Šiame „Vakaro pokalbių“ epizode kalbamės apie savižudybių prevenciją ir tai, ką gali padaryti artimieji, kai šalia esantis žmogus atrodo prislėgtas, užsidaro ar siunčia nerimą keliančius signalus. Psichoterapeutė Giedrė Slavickė aiškina, kodėl svarbu drįsti paklausti tiesiai, kaip reaguoti į atsakymą ir ką daryti, jei žmogus atsisako pagalbos. Taip pat kalbame apie klaidas, kurias dažnai darome iš nežinojimo, kaip padėti sau pačiam ir kur ieškoti pagalbos.
Pradėkime nuo įžangos, kad Lietuvoje per metus apie 500 žmonių miršta nuo savižudybės. Kaip jūs matote, ar mes, kaip visuomenė, jau gebame apie tai kalbėti ar vis dar vengiame ir gyvename su šia stigma?
Na pats skaičius rodo gerą tendenciją todėl, kad prieš dešimtmetį maždaug ir anksčiau savižudybių statistika buvo dar blogesnė, nusižudydavo virš 1000 žmonių per metus. Tai dabar skaičius svyruoja tarp 500-600. Tai per tuos metus buvo nuveikta dalykų ir pagalba tapo efektyvesnė, daugiau tos pagalbos galimybių atsirado. Po truputį ir nuostatos keičiasi, bet, aišku, tikrai dar reikia įdirbio. Dar yra ką nuveikti su tomis nuostatomis. Buvo šiek tiek dabar kilstelėjimo. Šių metų skaičių dar nežinau. Tai taip tiksliai negaliu pasakyti, kodėl tas pakilimas vėl įvyko. Bet tikėkimės, kad ta tendencija išsilaikys.
Dažnai girdime, kad Lietuva savižudybių lyderė, ir tas jau pas mus įsišakniję sąmonėje. Ar tokios etiketės apskritai padeda bendrai prevencijai, ar sukuria bejėgiškumo jausmą?
Etiketės nepadeda, apskritai gal nereikia tų etikečių. Tiesiog, manau, kad vis dar trūksta ir žinių apie savižudybių prevenciją ir tokios drąsos kalbėti apie tai. Tai tiek viešai kalbėti apie tai, tiek ir žmonėms tarpusavyje. Jeigu jau iš tikrųjų kažkur aplinkoje yra galvojantis apie savižudybę žmogus, ne visi būna drąsūs paklausti ar pakalbėti apie tai. Jau nekalbant apie tai, kiek pačiam žmogui reikia drąsos pasakyti arba paprašyti pagalbos. Tai tam galvojančiam apie savižudybę žmogui gal net ir nereikia turėti didelių lūkesčių, kad jis bus toks sąmoningas. Bet čia svarbu, kad aplinkiniai būtų drąsūs paklausti. Nes tikrai neretai būna tų situacijų, kai visi matė, bet niekas nieko nesakė, niekas nieko nedarė. Neretai būna to pasimetimo.
Žmonės iškart supranta, kad žmogus apie tai galvoja, ar tik jau paskui retrospektyviai randa ženklus?
Gali būti visaip. Kai aš sakau, kad visi matė ir nieko nedarė, tai čia jau kalbu apie tą situaciją, kai žmonės mato ir supranta. Gali juk būti jau buvę ir bandymų, žmogus gi būna, kad ima kokią nors priemonę ir jau ruošiasi akivaizdžiai tą priemonę panaudoti prie kitų akių, jį stabdo. Būna ir tokių subtilių ženklų, kai žmonės labai netiesiogiai, užuominomis ar kažkokiais veiksmais bando parodyti, kad galvoja apie savižudybę. Ir tokias subtilias užuominas ne visada žmonės atskiria, gali jų tiesiog neperskaityti ir nesusieti su tuo.
Jeigu nerimauju dėl artimo žmogaus, kokie pokyčiai turėtų uždegti raudoną lemputę? Į ką labiausiai atkreipti dėmesį?
Taip apibendrintai galėtume sakyti, kad pasikeitęs elgesys gali rodyti savižudybės riziką.
Bet žmonės juk nuolat keičiasi?
