, sakykime, anglų kalba, ir aš prašau jūsų atsakyti panaudojant tą informaciją ir panašiai. Tai yra pats blogiausias būdas, kaip mokytis. Nes čia išmoksime tik atpažinti informaciją. Mūsų siekis yra prisiminti, o ne atpažinti. Tai tokie pratimai, kur matau ir kopijuoju – tai nėra mokymasis.
Antras – Cued retrieval (liet. paskatintas ištraukimas) – tai yra pusiau išėmimas iš smegenų, pusiau prisiminimas. Čia būtų: įrašyti į tarpus. Įsivaizduokime, turime sakinį ir tarpelį. Aš jums sakau: „Prisiminkite, koks ten buvo žodis“. Čia jau geriau, nes aš jus priverčiu prisiminti, bet minusas: yra teorija Transfer-appropriate processing (liet. tinkamo perdavimo apdorojimas) – mes nesimokome taip, kaip naudosime realybėje. Realioje kalboje niekas jums neduos pusiau užrašyto sakinio ir neprašys įterpti. Toks mokymasis nėra efektyvus.
Pats efektyviausias būdas yra retrieval (liet. ištraukimas). Ir tai yra informacijos ištraukimas. Turime daugiau negu 300 tyrimų, kurie remia šitą mokymąsi. Visiškai dabar ant bangos šitas mokymasis. Tai yra: turime sukurti sau tokias mokymo situacijas, tokius stimulus, kur tai, ką aš bandau išmokti, aš to nematau, bet turiu prisiminti ir turiu prisiminti taip, kaip aš iš tikrųjų naudosiu.
Pavyzdžiui, sakykime, mokėmės praeities laiką. Vietoj to, kad duočiau užduotis, kur turi kažką sujungti ar panašiai, aš duodu jums raktažodžius, tos praeities laiko, pavyzdžiui, „yesterday“ ir panašiai. Ir sakau: „Kurk savo sakinius“. Jūs privalote prisiminti – aš niekur jums nedaviau to sakinio. Jūs turite sukurti pilną kontekstą pats. Tai yra būtent – praktikuojame kalbą taip, kaip naudosite realybėje. Sukuriu jums tokį kontekstą, kur jūs priverstas prisiminti. Siekis – priverstas esu prisiminti. Jeigu sakykime, jūs sudedate, ką norite išmokti, ir paprašote: „Sukurk man retrieval arba prisiminimo pratimus be recognition“, tai galima padaryti, tik reikia gerai suprasti teoriją, nes Chatgpt irgi daro klaidų. Bet jeigu paprašai, kad sukurtų retrieval ar prisiminimo pratimus – tai yra kartojimas, kur aš nematau, bet esu priverstas prisiminti. Tai gali būti klausimai, gali būti lietuviški apibūdinimai, gali būti raktažodžiai, gali būti paveiksliukai.
Aš pati turėjau mokytis neseniai egzaminui apie neurotransmiterius, kas už ką atsakingas. Ką padariau: kiekvienam neurotransmiteriui susikūriau mažus emoji. Man ten serotoninas – apie nuotaiką, panašiai. Ir per tuos emoji aš išmokau, ką kuris reiškia. Ir taip praktikavausi: aš išsikviečiau emodžius ir savęs klausiu: „O šitas emoji – koks čia neurotransmiteris, už ką jis atsakingas?“ Tai vėlgi susikūriau tokią aplinką, kur aš nematau, ką bandau prisiminti, bet esu priversta prisiminti. Tas prisiminimas, ištraukimas iš smegenų yra svarbiausia.
O žmogaus amžius turi kažkokios įtakos?
Nors sakyti – ne. Be abejo, neuroplastiškumas niekur nedingsta. Tas gebėjimas smegenų keistis, kurti naujus neuronus ir panašiai. Ir čia nieko naujo nepasakysiu – sveika gyvensena yra atsakymas, kaip išlaikyti gerą atmintį. Kaip, pavyzdžiui, kas padeda su darbine atmintimi – tie kasdieniniai dalykai, kodėl pamirštu raktus ir panašiai. Du dalykai, ką galiu parekomenduoti, kurie yra naujesni tyrimai. Tai non-sleep deep rest (liet. bemiegis gilus poilsis) – šitoje vietoje labai daug tyrimų. Jie sako: mums reikia dienos metu atjungti smegenis. Bet tai nebūtų miegas. Geriausia praktika – joga Nidra. Tai nėra joga, tai yra meditacija – kūno skenavimas. Galima paleisti įrašą, kuris sako: susifokusuok į akis, į nosį, į burną ir panašiai. Tų meditacijų yra nuo 5 minučių iki 3 valandų. Bet šią jogą Nidra labai rekomenduoju įtraukti: 10, 12, 15 minučių dienos eigoje. „YouTube“ jų pilna. Labai atstato mūsų smegenis gebėjimui funkcionuoti per dieną. Ir plius paleidžia dopamino. Nes dopaminas nėra vien tik malonumo neurotransmiteris – tai yra ir mūsų motyvaciją ir labai turi tiesiogines sąsajas, kaip dopaminą paleidžia smegenys į prefrontalinį korteksą, mūsų darbinei atminčiai. Tai joga nidra praktika labai padeda daugiau dopamino paleisti ilgam laikui. Nes kiti dopamino paleidimo būdai, tokie kaip scroll’inimas, šokoladas – tai yra trumpalaikis paleidimas.
O ką dar galime padaryti?
Labai daug tyrimų yra su šaltu dušu. Šaltas – kiekvienam tas šaltis skirsis, kas yra šalta, bet turi būti nemalonu, turi būti sunku. Ir aš turiu gebėti išbūti tame šaltame vandenyje nuo 30 sekundžių iki minutės. Čia yra siekis. Ir labai daug tyrimų rodo, kad tai paleidžia dopaminą ir kitų neurotransmiterių, kurie efektyvina mūsų darbinę atmintį. Ir tai turėtų būti kasdieninė praktika. Ir be abejo – sportas. Sportas yra tarsi duoti labai fainą, gražią, su žvakėmis ir burbuliukais vonią savo hipokampui.
Paskutinis labai trumpas klausimas: klausytojas šį vakarą išjungia radiją ir nori atsiminti tik vieną dalyką iš mūsų pokalbio – ką jis turėtų atsiminti?
Asociacijos yra pats stipriausias dalykas, ką galite padaryti norint kažką išmokti – kurti asociacijas.
Parengta pagal interviu su Viktorija Raščiauskaite. Laidą vedė Jonas Vitkauskas.
“Vakaro pokalbiai” šeštadieniais, 18 val. per Vilnius FM.
