Šiame „Vakaro pokalbių“ epizode kalbiname koučingo praktiką Povilą Petrauską. Povilas yra pirmasis Marshall Goldsmith metodikos ekspertas Lietuvoje, buvo ICF (liet. Tarptautinė Koučingo Federacija) prezidentu, šiuo metu yra aktyviai praktikuojantis koučeris, edukuoja šios profesijos klausimais bei turi savo koučingo mokyklą. Kalbamės apie tai, kas iš tiesų yra koučingas, kuo jis skiriasi nuo konsultavimo, mentorystės ir terapijos, kodėl koučinge svarbu „mąstymo partnerystė“ ir kaip realiai atrodo kelias į sertifikaciją bei nuolatinį kvalifikacijos atnaujinimą.
Kas suprastume kas tai yra, pabandysiu paklausti atvirkščiai: kas nėra koučingas?
Aš pamenu, buvo kartą artimų žmonių rate. Aš nebuvau tame ginče, jie ginčijosi, diskutavo, kas yra ir kas nėra koučingas. Ir dažnai mano artimesnis ratas sako: bet tai kas laimėjo? Sako, aš laimėjau, nes tipo geriau paaiškino. Sakau: tai, kad nė vienas nelaimėjo, nes koučingą padėjot į šoną ir ginčijotės apie kitus dalykus. Labai dažnai konsultavimas su mentoryste eina šalia. Ir konsultavimą, ir mentorystę, ir psichologiją dažnai priskiria prie to. Taip pat motyvavimas – „užturbino, gerai pakoučino“, „pasakė, kad aš galiu, manim tiki“ – tai nėra koučingas.
Konsultavimas nėra terapija, nėra koučingas. Mentorystė nėra koučingas. Patarinėjimai, draugiškas draugų pokalbis nėra koučingas. Koučingo pokalbis gali būti draugiškas, bet koučinge tu nepasakysi: „ką tu čia lįsi, čia ne tavo nosiai“, „būk geras pasisaugok, neik ten“.
Bet ar dažnai žmonės tikisi patarimų?
Gal dabar aplinkoje, su kuriais dirbu, jie jau žino, apie ką tai yra, jiems patarimo nereikia. Bet yra kita praktikos dalis: žmogus ateina patarimo, jam ir reikia. Būna ir man vidinė kova, net jei žinau, kaip daroma, reikia susilaikyti nuo pasakymo, kaip reikia daryti. Ir aš pastebėjau, kad žmogui atėjus ne patarimo jam reikia, jam reikia pritarimo. Jis jau žino, ką reikia daryti. Jis galvojęs apie tuos dalykus. Koučingo pokalbyje labiau apžiūrimas tas projektas, kuro jis nori imtis. Pamatomos visos pusės: resursai, kliūtys, iššūkiai, kokios pagalbos reikia, kokių resursų reikia papildomai. Ir gaunasi, kad jis realiai patarimo neieško. Jis ateina parepetuoti tai, ką jis galvoja daryt realiame gyvenime, ir po pokalbio jis eina daryti arba nusprendžia, kad darys kitaip, arba išvis nedarys.
Tai kas tada yra koučingas visgi?
Koučingas yra sąmoningumo didinimas. Bet kuriuo atveju koučingas yra pokalbis. Pokalbis, kur žmogus mentaliai iš taško A nuvyksta į tašką B. Ir jeigu nuo pradžių: man atrodo, reikėtų nusikelti iki 16 amžiaus. Angliškai „coach“ pirminė reikšmė buvo ne treneris – vežimas. Iš vieno taško tu važiuoji į kitą. Kai kuriose šalyse autobusai taip ir vadinasi. Tai transporto priemonė. Tai tam tikra prasme yra tavo mąstymo pasikeitimas: iš vienokio mąstymo taško nukeliauji į kitą mąstymo tašką. Lyg būni jau kitas žmogus. Ir visa tai vyksta pokalbyje: pusvalandžio, valandos trukmės, struktūruotame procese. Koučingo sesija yra pokalbis tarp dviejų žmonių arba specialisto ir grupės, kurie ateina su klausimu, problema, iššūkiu. Jie apžiūri, kalba, susidėlioja iš skirtingų pusių, susikurdami saugią erdvę, kur gali kūrybiškai mąstyti. Tam reikia žinoti, ko tu nori. Jeigu ateini „šiaip pakalbėkim“, tu kažką rasi, bet kai ateini žinodamas, dėl ko nerimauji, susikuria tikslas, kontekstas, išsigrynina vertybinis pamatas, įsitikinimai. Ir klausimų dėka plečiame sąmoningumą: kas tau aiškėja, ko dar nepastebėjai, kas pasikeitė požiūryje, ką toliau daryt, žiūrint į priekį, per tam tikrą laiką.
