Šiame „Vakaro pokalbių“ epizode kalbiname Agnę Zinkevičiūtę – sąmoningo kvėpavimo specialistę ir karjeros koučerę. Su ja kalbamės apie tai, kaip kvėpavimas susijęs su mūsų savijauta, darbo ritmu, sprendimais ir gebėjimu nepasimesti nuolatiniame skubėjime. Pokalbyje aptariame, kuo skiriasi streso ir ramybės būsenoje esantis kvėpavimas, kodėl ilgesnis iškvėpimas gali tapti svarbia kasdiene praktika ir kaip mažais žingsniais kurti tikrą pokytį.
Kvėpavimas ir karjera – kaip jie susiderina? Juk karjera reikalauja energijos, veiksmo, krypties, o kvėpavimas veda link nusiraminimo.
Čia geras klausimas, Jonai. Pradėjote nuo to, ką turi bendro kvėpavimas ir karjera, ir aš, kai tą girdėjau, aš pagalvojau – geras, “K” raidę abu turi: kvėpavimas ir karjera. Sakote, kad karjera – kryptis, tikslas, greitis, o kvėpavimas – nusiraminimas, ir tarsi taip suponuojant, kad nieko čia bendro. Tai aš sakyčiau: jeigu žmogus karjerą daro chaotiškai kvėpuodamas, tai karjera ir bus chaotiška – čia galiu garantuot.
Reiškia chaotiškai kvėpuodamas?
Taip. Tai reiškia, kad mes didžiąją dalį laiko iš tikrųjų žmonės visiškai nekreipia dėmesio, ar mes kvėpuojame. Tai daroma automatiškai ir iš vienos pusės – ačiū Dievui, nes esam gyvi, nesukam sau galvos. Bet ką reiškia chaotiškai kvėpuoti? Tai reiškia, kad nėra sąmoningumo kvėpavime. Mes nesekame kvėpavimo. Dabar, pavyzdžiui, jūs manęs klausote ir greičiausiai negalvojate apie kvėpavimą. Įtempęs ausis klausosi, ką aš sakysiu, galbūt ruošiate kitą klausimą, ir kvėpavimas eina sau. Jeigu mes įsitempiame – kvėpavimas iš karto užsispaudžia. Jeigu tik mums kažkas prieš akis malonaus atsiveria, gražaus – mūsų kvėpavimas iš karto atsipalaiduoja: jis platyn, gilyn, mes laisvai darom atodūsius. Kai tik kažko bijom, kažkur skubam, lekiam, gavom pastabą pelnytą ar nepelnytą – iš karto spaudžiam kvėpavimą. Tai chaotiškas kvėpavimas reiškia: aš nežinau, kas su mano kvėpavimu vyksta. Ir kvėpavimas tiesiogiai reaguoja į kiekvieną mano mintį. Į kvėpavimą įkrenta mintis, po to jausmas, ir viskas lieka. Kūnas mena viską. Bet kvėpavimas yra ta organizmo funkcija, kuri ne tik automatiškai vyksta, bet mes ją galim sąmoningai valdyti. Ir kai žmogus išmoksta sąmoningai valdyti kvėpavimą – jis išmoksta sąmoningai gyventi.
Bet galvoji tada ne apie darbą, o apie kvėpavimą?
Jo, čia geras klausimas – ar gali galvodamas apie kvėpavimą galvoti dar tuo pačiu apie darbą? Aš turiu per tiek metų jau tikrai labai daug klientų, kuriems esu padėjusi tvarkytis su įvairiomis problemomis: ir sveikatos, ir karjeros lūžiai, ir santykių lūžiai, ir finansinės krizės. Kai mes nekreipiame dėmesio į kvėpavimą, jis vyksta automatiškai ir vyksta netvarkingai. Kai mes išmokstame sąmoningai kvėpuoti, paskui jau mes automatiškai sąmoningai kvėpuojame. Tai reiškia, automatiškai mano organizmas – ne be laiko stresas. Kadangi daug metų kvėpuoju, aš iškart iškvepiu. Dažnas žmogus – čia ne tik aš – mano klientai tą daro, labai už juos džiaugiuosi. Tarkim, jeigu aš vėluočiau į šitą pokalbį ir labai svarbus eteris, gali būti, kad mano kvėpavimas susispaustų, nes bėgčiau ir galvočiau: dieve mano, spėsiu, nespėsiu, ir aš apie kvėpavimą negalvoju. Bet kadangi aš daug metų kvėpuoju, automatu mano kvėpavimas man neleis streso laikyti kūne.
