Šiame „Vakaro pokalbių“ epizode kalbamės apie karjeros pokyčius vyresniame amžiuje: kodėl po 40-ies ar 50-ies žmonės ima kvestionuoti savo kryptį, kas trukdo keistis ir kaip atskirti tikrą norą nuo fantazijos. Kalbiname Sandrą Četrauskienę – psichologę, geštalto psichoterapeutę ir sertifikuotą karjeros konsultantę, vadovaujančią Vilniaus universiteto bendruomenės gerovės skyriui. Aptariame prasmės paieškas, amžiaus diskriminaciją, šeimos reakcijas į pokyčius ir praktinius žingsnius, nuo kurių verta pradėti.
Kas atsitinka žmonėms, kodėl jie ryžtasi keisti karjeros kryptį po 40-ies ar 50-ies metų? Kas tai dažniausiai: krizė, perdegimas ar kažkas gilesnio, ar tiesiog dėsnis?
Galbūt sakyčiau, čia daugiau apie sąmoningumą. Tokiame amžiuje jau truputėlį ateina tas etapas, kai pradedame klausinėti savęs: ar iš tikrųjų aš gerai gyvenu, ar esu laimingas? Ką aš darau? Ar aš tą darau dėl to, kad tenkinu kitų poreikius? Kaip aš gyvenu, vardan ko? Ir labai dažnai tie klausimai ateina iš tikrųjų. Apie 37-uosius metus, bent jau iš praktikos, ką stebiu: didžiąja dalimi profesinis identitetas jau būna susiformavęs, ir tada arba žmogus pradeda iš tikrųjų augti toje srityje ir norisi plėsti kompetencijas, arba prasideda kvestionavimas, kad kažkur giliai kažkada svajonė buvo ne ta.
Labai dažnai šiandien mes dirbame ne vieną darbą: turime sutartis, projektuose dalyvaujame, praktines veiklas, savanorystę. Ir būna norisi kažkur išbandyti save daugiau ir plačiau. Konsultacijų metu išryškėja, kad pasirodo visą gyvenimą pildžiau mamos svajonę arba profesija ėjo iš kartos į kartą. Jeigu imsim, pavyzdžiui, medikus ar menininkų sritį – labai įvairiai. Ir tada būna, kad iš tų ribų norisi išeiti ir kažką bandyti kardinaliai skirtingo, bet paauglystėje tam nebuvo tinkamas metas, ir gyvenimas „ėjo kaip ėjosi“. Kas patarė, kas rekomendavo – taip ir susidėlioja.
Ar būna, kad žmogus keičia karjerą iš „per gero gyvenimo“: viską turi ir dabar jau nuobodu?
Taip, būna tikrai. Ateina žmonės, kurie yra pasiekę viską, ir tada pereinam į kitą dalį: norisi iššūkių, norisi tų išbandymų. Ir čia prasideda, kad taip gerai, kad net nuobodu. Čia mažiau kalbama apie hiper-stresą, o daugiau apie hipostresą: asmeninis gyvenimas susidėliojęs, laisvalaikis susidėliojęs, profesinėje dalyje darbe viskas aišku, viskas žinoma – ir nebeįdomu, nuobodu.
Ruošdamasis pokalbiui perskaičiau, kad ties 47 metais žmogus pasiekia laimės „dugną“ – ar tai tiesa?
To „dugno“ negirdėjau, bet raidos etapai yra – žmogus eina per savo raidos etapus. Įdomu, kodėl ties tais metais, bet tada klausimas – kas yra laimė. Didžiausia esmė, kad darbas užima didelę dalį mūsų gyvenimo ir norisi prasmingo darbo. Būna etapas, kai dirbam tik dėl pinigų, o tada norisi prasmės, esmės, pasitenkinimo – kad darau tai su pajėgumu, su prasme. Nes jeigu mes ne savo vėžėse darome ne tai, kas mums iš širdies ir pagal mūsų potencialą, mes mažiau išnaudosime savo galimybes ir reikės daugiau energijos, daugiau pastangų. Ir tada savimotyvacijos nebelieka – gali kelti atlygį, duoti visokių priemonių, bet nebedžiugina. Ir labai dažnai tada tai būna ne apie pinigus, o apie savirealizaciją.