Kuo tai skiriasi nuo psichologijos tuomet?
Čia vienas dažniausiai užduodamų klausimų. Psichologijoje yra dvi kryptys. Yra Froido – nuo dabar į praeitį: eikime atgal, pasižiūrėkime, kas įvyko, ir kaip tai veikia dabar. Yra Adlerio kryptis – daugiau „koučinė“: nuo dabar į ateitį. Neneigiant to, kas buvo, bet prisiimant atsakomybę šiandien ir žiūrint, ką dabar galime pradėt daryti, kad ateitis būtų tokia, kokios norime. Bet yra ir dar vienas skirtumas: pats pagrindinis darbas vyksta po pokalbio. Kai žmogus išeina į tikrą gyvenimą. Terapijoje daugiau gilinamasi į tai, kas vyko anksčiau, o koučinge – kas yra dabar ir kaip nori, kad būtų.
Ar nėra takoskyros, kad psichologija yra apie vidinį pasaulį, o koučingas – apie išorę, projektus, susitvarkymą?
Susiję. Bet galima įsivaizduoti seką sluoksniais. Viršuje – rezultatai, tai, ką mato kiti. Žemiau – veiksmai, dėl kurių atsiranda rezultatai. Dar žemiau nematoma jau dalis – sprendimai: kokius sprendimus žmonės padaro, kad imtųsi veiksmų. Ir dar žemiau – pats pamatas – mąstymo modelis: įsitikinimai, prielaidos, patirtys, vertybinis pamatas. Koučingo pokalbis sukasi apie mąstymą, mąstymo modelį ir sprendimus. Po sesijos žmogus daro veiksmus ir pasiekia rezultatus.
O kodėl žmonės renkasi koučingą? Nes kažkas neveikia? Ar ateina savęs taisyti?
Anksčiau aš net ieškojau, kam aš galiu padėti. Laikmetis buvo toks: „ką tu darai?“. Esminis lūžis turbūt po 2024, kai valstybinės kalbos lygmenyje pripažintas tas žodis, tapo vartotinu. Dabar edukacijos apie koučingą daugiau. Bet tu teisus: pradžioje žmogus dažnai ateina greito rezultato. Ir čia svarbu apsibrėžti procesą: kaip dirbsime, ko bus ieškoma, kad tai nebus konsultavimas ar mentorystė. Kartais konsultavimo bus kažkiek, bet bus atskirta nuo bendros koučingo struktūros. Jei girdžiu, kad turiu informacijos, kurios klientas neturi, aš sustabdau, įterpiu ją, ir tada grįžtame prie klausimų: ką dabar, kai tu žinai šitą, galvoji? Ir man labai svarbu įvardinti: mes pokalbyje esame partneriai. Aš tau padedu mąstyti. Esu tavo mąstymo partneris. Žmogus darbe daug ką daro automatiškai. Kai kurie darbai nebereikalingi, bet įprasti. Lygiai taip pat žmogus mąsto tam tikru modeliu, nes daug kartų taip darė. Koučingo specialistas per klausimus gali sujaukti seną mąstymo modelį: o kodėl taip darai, kam to reikia, ką tas duoda, gal davė prieš 5 metus, bet dabar nebeduoda? Ir kai kuriuos dalykus reikia keisti. Ir galbūt čia tokios terapijos atsiranda, nes žmogus mato, kad anksčiau kažkas taip darė – ir jis tada taip elgiasi.
O kada jau reikia nukreipti pas terapeutą?