Aš tai galvojau, kad kvėpavimas yra tokia mindfulness forma – susikaupei, automatinis kvėpavimas. Tai kur čia sąmoningumas, susikaupimas?
Taip, čia ir yra įdomumas. Pradžioje, kol neturim žinių ir neturime patirties, tai labai patartina – mano patarimas būtų – rasti specialistą, kuris su jumis kvėpuos kartu ir papasakos, kaip tai daryti, ir kaip jūsų kvėpavimas vyksta jumyse asmeniškai. Ir pagal tai, kaip jūs gyvenate, kokios pas jus problemos ar džiaugsmai. Kai jau išmoksti, keičiasi tavo kvėpavimo šablonas. Čia kaip – ar galima vairuoti automobilį ir tuo pačiu metu galvoti apie darbą, apie šeimą, apie dovaną, kurią reikia nupirkti. Arba kai kurios moterys dar lūpas pasidažo. Tai galima, pasirodo, vairuoti automatiškai. Kai jau išmoksi ir kvėpuoti automatiškai – teisingai arba sau sveikiau – negu kai tai darei nesąmoningai – irgi galima.
Tada pagal kvėpavimą iš savo patirties galėtumėte pasakyti, kokioje būsenoje žmogus?
Aš galėčiau pasakyti tuo duotuoju momentu, kokioje jis yra būsenoje. Jeigu mes pabendrausime ilgiau, valandą pabendrausime, tai reiškiasi – mes kvėpuosime kartu – aš jau galėsiu labiau pasakyti, ar tai momentinė būsena, ar tai lėtinis, pavyzdžiui, stresas. Nu labai daug problemų prisikuria dėl to, kad nesprendžiame kažkokių problemiškų situacijų ilgą laiką. Tai vat, jeigu grįžti prie karjeros – ten, kur žmogus karjeroje neturi sąmoningumo – galime kalbėti ir apie tą patį mindfulness. Galime kalbėt apie kažkokias praktikas: joga, pilatesas, kur dėmesys yra nukreiptas į tai, ką tu šiuo metu darai. Jeigu jis to nedaro, tai korporatyviniame pasaulyje jo dėmesį blaško visi, kas tik netingi: išeina bloga ataskaita, čia važiuok, ten kodėl nėra rezultato. Tai toks pasaulis – kupinas chaoso. Ir jeigu mes reaguojame reaktyviai į chaosą, tai įsivaizduokite, kokie mes vakare grįžtame namo – ištaškyti į visas puses. Jeigu mes savo viduje išlaikome dėmesį – ir tam nereikia daug pastangų, kai išmoksti, nors mokytis nėra taip paprasta – čia tik skamba labai lengvai: išmok valdyti kvėpavimą – išmoksi valdyti gyvenimą. Užtrunka, bet verta to mokytis.
Kuo skiriasi stresuojančio žmogaus kvėpavimas nuo atsipalaidavusio?