Mes kalbame apie tuos „keitėjus“, kurie jaučia vidinį diskomfortą, bet būna ir aplinkybės: darbo netekimas, licencijų praradimas, optimizacijos. Kaip tai veikia?
Būna ir iš asmeninių sunkumų, ir išorinių. Aplinka diktuoja tendencijas, sąlygas. Ir šiandien turėti vieną profesiją yra rizikinga. Aš tai ypač supratau Amerikoje – strategiškai jaunas žmogus kas 3 metus maksimum keičia darbovietę. Nebėra lojalumo darbovietei, lojalumas tampa profesijai ir savo kompetencijoms. Kovidas parodė – jeigu tu turi kelias profesijas, turi lankstumo adaptuotis ir prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų ir net besikeičiančios sveikatos.
Ar gilios specializacijos laikai baigėsi?
Yra žmonių, kurie eina giliai į savo sritį – ir tada karjera gali būti į viršų, gali būti horizontali, per kompetencijų plėtimą. Bet net ir tada vienas kitą papildo: pavyzdžiui, man karjeros konsultavime labai prisideda psichologinės žinios, psichoterapija, nes žmonės ateina su įvairiais sunkumais. Kartais pirmiausia reikia padirbėti su vienu lauku, kad pereitum į kitą – viskas tarpusavyje susiję.
Kaip dažnai būna, kad problema ne profesijoje, o konkrečioje darbo vietoje: vadovas, aplinka, santykiai?
Taip, būna. Pats darbas gali patikti, bet aplinka ir santykiai kelia stresą: daug įtampos, daug neįvertinimo. Tada žmogus svarsto pokytį. Ir kartais užtenka ne profesiją keisti, o darbą pakeisti. Čia ir yra konsultacijų esmė – įsivertinti, ką galima pakeisti. Jeigu su vadovu santykiai priežastis, galima keisti vadovą, galima keisti poziciją organizacijos viduje. Bet tam reikia laiko stabtelėti, pabūti, patyrinėti ir gauti atsakymus sau apie save. Labai dažnai tam laiko neskiriame.
Kokie dar motyvai keisti karjerą, kai tai gali virsti fantazija: „norėjau būti rašytoju“, „dainininku“, bet nieko nedarau ir grimztu į nusivylimą?
Tada einama per klausimą – kaip tą poreikį galima patenkinti kitaip. Nes gali būti, kad etapas jau praėjęs, gal nebe tas laikas siekti to kaip profesijos. Bet tai gali tapti laisvalaikiu, savanoryste, veikla, kur žmogus išpildo tą savo poreikį.
Ar karjeros pokyčiai po 40-ies dabar jau nebe išimtis?
Ne. Ir žmonės ateina su didele patirtimi, kompetencijomis. Ir būna ne pirmą magistrantūrą studijuoja, žmonės toliau plečia savo kompetencijas. Teko dirbti su bendruomenėmis iki pensijinio amžiaus, kurie dažnai nustumti į paraštes. Ypač sudėtinga būna, kai žmonės anksti išeina į pensiją – pavyzdžiui, valstybės tarnautojai, kariškiai. Jie kartais visiškai nesuvokia, ką dabar daryti, kai visą gyvenimą darė taip. Tada būna daug nusivylimo, nesuvokimo, pykčio, baimės – ir pokytis būna kardinalus.
Lietuviškas kontekstas: 75 proc. lietuvių mano, kad yra amžiaus diskriminacija. Ar ji trukdo? Ar žmonės keisdami profesiją bando „pasijauninti“?
Dėl diskriminacijos – čia atskiras file’as. Tikrai daug susidūrimų, ir žmonės dalinasi, kad gauna atsakymą „per daug kvalifikuotas“. Dažniausiai taip ir pasakoma – per daug kvalifikuotas, bet žmogus supranta, kad greičiausiai tai dėl amžiaus. Bet šiandien organizacijos po truputėlį supranta, kad vyresnis žmogus yra didelė vertė. Vyresnioji karta dažnai yra lojali organizacijai, labiau prisirišusi, stengiasi papildyti kompetencijas.