Taip, žmonės keičiasi apskritai. Kartais nebūtinai tai reiškia savižudybės riziką. Gal žmogus tiesiog išgyvena kažkokį sunkumą, o gal jo gyvenime vyksta kažkoks pokytis ir kartu su tuo pokyčiu keičiasi jo nuotaikos. Bet gana dažnas pokytis būna užsidarymas, kad žmogus užsidaro, mažiau bendrauja, tarsi atsitraukia, ima laikyti atstumą. Gali tapti vangesnis, pasyvesnis. Iš nuotaikos irgi gali matytis, kad žmogus tampa liūdnas, prislėgtas.
Bet juk daug kam taip atsitinka – liūdnas, prislėgtas, nelaimė, dar kažkas. Kaip atpažinti, kad tos mintys nelabai geros?
Taip, irgi geras pavyzdys, kad yra ir kažkoks įvykis: darbo netekimas, nelaimė, santykiai nutrūksta. Ir aišku, mes galime galvot, kad natūralu, jog žmogus tampa liūdnas. Kaip atskirti? Galima paprastu būdu – tiesiog klausiant. Čia ir yra turbūt didysis iššūkis. Aš vedu mokymus apie savižudybių prevenciją ir mes mokome, kad reikia paklausti apie savižudybę tiesiai: ar tu galvoji apie savižudybę?
Iškart galima tikėtis atsakymo taip tiesiai? Žmogus sakys – “taip”? Ar jis tiesiog laukia, kol jo paklaus?
Labai žmogiška abejonė ir reikia daug drąsos tam klausimui, nes tikrai labai didelė baimė yra apie tai, kad o kas bus, jeigu atsakys taip. O ką aš tada darysiu? Nepasakyčiau, kad visuomenė turi daug žinių, o ką gi reikėtų daryti po tokio klausimo ir po tokio atsakymo. Ir girdžiu, taigi gali būt, kad žmogus ir pameluos, pavyzdžiui. Mes juk vis tiek turim gebėjimą atskirti, kada žmogus meluoja, kada sako tiesą. Ir jeigu girdime tą “ne”, bet mums vis tiek lieka abejonė, yra jausmas, kad ne tiesa, kad iš tikrųjų viduje tas žmogus turbūt galvoja ir tas atsakymas turėtų būti “taip”. Tai galima dar kartą perklausti: “Nežinau, tu kažkaip netvirtai pasakei, aš noriu žinoti tiesą, man tikrai rūpi”. Ir gal po tokio nuoširdaus perklausimo, parodymo, kad tikrai nuoširdžiai noriu žinot, ką tu galvoji, gali būti, kad žmogus jau pasakys atviriau. Na, bet net jeigu žmogus ir toliau lieka prie savo ne, jeigu neramu vis tiek verta siūlyti pagalbą, bandyti nukreipti į specialistą, į profesionalą, kuris galėtų jau tęsti tą pagalbą, pasikalbėti. Profesionalas galės įvertinti, geriau matys tuos ženklus ar rizikas, negu aš kaip artimas žmogus, neturintis žinių.
O jeigu atvirkščiai – negalvoja apie tai, o sako taip? Būna, kad spekuliuoja, manipuliuoja artimo jausmais?
Čia dvi temos. Viena, kad gali pameluoti, jog galvoja. Įsivaizduokime, jeigu žmogus negalvoja apie savižudybę, bet kažkodėl meluoja, kad galvoja – koks galėtų būti jo tikslas? Nu vat tada turbūt ir reikia pabandyti suprasti tas priežastis, vis tiek kalbėtis, reaguoti. Ir lygiai taip pat reaguoti. Turiu minty: jeigu išgirstame “taip”, tai yra tam tikri žingsniai, ką dar padaryti šiuo atveju, jeigu išgirstam taip. Net jeigu tai yra melas ir kažkuria dalimi mes suprantame, kad šitas taip yra melagingas, vis tiek tada galime siūlyti pagalbą, daryti tuos žingsnius ir reaguoti rimtai. Čia yra svarbu, kad mes sureaguotume rimtai, nes už to melo gali būti ir tam tikras testavimas: o tai kaip tu reaguosi ir ar tu sureaguosi rimtai, jeigu aš tau rimtai, pavyzdžiui, ką nors pasakysiu.
O jei žmogus turi priklausomybę, mes apribojame jį, ir jis sako: jeigu jūs apribojote mane, tai man jau gyvenimo prasmės nebėra ir aš nusižudysiu. Kaip į tai žiūrėti?