Stresuojantis žmogus kvėpuos viršutine krūtinės dalimi. Tai reiškia – ne pilvu, faktas. Jis kvėpuos su pertrūkiais. Jei ramus žmogus kvėpuoja kaip tiesi linija, tai žmogus strese kvėpuoja punktyrine linija – ir tie punktyrai nevienodo ilgio. Strese esantis žmogus, per tai, kad nekvėpuoja – užspaudžia kvėpavimą dažniau negu reikia – jis stresą tokiu kvėpavimu kuria. Nes taip kvėpuojant paviršium, viršutine krūtinės dalimi ir chaotiškai, mes nuolat pajudinam simpatinę nervų sistemą. Ji yra šauni sistema – atsakinga už “kovok, bėk arba sustink”. Ir ji mums reikalinga. Bet didžioji dalis korporatyviniame pasaulyje gyvenančių žmonių, veikia su nuolat veikiančia iki raudonumo šia sistema. Ramus žmogus kvėpuos pilvu, tolygiai. Jo įkvėpimas bus lygus iškvėpimui arba jo iškvėpimas bus lėtas ir ilgesnis negu įkvėpimas. Tarp įkvėpimo ir iškvėpimo nebus pauzės. Jis nekuria sau streso.
Tai natūraliai gausis? Tai pirmiausia viskas prasideda nuo kvėpavimo mechanikos pačios?
Kaip minėjau – nuo mūsų minčių, nuo mūsų emocijų iš karto keičiasi mūsų kvėpavimas. Jeigu man gera, aš kvėpuoju ramiai, giliai, plačiai. Jeigu tik man blogai, stresas – aš kvėpuoju paviršium, chaotiškai, negiliai, ir mano įkvėpimas dominuoja prieš iškvėpimą. Tai kokia yra mechanika? Jeigu nuo minčių ir emocijų keičiasi kvėpavimas, tai ir atvirkštine tvarka galioja: jeigu aš keičiu kvėpavimą, mano emocinė būsena keičiasi, ir iš paskos mano fizinė būsena keičiasi. Tik reikia turėti žinių. Bet žinių neužtenka. Pastaruoju metu aš stebiu, kad ypač mes vakariečiai – mūsų galvos ištinusios nuo žinių gausos. Žinių neužtenka, reikia veiksmo. Ir veiksmo neužteks vieną kartą padaryt. Mano klientai pradžioje ateina vieną kartą, antrą kartą. Būna, kad po pirmo karto taip gerai pasijunta, kad daugiau nebeateina. Paskui žiūrėk, už mėnesio ateina ir sako: Agne, kažkas neveikia. Sakau, ar tu kvėpavai taip, kaip mes tarėmės? Ne. Tai iš naujo. Kaip dantis valyt. Tai yra emocinė higiena.
Bet jeigu žmogus nukreipia mintis, susikaupia – tai savaime ramina. Gal net kvėpuoti nereikia, tiesiog dėmesio nukreipimas, kaip meditacijoje?
Grįžkime prie korporatyvinio pasaulio. Ten dažnu atveju žmogus neturi kada ramiai atsisėsti, išeiti į kitą kabinetą ir ramiai atsisėsti, ateit į meditacinę būseną ir 5 minutes pakvėpuoti ramiai, kad jo niekas netrukdytų. Mano tikslas yra savo klientus išmokyti, kad jis toje būsenoje galėtų būti nuolat. Jis vairuoja – kvėpuoja. Jis daro valgyti – kvėpuoja. Jeigu tu jau išmokai gerai kvėpuoti, tau apie tai galvoti nebereikia. Aš galiu ir muzikos klausyti, ir atsakymus į jūsų klausimus paduoti laiku ir vietoje, bet jūs neatkreipiate dėmesio, kad aš labai dažnai atsidūstu, kad aš nedarau pauzių kvėpavime, ir tai vyksta pas mane automatiškai. Kai aš jūsų klausau, kai jūs klausimą užduodate, aš kiekvieną kartą atsidūstu – iškvepiu, iškvepiu. Tarp žodžių aš darau pauzes: įkvepiu, iškvepiu. Ir man apie tai galvoti nereikia. Bet aš galiu papasakoti, kokia buvo ankstesnė Agnė: jeigu gauni kvietimą į konferenciją, radijo laidą – tai kokias 3 dienas iki to stresuoji, nemiegi, galvoji, ką čia protingo pasakyti. Ir paskui dar kokią valandą po reikia atsigauti.