Būna situacijų, bet bendrai: kai kurie klientai turi ir tą, ir tą. Aš pats turiu savo terapeutą ir turiu savo koučingo specialistą. Mano klientai irgi dažnai turi terapeutą ir ateina į koučingą. Kai kuriose vietose tai papildo vienas kitą. Ir ne visą laiką reikia nukreipti į terapiją, jei matosi progresas. Bet jeigu specialistas pastebi, kad klientas sukasi tame pačiame rate ir niekas nesikeičia – tada jau klausimas.
Čia turbūt ir yra didžioji kritika koučingui – kad neva pradedat „gydyti“?
Aš tą priimu. Nepriimu asmeniškai, bet kaip atsakingas už profesiją – skaudu, nes trūksta edukavimo. Akredituotose mokyklose aiškiai mokoma: nedaryti terapeuto darbo, jei tu nesi terapeutas. Bet yra ir kita pusė: terapeutai ateina mokytis profesionalaus koučingo, laiko egzaminus ir taiko tai terapijos praktikoje. Reikia atskirti, ką vadiname koučingo specialistu. Iki dabar gajus dalykas, kad žmonės tiesiog pasivadina koučeriais. Tada ir atsiranda bėdos.
Kaip žmogui suprasti, kas yra tikras koučeris? Juk galima pasiskaityti apie juos? Apie sertifikatus ir pan.
Vakaruose yra universitetinės programos, koučingas įdedamas į vadybines programas, yra asociacijos, mokslas, tyrimai. Lietuvoje dar mažiau, bet keisis. Ir būna, kad žmogus kažką pažįsta, gal pats turėjo sesiją, girdėjo konferencijoje, skaitė knygą – ir pradeda save vadinti koučeriu. Bet kad vadintumeisi – turi praeiti mokymus.
Yra bazinis kursas: keli mėnesiai, patiri koučingą sau, vedi sesijas kitiems, gauni grįžtamąjį ryšį iš kvalifikuoto specialisto. Aš pats mokymuose buvau gavęs per snapą: mes su bičiuliu pirmame lygyje pakomentavome kitą, o mentorius pasodino į vietą – negali komentuoti to lygio, jei nesi tame lygyje. Vidurkis – minimum metus. Minimum apie 60 valandų mokymosi klasėje, dažnai apie 100 valandų. Tada mentorystė minimum 10 valandų: akredituotas specialistas klauso tavo įrašo ar gyvai, stabdo, rodo klaidas. Pokalbis turi atitikti standartą, kompetencijos aprašytos. Po to – 100 valandų praktikos. Dar knygų skaitymas, esė rašymas ir pan. Tada gauni prieigą laikyti egzaminą. Kai kurie egzamino nelaiko – jiems svarbu buvo suprasti, ar daro teisingai. Jei laikai ir išlaikai – gauni licenciją trims metams. Po 3 metų turi atsinaujinti: rodyti, kad praktikuoji, mokaisi, renki valandas. Pažymėjimas visam laikui, bet mentorystė galioja ribotai, egzaminui turi būti šviežia. Toliau – kylant lygiais reikia daugiau valandų: mokymų, praktikos, mentorystės, ir vėl egzaminas.
Bet net aukščiausią laipsnį gavus, vis tiek nuolat mokaisi?
Kompetencijos aprašytos taip, kad mes turime nuolat mokytis. Ir pateikti dokumentais: konferencijos, praktika, valandos. Profesija savireguliuojanti, bet tikrinama. Ir aš, kai kalbu su žmogumi, kuris nori mokytis, sakau: ar tu pasiruošęs? Net tie, kurie sako „pasiruošęs“, eigoje pamato: gal dar ne. Tada daro pauzę ir po kažkurio laiko grįžta.
Tu turi blog’ą apie autentiškumą. Kaip autentiškumas dera su tuo, kad tu turi būti ir autoritetas ir verslininkas?