Puikus klausimas, tikrai tokių situacijų būna, kai atrodo, kad žmogus manipuliuoja ir tarsi grasina savižudybe, norėdamas kažkokį kitą tikslą pasiekti. Ir šitoje situacijoje svarbu reaguoti rimtai. Visuomet svarbu reaguoti rimtai, kai eina kalba apie savižudybę, nes vis tiek tai yra gyvybės ir mirties klausimas. Ir net jeigu įtariame, kad gal ir nėra tos tikros rizikos, gal čia iš tikrųjų negalvoja, vis tiek mes turime atkreipti dėmesį, net jei tikimybė ir 0,01, bet galbūt yra ir rimta mintis už viso to.
Ir tada mums svarbu reaguoti ne į pačią manipuliaciją: “va čia jūs man draudžiate gerti, tai aš nusižudysiu”, bet į savižudybės riziką. Jei galvoji apie savižudybę, vadinasi, darom taip ir taip.
Geriausia iškart ieškoti specialisto pagalbos? Nemoralizuojant ir pačiam nebandant padėti.
Nelabai padedantis dalykas iš tikrųjų. Jeigu tas, kuris išgirdo apie savižudybės riziką, pats jaučiasi, jog neturi pakankamai žinių profesionaliai padėti, tai žinoma, svarbu kreiptis į specialistus, nes pagalba labai didina tikimybę, kad tas žmogus krizę įveiks. O jeigu aplinkiniai, nors ir pastebėdami, kad kažkokia rizika yra, nesureaguoja ir tarsi palieka savieigai, ar ten bando kažkaip per aplinkui: nu tai einame pasivaikščioti, žiūrėk saulė, gražu, oras gražus, pavasaris, pralinksmėk, viskas bus gerai. Jie lyg deda kompresą, bet ar tai tikrai pagelbės.
Internete skaičiau: žmogus ilgai kenčia, staiga atrodo geriau, artimieji atsikvepia, o iš tiesų tai gali būti momentas, kai reikia būti ypatingai atidiems?
Labai geras klausimas. Kartais artimieji gali taip ir perskaityt, kad žmogus kažkaip susitvarkė, kad jam palengvėjo. Bet čia gali būti kaip tik ypatingos rizikos ženklas. Nes žmogus, kol prieina iki sprendimo nusižudyti, jis vis tiek viduje svarsto ir dvejoja. Ten jam vieną valandą gali atrodyti, kad jau lyg pagerėjo, gal jau ir nebenoriu mirti, bet paskui vėl grįžta jausmai ir mintys, vėl jam blogiau ir jis vėl pradeda galvoti apie savižudybę. Ir tose dvejonėse yra nelengva. Mes patys turbūt esam patyrę, kai reikia priimti kažkokį sunkų sprendimą ir nelabai aišku, kuris variantas geresnis. Dvejojame, kankinamės tose dvejonėse. Ir tame procese sunku, o priėmus sprendimą ateina palengvėjimas, nes pagaliau apsisprendžiau. Tai taip pat gali įvykti ir tame žmoguje: jis priima sprendimą nusižudyti ir jam palengvėja. Ir tada aplinkiniai nuskaito, kad čia gera nuotaika, kad čia išsprendė dalykai, bet gali būti, kad jau čia kaip tik labai nebedaug laiko liko ir reikėtų skubiai reaguoti. Ypač reaguoti reikėtų skubiai tada, kai nėra jokio pagrindo tam pagerėjimui – jokios išorinės aplinkybės nepasikeitė, to žmogaus gyvenimas kažkaip nepasikeitė, jis neina pagalbos. Tada tikrai jau aliarmas.
O būna, kad žmonės atsisakinėja patys pagalbos. Ką tada daryti? Neužtenka tik siūlyti eiti pas psichologą.