Ar kvėpavimas gali padėti su perdegimu?
Taip, šitą galiu sakyti labai atsakingai. Aš 13 metų kvėpuoju su žmonėmis. Aš pati buvau perdegusi ne vieną kartą, ir mano klientai ateina perdegę. Ne visi, aišku, bet dalis ateina. Kai jau esi perdegęs, yra ilgas kelias grįžti atgal į normalią būseną. Čia labiau norėtųsi kalbėti apie profilaktiką – kaip apsisaugoti nuo perdegimo. Perdega kokie žmonės? Dažniausiai tie, kurie yra labai entuziastingi tame, ką jie daro. Perdega tie, kurie dirba su žmonėmis, teikia jiems pagalbą: medikai, koučeriai, ugniagesiai, socialiniai darbuotojai ir panašiai. Ir labai dažnai perdega tie žmonės, kurie yra tokie geriečiai – jie nori įtikti, jie nelabai moka brėžti ribas. Ir visus tuos žmones jungia vienas dalykas: jie patiria kasdieninę įtampą. Jeigu nori įtikti, reiškia tu nesakai savo nuomonės – įtampa. Jeigu tu labai entuziastingai dirbi savo darbą, tu neskaičiuoji valandų, nes labai patinka – tai yra įtampa. Tu gyveni nuolatiniame strese, bet sumaišai: tas stresas tave veža pradžioje. Tai yra adrenalinas – “gera, kiek visko padarau”. O paskui pavargsti nuo to streso ir stebiesi: “o kaip aš čia dabar nebegaliu pavaryt, kuras baigėsi”. Kai žmogus išmoksta kvėpuoti – ateina didžiulis kiekis sąmoningumo. Ir kai ateina didžiulis kiekis sąmoningumo – žmogus permąsto gyvenimą. Ir tada jis atranda savyje ir drąsos, ir resursų daryti pakeitimus. Ar jis keis darbą, ar keis partnerį, ar liks darbe, bet pakeis požiūrį, ar liks šeimoje, bet pakeis kažką – priklausys nuo jo. Bet bet kokiu atveju, kai žmogus yra perdegęs arba einantis į perdegimą, jame sąmoningumo yra tik likučiai. Jis daro sprendimus – gaila, jam taip neatrodo – bet klaidingus, neadekvačius. Jis nebeturi kantrybės, pyksta ant šeimos narių, ant kolegų, ant vadovų. Kaltina kitus, ir tai yra ligos požymis. Tas žmogus, kuris buvo labai geras, entuziastingas ir fainas, staiga darosi uždaras, nebenori bendrauti. Ir kai žmogus, kuris buvo sėkmingas, pradeda klysti – jis nesupranta, kas su juo darosi, bando tas klaidas nuslėpti. Bando kaltint kitą: “jeigu jūs laiku būtumėte padarę, man nereikėtų naktį dirbti, aš nebūčiau daręs klaidų”. Tai yra labai rimta problema. Ir aš stebiu, kad pastaraisiais metais ypatingai daug perdega jauni žmonės. Jie nori būti geriausi, daug idėjų, daug pastangų, bet jie – kadangi informacija prieinama – nori visko čia ir dabar. Jie nenori įdėti darbo.
O kaip tuomet kvėpavimas nuo perdegimo gali saugoti?