Vienas iš mokytojų – Karlas Rodžersas (ang. Carl Rogers), kuris kalba apie vientisumą. Aš kaip koučingo specialistas esu atsakingas už profesiją, bet tuo pačiu esu ir verslininkas, kuriam reikia klientų. Autentiškas reiškia atviras: nieko neslepiu. Pas mus net apyvartas galima matyti, yra tam skirti puslapiai, ir kai kam tai svarbu vertybiškai. Man svarbu, kad būtų vientisumas. Aš negaliu išskirti savęs: kad esu geras koučingo specialistas, bet kitur kalbu viena, o darau kita. Jeigu kolegos prašo pamokyti, kaip vystyti koučingo verslą, aš pasižiūriu į savo skaičius, jei jie tokių neturi – aš galiu. Mano paraiškos į konferenciją nepriėmė pasauliniame lygyje: tematika tinka, bet „skaičių trūksta“. Trūksta vieno nuliuko. Bet mano skaičiai Lietuvos lygiu. Aš nerašysiu nuliuko vien dėl to, kad praeičiau – vertybiškai netinka.
Koučingas Lietuvoje brangus? Ar čia tik turtingiems?
Lietuvoje mes dar nesame pasiekę to lygio kaip kitur. Bet tai nėra tik turtingiems. Yra pro bono, mažesnės kainos, nemokamai ar už auką, kad koučeris įgytų patirties. Ir tada klientas, jei mato naudą, nori dirbti toliau, kaina jo auga. Žmogui koučingas padėjo: pakeitė mąstymą, kitokius sprendimus darė, kitus veiksmus, ir tada – kiti rezultatai.
Ar nebūna taip, kad po metų klientą jau reikia „išprašyti“, nes peraugo?
Ciklas mūsų yra metai laiko. Po metų kalbuosi su pagrindiniu užsakovu: gal jau viskas, gal tau reikia kito specialisto, kitos pakraipos. Dar nebuvo taip, kad būtume pabaigę.
Ar buvo tau momentų, kad galvojai: čia ne ta profesija?
Buvo kelis kartus. Mano aukščiausią lygį labai lėmė pandemijos laikotarpis – daug praktikos įgijau, galėjau laikyti egzaminus. Bet aš nenorėčiau pandemijos dėl kvalifikacijos. Aš pertikrinu save: ar aš dar noriu tą daryt? Aš darau ir praktiką, ir edukavimą. Aš matau, kad tai veikia, yra tyrimai, ataskaitos, universitetai. Ir kol galiu, dalinuosi patirtimi. Bet kad mokyčiau, turiu praktikuoti. Jei nepraktikuočiau ir tik mokyčiau, man vertybiškai nesutaptų, vėl vientisumo trūksta. Reikia pavyzdžių iš savo įtakos zonos.
Jeigu grįžtum į 2002-uosius, ką pasakytum tam jaunam Povilui?
Pasakyčiau – gal nepasikabink ant įsitikinimo, kad neturiu pinigų mokytis. Tada buvau radęs mokslus Anglijoje ir Šveicarijoje, kainos atrodė milžiniškos. Bet paskui pasižiūrėjau – per metus būna išleidžiama panaši suma kitur. Iš esmės nieko nekeisčiau, bet būčiau susikoncentravęs, pasirinkęs kažko po nedaug, kai kuriuos dalykus greičiau daręs. Aš turėjau senų įsitikinimų, kurių net nežinojau. Atėjo iš senelių, tėvų, kolegų, partnerių. Kartais dabar pagaunu save: šitą darau dėl to, kad prieš daug metų pamačiau ir galvojau, kad teisinga. Ir nereiškia, kad neteisinga, bet opcijų daugiau yra. Tų opcijų nebuvau pastebėjęs. Man padėjo mano koučeris: perklausė, pajudino. Aš grojau sau seną plokštelę ir aiškinau, kad darau viską teisingai, bet rezultatai tie, kuriais nesidžiaugiu. Kartais turiu rezultatus, turiu pagrindimą, bet nesueina pasiteisinimai su rezultatais. Norint kažką keisti – reikia keisti mąstymą.
Ačiū, Povilai. Neveltui sakiau, kad esi vienas optimistiškiausių žmonių. Nedelskite, jei tik domina sužinoti plačiau arba norite būti koučeriu – coaching.lt. Gero vakaro ir iki kitų šeštadienių.
Parengta pagal interviu su Povilu Petrausku. Laidą vedė Jonas Vitkauskas.
“Vakaro pokalbiai” šeštadieniais, 18 val. per Vilnius FM.