Čia tikrai sunki situacija. Tokie atvejai yra sunkūs. Nes vienas iššūkis kalbant apie savižudybių prevenciją yra užduoti tą klausimą: ar tu galvoji apie savižudybę? Kitas iššūkis yra būtent susitarti dėl pagalbos, nes žmonės nemažai pasipriešinimo parodo. Ir čia įsijungia įvairios nuostatos apie pagalbą. Yra tokie dalykai, kad arba netikiu tiesiog ta pagalba: man čia niekas nepadės. Gali būti išankstinė nuostata: iš anksto netikiu tais psichologais, psichiatrais ir visais kitais. Gali būti žmogus jau ir susidūręs ir turėjęs ne visai gerą susidūrimą, nusivylęs ta pagalba. Tai jis irgi jau tikrai noriai vėl nepasiryžta. Dar ir nuo visokių kalbų visuomenėje: kažkas kažką papasakoja apie savo blogą patirtį, apie kokius nors vaistus nuo depresijos, kurie nesuveikė taip, kaip reikia, priaugo svorio, emocijos dingo ir tada žmogus ima baimintis. Gali baimintis ir tokios prievartos, kad jis tarsi neteks savo valios ir sprendimo laisvės, kad nueis, supakuos, uždarys mėnesiui gydytis stacionare priverstinai. Nors tyrimai rodo, kad bendradarbiavimas su žmogum duoda geriausius rezultatus, kai specialistai ir artimieji, kurie žino apie tai, kalbasi, tariasi, nusprendžia, koks yra geriausias kelias išeiti iš tos krizės. Yra ir tarp tų nuostatų apie kreipimąsi į psichikos sveikatos specialistus: kad čia gėda, kad tada tave laikys psichiniu ligoniu. Tai keičiasi. Jauni žmonės tikrai jau visai kitaip žiūri. Atsiranda vis daugiau įmonių, kurios siūlo, turi arba bendradarbiauja su centrais ar specialistais, apmoka pagalbą savo darbuotojams. Bet vyresnio amžiaus žmonių tarpe tos nuostatos dar yra gana gajos ir čia netgi dar ir sovietinis paveldas atkeliauja. Kai sovietinė psichiatrija tikrai buvo prievartinė, represijų priemonė, tai tos baimės turi pagrindo. Nelengva būna patikėti, kad dabar jau yra geriau, nors tikrai keičiasi. Dabar jau savižudybė ir F kodais nebekoduojama. Tai irgi kai kas turi baimių, kad gal tai uždarys tam tikrus profesinius kelius. Tai daug visokių baimių gali stabdyti. Tada, jeigu žmogus turi tokių baimių ir priešinasi, artimiesiems rekomenduočiau nepasiduoti, bet paklausti žmogaus: o ko tu bijai, dėl ko tu nerimauji? Ir tada pasižiūrėti, ar ta baimė pagrįsta, ar nepagrįsta, aptarti, pagalvoti, ar yra būdas eiti kitu keliu.
O galima, pavyzdžiui, pas psichologą ateiti “kita tema”, tarkime apie depresiją, bet ne apie savižudybę, kad mažiau baisu būtų? Kad nebūtų tarsi ribinis veiksmas.
Aš nerekomenduočiau kažkaip slėpti, pridengti, nutylėti tą temą, nes tai yra svarbi tema. Tarp visų kitų temų ji yra pagrindinis prioritetas, nes čia apskritai apie tai, ar žmogus išliks gyvas ar ne. Visus kitus klausimus kaip tik bus galima spręsti paskui.
Bet prievarta gydyti negalima Lietuvoje, ar ne?
Jei žmogus kelia pavojų savo ar kito gyvybei arba sveikatai. Jį galima priverstinai gydyti psichiatrinėje ligoninėje. Tarkime, Naujojoje Vilnioje. Turbūt visose psichiatrinėse ligoninėse 48 valandas žmogų galima laikyti be jo sutikimo. Po to jau vyksta teisinis sprendimas, ar reikalingas priverstinis gydymas, ar ne.
Per prievartą išgydyti – kur ta riba?
Tada pagal rizikos lygį galima įvertinti. Nebūtinai tas žmogus, kuris turės pirmą pokalbį su galvojančiu apie savižudybę, įvertins ar galės įvertinti tą rizikos laipsnį. Nes tikrai skiriasi, kai žmogus dar tiktai galvoja, kad gyvenimas neturi prasmės, gal ir šmėkšteli kokia mintis apie savižudybę. Ir kai žmogus jau skaičiuoja tabletes, jau turi stalčiuje kažkiek susidėjęs, arba jau kažkokią kitą priemonę yra pasirinkęs, o gal net jau visai arti sprendimo, kada tai darys. Jeigu iš to pokalbio kyla jausmas ir aiškėja, kad rizika yra didelė, tuo atveju reaguoti tikrai reiktų greitai. Galbūt jau iš tikrųjų kartu su tuo žmogum važiuoti iki psichikos sveikatos centro ar iki stacionaro, iki priėmimo. Nes psichikos sveikatos centruose, poliklinikose galima kreiptis ir gauti pagalbą tą pačią dieną pasakius, kad žmogus turi minčių apie savižudybę. Šiuo atveju nėra svarbu, ar jis jau sako, kad nusižudys šiąnakt, ar jis tiktai protarpiais pagalvoja. Jeigu yra bet kokių minčių apie savižudybę, galima atvažiuoti, ateiti tiesiai į psichikos sveikatos centro registratūrą ir tą pačią dieną turėtų priimti psichologas ir atlikti psichosocialinį vertinimą, nustatyti tą riziką ir tada pagal tai sudėlioti planą, kokia pagalba būtų reikalinga. Na, o jeigu rizika didelė, tada jau, kaip sakau, skubiai vykti.