Pirmas žingsnis: atkreipk dėmesį į savo kvėpavimą. Tai tas, kuris yra perdegęs – jam nepatinka, jis negali dėmesio nulaikyt, jam sunku – čia jau yra perdegimo požymis. Perdegusiam žmogui aš siūlau sujungti judesį su kvėpavimu, nes jam tai yra daugiau veiksmo, prasmingiau ir taip lengviau dėmesį nulaikyti. Bet esmė tokia: iš to chaotiško kvėpavimo mes pamažu – ir čia atkreipkit dėmesį, labai pamažu, aš nedarau stebuklų, žmogus pasidaro tuos stebuklus – mažais žingsneliais jo kvėpavimą iš užspaudimo pradedame išlaisvinti, pavyzdžiui, per atodūsį. Jeigu žmogus gyveno ilgą laiką įtampoje, jis šito padaryti negali. Aš jam sakau: pabandykime atsidusti. Ir kartais jis nenori atverti burnos, nes žandikaulis yra sukaustytas nuolatinės įtampos. Jam per burną iškvėpti nepavyksta, jis nenori duoti garso. Mes pamažu stengiamės jo kvėpavimą iš viršaus nuleisti į apačią – į pilvą. Ir tai yra svarbus momentas – jeigu tu esi ant perdegimo ribos arba jau perdegęs, atkreipk dėmesį – tu kvėpuoji krūtine, kvėpuoji paviršiumi.
Žmogui, kuris nuolatiniame strese, perdegime, daug problemų, uždavinys: įkvėpk mažiau, stenkis iškvėpt daugiau. Nes tau reikia iš savęs iškvėpti įtampą. Čia yra mechanika: įkvėpti mažiau, iškvėpti daugiau. Ne pirma pripilk stiklinę, kuri jau perpildyta – pirmiausia išpilk, paskui galėsi įpilti.
Kur yra ribos – kada kvėpavimas nepadeda, ar gali pakenkt?
Kvėpavimas gali pakenkti, jeigu jis yra nesąmoningas arba jeigu patekai pas specialistą, kuris tave verčia, kai tu esi, pavyzdžiui, depresijoje, perdegęs, neturi jėgų. Nėra resurso – ir jis tave verčia kvėpuoti intensyviai.
Per hiperventiliaciją?
Įvairiai galima pavadinti. Ir viskas gerai su tokiu kvėpavimu, kai žmogus yra resursinėje būsenoje – jis gali taip kvėpuoti. Bet kai žmogus nėra resursinėje būsenoje, jo psichikai ir visam fiziniam kūnui tai yra per didelė apkrova. Tai renkantis kvėpavimo specialistą – atsargiai. Kvėpavimas neturi kelti įtampos. Kai tu kvėpuoji su specialistu, tavo kvėpavimas tau neturi kelti įtampos.
Bet kvėpavimo metodų yra įvairių?
Taip. Ir neseniai viena klientė dalyvavo mano kvėpavimo stovykloje. Ne vienerius metus kvėpavo pagal Wim Hof ir lindo į eketes. Ir ji sako: “aš negaliu patikėti, kad galima va taip ramiai kvėpuojant pasiekti tokių rezultatų. Ne per jėgą ir šitoks atsipalaidavimas”.
Mano požiūris yra toks, kad kvėpavimas yra terapija. Tai nėra agresyvus “perpjovėm, išleidom pūlius ir susiuvom”. Pamažu, galbūt per ilgesnį laiką, bet užtikrintai.
Bet gal skepsis ir yra, kad sumaišoma kas vyksta? Kartais nuo agresyvaus kvėpavimo daugiau deguonies, apsvaigimas, ir žmonės tai priima kaip dvasinius dalykus.
Dažnai. Bet apie bet kokią praktiką galima taip sakyti. Yra žmonių, kurie apie viską turi nuomonę, bet jie nebandė. Kadangi aš esu išbandžiusi nemažai – ir Wim Hof, ir holotropinį, ir joginį ir panašiai – aš galiu atsakingai pasakyti: sujungtas kvėpavimas, kai tarp įkvėpimo ir iškvėpimo nėra pauzės, dovanoja ramybę, pusiausvyrą ir užtikrintumą. Mums nereikia niekur skubėti gyvenime. Mes tik įsivaizduojame, kad galime visur vienu metu būti. Lėtas sujungtas kvėpavimas ką leidžia padaryti? Nuolat gauname deguonies, gauname saikingai, ir nuolat iškvepiame. Tai reiškia: aš nuolat priimu, nuolat atiduodu. Manyje stresas neturi šanso kauptis, nes aš įkvepiu ir iš karto iškvepiu.