O vakarietiška tendencija: motyvacija, kai gali žmogų dar pakreipti. Amerikoje būdavo „raudona vėliavėlė“, jei žmogus per ilgai užsibūna vienoje pozicijoje. Jeigu jis strategiškai keičia kas kelis metus ir matosi kryptis – aiškus tikslas, investicija į save. Bet jeigu žmogus dirba 15 metų vienoje pozicijoje, nedalyvauja kitur, nėra saviugdos, nėra mokymų, tada tai matoma kaip stagnacijos rizika, kad jam bus sunku prisitaikyti prie pokyčių.
Ar tai reiškia, kad vyresniems žmonėms reikėtų dažniau keisti darbą, mažiau būti lojaliems?
Keisti darbą sunku. Yra pliusų ir minusų. Nėra taip, kad darbas visada patinka. Bet jei darbas veža, motyvuoja, jaučiasi pasitenkinimas, ir jei sekmadienį nereikia galvoti pusdienio „o dieve, rytoj pirmadienis“, vadinasi, viskas gerai. Bet jeigu sekmadienį prasideda „o dieve, pirmadienis“ ir stresas – tada kažkas negerai. Ir keisti darbą sunku, nes keičiasi finansai, struktūra, rutina, laisvalaikis, atostogos. Jei turime šeimą – paliečia visus.
Kaip šeima reaguoja į karjeros pokyčius? Ar dažniau palaiko, ar priešinasi?
Būna visko. Turėjau klientę, kur šeimos finansinė padėtis praktiškai priklausė nuo jos – pajamos didelės. Noras keisti buvo absoliutus, bet šeima pateikė ultimatumą: „net negalvok, dar bent 5 metus, kol vaikai neįstos į universitetus“. Ji priėmė sprendimą sąmoningai. Ir čia padeda ribos – nežinomybė veda į stresą. Jeigu aš nežinau, kiek būsiu tame, kas man nepatinka, tada nuolatiniame strese. Bet jei įvardinu: „aš būsiu čia dar 3 metus“ – ribos duoda aiškumą. Tuomet žmogus žino, kad po šio laikotarpio bus kitos sąlygos, kitas etapas. Ir ji tris metus dirbo, o po to jau priiminėjo savo sprendimą.
Sovietinis modelis: mokykla, darbas, siuntimas. Ar tada buvo mažiau streso, o dabar daugiau, nes pats už viską atsakai?
Čia ir prasideda, kad niekas kitas neatsakingas už mūsų gyvenimą kaip mes patys. Už savo sprendimus esame atsakingi. Ir klausimas – ar norim būti patogūs kitiems. Aš klientams sakau: niekada nebūkite patogūs kitiems. Vairuokite savo gyvenimą. Tai procesas – neateina per vieną dieną. Prasideda klausinėjimas, emocinė būsena keičiasi, pradedi daugiau skaityti, domėtis, ir ženklai rodo, kad kažkas vyksta, kažkas ne taip. Labai dažnai būna nedrąsu net pradėti apie tai kalbėti. Baisu net pagalvoti, kad reikėtų kažką keisti – atrodo, kad sugrius gyvenimas. Bet po truputį pamatai, kad niekas negriūna: galima susidėlioti, galima susitvarkyti. Čia daug apie leidimą sau: legalizuoti sau ir turėti drąsos pabandyti. Nes blogiau yra nepabandyti ir su tuo gyventi.
Ar žmonės dažniau gailisi, kad pabandė, ar kad nepabandė?
Gailisi, jei nepabandė. Jei pabandai, gali įvertinti: pasižiūrėti, pasimatuoti. Jei nepabandai, lieka „o jeigu“.
Imposterio sindromas: ar vyresniame amžiuje jis būna didesnis? Ar tai labiau pasitikėjimo savimi klausimas?
Labai skiriasi nuo žmogaus, nuo asmenybės. Bet aš čia pradėčiau nuo savivertės klausimo. Savivertė susiformuoja labai anksti. Ir sunkiausias filosofinis klausimas yra: kokia yra mano vertė? Jei paklausi žmogaus – gauni labai įdomių atsakymų: vienas matuoja finansais, kitas draugų skaičiumi, santykiais, kitas – kiek mašinų turi. Ir visa tai turi įtakos. Jeigu savivertė žema, žmogus bando ją atstatyti: vienam reikia labai daug dirbti, kitam sunkiai dirbti, kitam viskas turi būti tobula. Pasitikėjimas savimi dažniausiai labiau išorinis dalykas, susijęs su užduotimis: aš atlieku užduotį, galiu pasitikėti, kad ją atliksiu. O savivertė – gilesnis sluoksnis. Bet per tai bandome atstatyti savivertę.