Bet sunku yra įsivaizduoti, kaip artimam imtis tokių veiksmų, kuomet viskas dar tik to žmogaus galvoje. Nes kuomet matome jau ženklus – aiškiau, ką daryti, o kuomet nėra ryškių signalų, nematome? Juk gana sunku nukreipti tą žmogų.
Na taip, tada tokio skubumo gal ir nėra. Aišku, svarbu nepalikti šitos temos. Galima su pačiu žmogum aptarti: žiūrėk, mes galim jau dabar nuvažiuoti ir kreiptis į specialistą. Arba išsirenkame – o kur tu nori, kur tau atrodo geriausia, kuo tu pasitikėtum? Čia ir būtų bendradarbiavimas su žmogum: tartis su juo pačiu. Jeigu jis turi minčių, tai gerai, gal einame jo keliu, kaip jis mato ir kur jis nori. Jeigu jis nepagalvoja apie pagalbos galimybes, tada mes galime pasiūlyti: vienas variantas į psichikos sveikatos centrą. Kitas variantas – gal tu nori privačiau, tada paieškome specialisto, kuris dirba privačiai, jeigu turime galimybių sumokėti, arba į kokią nors nevyriausybinę organizaciją. Tada tuo tarpu, kol ieškom tos pagalbos, gal kažkur reikia užsirašyti ir palaukti vizito, mes patys vis tiek galime galvoti apie saugumą: matyti tą žmogų, kaip jis jaučiasi šiandien, kaip jis rytoj. Ir jam pasakyti, kad jeigu tau pasidarys sunkiau, tu būtinai ateik – mes tada vėl grįšim prie pagalbos ieškojimo. Aš tave palydėsiu. Tau nebūtinai reikės vienam, kad būtų drąsiau, nes pačiam žmogui eiti pagalbos irgi sudėtinga, kai yra toks sunkumas.
Dar vienas scenarijus: žmogus pasako kaip paslaptį, kad turi tokių minčių, ir prašo niekam nesakyti. Kaip nesugriauti pasitikėjimo, bet ir sureaguoti?
Taip, irgi labai geras klausimas. Čia tikrai didelė dalis apie pasitikėjimą. Na, bet kreiptis į specialistą ir būtų tas kelias. Tai kalbame tada: kur kreipiamės. Čia nebūtų paslapties laužymas. Mes galime sakyti, kad mes negalime likti tik dviese su tuo. Reikia pagalbos, reikia specialisto pagalbos, nes aš negaliu tau padėti. Tu pats irgi panašu, kad negali išsikapstyti. Ir kreipkimės į kažką, kas turi kompetencijos, galimybių. Ir gal net ir dar kažkam iš artimųjų pasakyti, sutarti kam. Jeigu jūs jaučiate, kad negalite vienas būti su ta paslaptimi, nes tai yra didelė atsakomybė ir didelė našta saugumą užtikrinti, tai reikštų budėti prie to žmogaus 24 valandas 7 dienas per savaitę. Tikrai vienas žmogus to negali padaryti, paaukot savo gyvenimo ir būti visą laiką su galvojančiu apie savižudybę. Todėl reikalingas didesnis pagalbos ratas. Galima sutarti: išsirinkime dar vieną žmogų, kuriam pasakysime ir kalbėkime apie pagalbą.
Artimiesiems irgi nelengva. Kaip jie patys gali rasti atramą? Nes bejėgiškumas, nerimas. Kaip sau padėti?