Stresas kaip juodas debesis?
Aš apie tai niekad negalvojau, bet manau, kad stresas kaip juodas debesis – žinai, būna, kad ir nepraeina daug metų. Tas žmogus, kuris strese, chaotiškai nuolat gyvena įkvėpime. Jis tą juodą debesį mažais gurkšneliais: kalba, kalba, kalba, “dar pasakysiu naują mintį” – dar nė karto neiškvėpiau. “Gal man kavos” – dar nė karto neiškvėpiau. Nuolat gyvenu įkvėpime. Tai mano krūtinėje įtampa, galvoje įtampa, ir aš dabar iškvėpsiu, nes jau nebegaliu būt nekvėpavęs.
Ta būsena tikriausiai daug kam pažįstama, bet kažkuriuo metu vis tiek, tikriausiai, atsikvepi ir atsikvėpuoji? Išnyri?
Tie žmonės, kurie yra hiperaktyvūs, daug pasiekę – jie lūžta ir serga, nes pamiršta iškvėpti. Kaip sakote, vis tiek kažkada išnyra. Žinot, kaip jie išnyra? Žmogus, kuris mėgsta siekti, jam poilsis yra kamštyje ilsėtis. Daug kam madinga sakyti, kad jis dirba 24/7, ir kokie rezultatai, tu pažiūrėk. Bet praeis metai, du, mes matysime jo sveikatos rodiklius – jie nebus džiuginantys. Tai čia galiu garantuoti. Jis tą stresinį debesį įkvepia – varo toliau, vėl įkvepia – varo toliau. Jis nesuvokia, kad stresą savyje kaupia. Kol kas adrenalinas kala ir jam gerai, kad jis daug pasiekęs. Jis vos vos iškvepia – ir vėl įkvepia daug. Jo iškvėpimas žymiai trumpesnis negu įkvėpimas. Ir čia didžiulė klaida – su tokiu kvėpavimu žmogus kelia sau didžiulį stresą. O aš bandau pasakyti: pabandome atvirkščiai – mažiau įkvėpk, daugiau iškvėpk. Ir kai tu galėsi iškvėpti dar ir dar daugiau, tada tavo įkvėpimas pasidarys toks tolygus, ilgas ir gilus, kad tu gyvenime taip nesi įkvėpęs. Ir tu darysi mažiau klaidų. Gal tu nedarysi 30 darbų vienu metu, galbūt padarysi 5, bet kokybiškai.
Jeigu žmogus po darbo grįžta pavargęs, ką galima padaryti per minutę? Gal yra kokia trumpa technika?
Čia prašote iš fantastikos srities. Varei, varei, varei visą dieną, visą savaitę, gal jau 6 mėnesį taip varai, ir tada ateina ir sakai: tu geras kvėpavimo specialistas, duok man minutės praktiką, aš padariau – vėl varau. Tai aš su tokiais klientais nedirbu, nes aš esu ta specialistė, kuri greitus lėtina. Jeigu žmogus greitas iki manęs atėjo, reiškia jam užteko sąmoningumo suvokti, kad kažkas ne taip gyvenime. Vienos minutės praktika nepadės. Bet kadangi visi mėgstam trumpus receptus – duok ir aš einu – tai duosiu trumpą receptą:
Jūs turite pradėti kvėpuoti sąmoningai jau iš ryto atsikėlę, o ne vakare parėję 10 vakaro po darbo, sporto klubo ir dar kažko. Nes tada jau vėloka atstatyti balansą. Bet dienos bėgyje padarykite žymiai daugiau atodūsių negu organizmas automatiškai padaro. Automatiškai organizmas maždaug kas 3-5 minutes atsidūsta. Mes einam toliau. Jeigu mes jam padėsime – padaryk 20 atodūsių per dieną sąmoningų. Užsidėk priminimą. Kiekvieną kartą iškvėpdamas paleidi dalelę įtampos. Kuo daugiau atodūsių darysi – tuo lengvesnis, švaresnis, ramesnis grįši vakare iš darbo. Tada jau galėsime kalbėti, ką padaryti dar per 5 minutes – kad dar labiau iš savęs išnešti tas šiukšles, kurias prisirinkai tą dieną. Bet daugelis vaikštome prisirinkę šiukšlių ne tik per dieną, o per metų metus.