Ar yra pratimas klausytojams: kaip įsivardinti savo vertę?
Tai nėra taip paprasta. Žmonės išeina iš konsultacijos ir grįžta – tai procesas, nes tai egzistencinis klausimas. Ne vienu pratimu. Labai dažnai žmogus gali pasiekti aukštumas: gauti gerą atlygį, turėti tobulą šeimą, namus, draugus, bet vis negana, kažko trūksta, tos vidinės laimės. Tada ir ateina tas „dar kažko“.
Kaip atskirti, kada jau daryti pokytį, o kada tai tik fantazija? Pavyzdžiui: noriu kurti savo verslą.
Jeigu kyla klausimas, vadinasi, jau atėjo laikas pradėti dirbti tuo klausimu. Duosiu pavyzdį. Turėjau žmogų iš gana specifinės medicinos srities – sporto medicinos gydytoją. Jo noras atrodė kaip fantazija: dirbti NASA. Atrodytų neįmanoma, ypač vyresniame amžiuje. Bet tai buvo ilgas kelias: pirma suvokti svajonę, išsigryninti, kiek ji reali, įsivertinti amžių, kompetencijas, mokslinę dalį, gebėjimus. Tada – nutraukti santykius su esamu darbu. Kai svajonė tampa tikslinga, ji paverčiama tikslu. Tada matai kryptį, susidėlioji žingsnius: per kiek laiko įmanoma priartėti ir ką turi daryti kiekvieną dieną. Jei tik svajoji ant sofos – niekas nesikeičia. Šiandien tas žmogus dirba NASA. Tai ne geografinis persikraustymas, bet darbas nuotoliu, su papildytomis kompetencijomis: mokslinė sritis, technologiniai įgūdžiai, įsitraukimas į projektus. Jis pasiekė tai, ko norėjo, bet įdėjo labai daug darbo.
Kaip atskirti tikslą nuo užgaidos: pavyzdžiui, noras būti NASA darbuotoju ir noras tik turėti gražią mašiną, gražų kabinetą?
Tam ir vyksta darbas išsigryninti ir įsivertinti, kiek tai yra realu. Aš prašau žmogaus leisti sau pasvajoti ir susikurti viziją, bent penkmečiui: kaip aš gyvensiu, su kuo būsiu, ką valgysiu, kaip miegosiu, kaip laisvalaikis, kaip uždirbsiu finansus. Kai turiu viziją, sąmoningi ir nesąmoningi veiksmai mane veda prie to. Tada sprendimų priėmimas ir pasirinkimai tampa kryptingi. Ir tada reikia išsigryninti etapais: ką per pirmus 2 metus, ką turiu padaryti konkrečiai, kad priartėčiau. Ir svajonė pildosi, kai ji tampa tikslo dalimi.
Ar nepasiklysta žmonės – pavyzdžiui, keičia darbą, nes nepatinka kažkas, bet neįsivertina, kas iš tiesų netinka?
Didžiausia bėda – kai pakeičiame darbą vien dėl pakeitimo. Jei keičiame aplinką, bet situacijos kartojasi – tai signalas. Pavyzdžiui, konfliktas su vadovu: gali pakeisti organizaciją, antrą, trečią, net šalį, o situacija kartojasi – tik veikėjai kiti. Tada jau kalba ne apie organizacijas, o apie mane: kas mane trigerina, kas kelia nepasitenkinimą, pyktį, susierzinimą. Kartais užtenka mažų pokyčių esamame darbe – ir situacija keičiasi: pereini į kitą skyrių, pasikeiti rolę. Todėl svarbu išsigryninti, kas iš tikrųjų netinka ir kas tinka.
Klausimas ne tik „nuo ko bėgi“, bet ir „link ko bėgi“?
Abu svarbūs. Yra žmonių, kurie bėga nuo: nepatogu, nepatinka, einu į kitą, vėl nepatinka, einu į kitą. Bet svarbu sustoti ir įsivertinti: nuo ko aš bėgu ir link ko aš einu. O būna žmonių, kuriems svarbu tiesiog bėgti.