O momentinėse situacijose: prieš interviu, svarbų pokalbį, pokalbį su viršininku – kai “daužosi” viskas?
Daryk ilgesnį iškvėpimą. Per nosį įkvėpk ir lyg per šiaudelį ilgai iškvėpk. Kiekvienas gali skirtingai. Aš, kadangi daug metų kvėpuoju ir esu rami šiame gyvenimo etape, galiu padaryt labai ilgą iškvėpimą. Kiti padarys kitaip. Bet dėmesį laikyk iškvepiant. Pasakyk savo smegenims: aš dabar paleidžiu. Su kiekvienu iškvėpimu aš paleidžiu, paleidžiu, paleidžiu – ir jausk. Nemąstyk “aš dabar padarysiu 5 iškvėpimus” – jau tame yra įtampa, kad per 5 iškvėpimus nori paleisti 3 mėnesių įtampą. Tu keli sau įtampą dar prieš darydamas pratimą. Tiesiog: kiekvienas iškvėpimas yra dovana. Atsipalaidavimo dovana.
Bėda tik ta, kad greiti dalykai neveikia taip gerai, kaip nuoseklus kasdieninis darymas.Kasdien prailginkite iškvėpimą labiau negu įkvėpimą – tie, kurie stresuoja labai daug. Ir pamatysite, kaip eisite į balansą: širdies ritmas bus ramesnis, kraujospūdis susinormalizuos, psichika atsipalaiduos, kūnas įtampą paleis. Ir pamatysite, kad tų problemų nebėra tiek daug, kiek galvoje susikuria.
O jeigu reikia ne tik nurimti, bet energijos?
Tuomet priešingai, jei absoliunant. Jeigu mes norim turėti daugiau energijos – čia dedu žvaigždutę – daugiau energijos, kai tu metus laiko varai be atostogų, šis pratimas tau draudžiamas. Nes jeigu tu varai metus ir sakai “grąžink man jėgas”, tai žmogų ne įkvėpinėt mokysiu, o iškvėpinėt.
Bet jeigu po pietų energija krenta – jeigu sočiai pavalgei – pradžioje iškvėpk kelis kartus, o paskui aktyvink įkvėpimą. Mano įkvėpimas yra aktyvus, iškvėpimas praktiškai nejaučiamas, ir tokiu būdu aš užsikraunu energiją. Aš į save priimu energiją su sąlyga, kad yra vietos manyje tą energiją įkvėpti. Jeigu vietos nėra – darau atvirkščiai. Darausi vietos.
Kaip žmonės priima pratimus? Pavyzdžiui, ofise – nejaučia diskomforto?
Dauguma mano klientų privatūs – jie ateina, moka pinigus ir nemažus. Kai jie susimoka pinigus, jie daro viską, kad tik greičiau pasveiktų, atsistatyti ir gyventi pilnavertį gyvenimą. Kai mane pakviečia korporatyvai, paprastai pakviečia personalo vadovė – ji pas mane kvėpavo, jai patiko. Tada sako: ateik į mūsų įmonę, visam kolektyvui pravesti praktikos. Tada vienu metu visas kolektyvas daro tas pačias praktikas. Mes daug juokiamės, būna suaugę žmonės man akyse tyčiojasi vienas iš kito – aš tą stebiu. Nu taip, jie stresą paleidžia irgi. Bet jie tuo pačiu metu visi gauna tas pačias žinias ir daro tą patį. Ir paskui susitarėme: prieš kiekvieną susirinkimą – 2 minutės kvėpavimo. Susirinkimas bus kitos kokybės. Prieš kiekvieną prezentaciją – padaryk praktiką. Tu visiškai kitaip prezentuosi. Ir visas kolektyvas turi šitas žinias. Kai pamato, kad kažkas labai stresuoja, prieina per bajerį: “taigi sakė Agnė – iškvėpk, davai pakvėpuojam”. Aš mokau žmones žiovaut. Tie, kurie turi daug streso žandikaulyje – o dažniausiai stresas kaupiasi žandikaulyje – jie negali žiovaut, jiems neišeina atidaryti burnos, ir mes mokomės žiovaut. Ir kiek būna juoko, paskui ašarų, nes kai žmogus žiovauja, jam be sustojimo bėga ašaros, bėga liūlys – ir taip mes pašaliname toksinus.