Ar karjeros pokyčiai būna kaip „nušvitimo momentas“, ar dažniau tai procesas?
Dažniau procesas. Prie sprendimo priėmimo prieinama etapais: pirma padirbėti su savimi, suvokti stipriąsias puses, tobulintinas puses, savo vertę. Tada pradedi tyrinėti rinką: kokios tendencijos, kokios nykstančios profesijos, kas ateina. Po to – asmeninis planas: ką aš darysiu su tuo, ką turiu, kokia mano situacija. Ir tik tada – įgyvendinimas. Galima „tiesiog daryti“, bet būna, kad žmonės užstringa pasiruošime. Tada ir gali būti reikalinga išorinė pagalba – priimti sprendimus. Ir verta pasižiūrėti: kaip aš priimu sprendimus? Ar emociškai? Ar apsvarstau? Ar po to grįžtu su „o dieve, ką padariau“? Vyresniame amžiuje jau galima reflektuoti, kaip aš gyvenime priiminėjau sprendimus.
Ar padeda „įkelti koją“ į naują veiklą: savanorystė, pabandymas?
Taip. Tai labai populiaru Amerikoje. Aš pati taip susiradau darbą – savanoriavau. Galima prisidėti prie organizacijos savo iniciatyva, pasiūlyti pagalbą, paslaugas, ir pasižiūrėti iš vidaus, ar tikrai ten nori būti. Nes būna, kad viešai deklaruojama, kokia „gera organizacija“, bet kai ateini ir pamatai, kas viduje vyksta – pamatai, kad ten irgi žemiški dalykai. Visko būna.
Kiek svarbus tinklas ir ryšiai?
Labai. Ir čia dažnai prasilenkia darbo ieškantys ir darbo skelbėjai. Ieškantis pradeda nuo portalų ir CV, bet pamiršta įgarsinti aplinkiniams: „aš ieškau darbo“, „aš noriu darbo“. Organizacijose vadovai pirmiausia tarpusavyje klausia: ar turite ką rekomenduoti. Po to, bendradarbiaudami, matome, kas galėtų tikti, ir tik galiausiai atsiranda skelbimas. Įgarsinti svarbu. Net organizacijos viduje galima pereiti į kitą poziciją, nebūtinai išeiti. Bet jei neįgarsini – kiti gali net nežinoti. Net savo rate: šeimoje, giminėje – mes kartais net nepašnekame, kas kokių turi žinių ir patirčių. O jei įgarsintum, gali gauti rekomendacijų, perspėjimų, realių patirčių.
Pabaigai: įsivaizduokime 50-metį, kuris nemyli savo darbo, bet bijo keisti, nes nestabilu. Ką jam pasakytumėte?
Grįžčiau prie to, ką žmogus labiausiai mėgsta daryti. Kur yra pašaukimas, gal neišpildytas pašaukimas. Nesvarbu, kaip gyvenimas susidėliojo, ar priverstinai nuėjau į vieną pusę, bet yra dalių, kur jaučiu, kad vis grįžtu prie jų, daugiau domiuosi. Stabtelėti ir pasižiūrėti, ką man tai sako. Jeigu nėra gerai, tai signalas, nes viso to kaina – sveikata. Jeigu žmogus suvokia, kad kažkas negerai, kad netinka, nepatinka – verta ieškoti pagalbos arba bent pradėti kalbėti: pasitarti, pasidalinti, įgarsinti. Per dalinimąsi su kitu randame daug atsakymų. Pokalbis su draugu, su giminaičiu, net pokalbis su savimi mašinoje važiuojant – gali duoti įžvalgų. Ir tada po truputį dėliojasi.
Jei šiandien pagalvojai „gal čia apie mane“ – tai jau pirmas žingsnis. Ir tada svarbu pripažinti, kad kažkas nebetinka, ir pradėti nuo veiksmų: įgarsinti, pasitarti, pasimatuoti, pabandyti.
Parengta pagal interviu su karjeros konsultante Sandra Četrauskiene. Laidą vedė Jonas Vitkauskas.
“Vakaro pokalbiai” šeštadieniais, 18 val. per Vilnius FM.