Jeigu žmogus pats praktikuoja – vienas ofise, garsiai kvėpuoja, garsiai žiovauja – kaip jis jaučiasi?
Mano klientai sako: kai aš supratau, kaip gerai aš jaučiuosi kvėpuodamas – man vienodai rodo, ką apie mane galvoja kiti. Nes jis išmoksta saugioje aplinkoje. Ir tai ne vieno užsiėmimo reikalas. Kas gali sau leisti – ateina privačiai. Kas negali – ateina į grupes. Ir kai supranta, koks yra gėris, jie viešose vietose žiovauja, kartais net nebesidengdami burnos. Jeigu pamatysi žmogų, kuris nesidengia burnos ir žiovauja, labai tikėtina, kad jis mano klientas – jis paleidinėja įtampą.
Kiek reikia praktikuotis, kad pasimatytų skirtumas? Ar jaučia iš karto?
Aš mokiausi iš Dan Brulé ir jo mokinės Dalios Beatos Kasmauskaitės. Tai Dan Brulé sakydavo: aš jums duosiu formulę – 10 minučių ryte, 10 minučių vakare pakvėpuoti, ir dienos bėgyje 10 kartų po 2 minutes. Ir jau po 2 savaičių jūs turėsite rezultatą, kuris jus tikrai nustebins. Aš šitą receptą naudoju. Mano klientai kartais sako: 10 minučių ryte – neturiu tiek laiko. Sakau: pradėkime nuo minutės. Paskui 2, paskui 3. O kai prideda 3 – jau žiūrėk, nori kvėpuoti 4, paskui pats nori 6, nes jaučia skirtumą. O skirtumas yra iškart. Tai kiekvienas esame atsakingi už savo gyvenimo kokybę. Kai kuriems tą suvokti skausminga, nes “kalti kiti”. Bet tu turi pasirinkimą: ar tu nuspręsi gyventi savo gyvenimą, ar leisi kitiems spręsti, kada tau eiti, kada dirbti, kada gulėti, kada atostogauti. Čia sąmoningumo klausimas.
Jeigu kvėpavimas ir karjera turi bendrą vardiklį (be “K” raidės), koks jis?
Aš sakyčiau taip: sėkminga karjera yra galima, kai žmogus laisvai kvėpuoja, jis turi žinių, jis valdo savo kvėpavimą. Tai aš užbaigčiau taip: išmok valdyti kvėpavimą ir tu išmoksi valdyti karjerą – ne ją valdys, o tu ją kursi. Dievas mums davė šitokį įrankį – jis yra valdomas. Ne automatiškai, o mes sąmoningai galime valdyti. Nori sąmoningos karjeros – ateik sąmoningai kvėpuoti. Jeigu tau karjera rūpi tiek, kad leidi sau 80 valandų per parą dirbti chaose su nepatinkančiais žmonėmis – gal tau ne pas mane.
Ačiū, Agne, už pokalbį. Linkime klausytojams gero pakvėpavimo, gero vakaro ir nepamirškite vis dėlto iškvėpti.
Parengta pagal interviu su Agne Zinkevičiūte. Laidą vedė Jonas Vitkauskas.
“Vakaro pokalbiai” šeštadieniais, 18 val. per Vilnius FM.