Artimiesiems yra nelengva, ypač jei situacija ilgiau trunka. Tas žmogus vis atsiduria laiks nuo laiko toje savižudybės krizėje: gali būti toks periodas, kai žmogus jau lyg pakyla ir jaučiasi geriau, bet gali vėl sustiprėti impulsai žudytis ir vėl jis nukrinta. Artimieji tik gyvenant dideliame nerime, nesaugume, bejėgiškume. Jeigu tas, kuris galvoja apie savižudybę, dar nelinkęs kreiptis pagalbos. Arba jeigu gyvena ne kartu, o atskirai, bet artimieji žino, kad jis turi tokių minčių. Tada ypač daug nerimo, nes per atstumą nelabai ką gi padarysi, nematai nuolat to žmogaus. Aišku, tikiu, kad jie stengiasi, kaip gali padėti. Ir ta pagalba, ir tie išgyvenimai tikrai yra sunkus dalykas, sunkus procesas. Svarbu, kad ir jie patys paieškotų sau palaikymo, resursų, pagalbos, esant reikalui patys kreiptųsi į specialistus.
O būna, kad kyla pyktis?
Būna, kad kyla pyktis. Iš pradžių būna didelis noras padėti ir gelbėti, bet pastangos vis tiek tarsi atsimuša į sieną. Žmogus pirmą ar antrą kartą bando žudytis – tai būna, kad visi labai stengiasi, padeda, o paskui ilgainiui galbūt tas, kuris turi minčių apie savižudybę, atstumia tą pagalbą arba ta pagalba nepadeda, jis ir toliau neina pas specialistus. Artimieji pervargsta, nusivilia ir tikrai ima pykti. Tai daug tokių jausmų, prieštaringų. Viena vertus tikrai rūpi tas artimasis ir labai baisu, bet kartu pikta ir toje sumaištyje sunku išbūti.
Kokias tipines klaidas dažniausiai padaro artimieji? Nepastebi? Ignoruoja?
Būna, kad nepastebi arba ignoruoja, bet nesinori sakyti, kad iš blogos valios. Dažnai daro iš nežinojimo. Aš raginčiau: jeigu nežinia, ką daryti, paieškokite informacijos. Yra gera svetainė internete: tuesi.lt. Ten yra labai daug informacijos apie savižudybių prevenciją, yra pagalbos galimybių paieška. Rekomenduočiau nuo šito puslapio pradėti, pasiskaityti, ką galima daryti ir bandyti pritaikyti. Kitas dalykas yra pačių žmonių nuostatos apie pagalbą. Jeigu ir patys padedantys turi nuostatų, kad nieks čia nepadės, arba patys nepasitiki. Būna ir taip, jog gali nenorėti tos atsakomybės prisiimti. Kartais būna ir nuostatos apie savižudybę: kad čia tik išsigalvojimas, iš gero gyvenimo. Gali taip būt, kad paauglys šeimoje gali turėti tokių minčių, o tėvai: mes čia jį turbūt per daug išlepinome, viską gauna, ko jis dar nori. Ir nepriima to vaiko jausmų, nuvertina mintis apie savižudybę. Arba kartais apie vyresnio amžiaus žmones: jie irgi ta grupė, kuri yra didelėje rizikoje, bet man atrodo, irgi šiek tiek pražiūrima. Jie būna, kad pašneka: tai jau man metas, kiek čia beliko. Ir už tokių pasakymų galima priimti, kad žmogus pavargęs gyventi, gal nuo ligų pavargęs, galvoja apie mirtį. Bet tokie pasakymai irgi gali slėpti savižudybės riziką.
Tai tie pasakymai, užsiminimai apie mirtį – tai yra pagalbos šauksmas?
Taip, čia yra tie ženklai arba kvietimai padėti. Kartais literatūroje sakoma: savižudybės rizikos ženklai arba kvietimai padėti.
Nesinori skirstyti į socialines grupes, kad vienos netaptų aktualesnės, nei kitos. Bet vis tiek ar yra kažkokie dėsningumai: socialiniai, amžiaus, lyties?
Aš truputį paminėjau, kad vyresnio amžiaus žmonės galvoja apie savižudybę. Moterys vyresnio amžiaus dažniau, na moterų ir statistiškai yra daugiau, tai tam tikra prasme natūralu. Vyresniame amžiuje tai lemia vienišumas. Vyresnio amžiaus žmonės ima netekti savo draugų, vaikai gali būti užsiėmę savo gyvenimais. Kažkokios ligos atsiranda, tai yra įvairių sunkumų, gyvenimiškų aplinkybių, kurios gali stumti link minčių apie savižudybę. Paauglystėje irgi yra tos rizikos.
Kodėl paauglystėje ta rizika atsiranda? Su kategoriškumu, ar su chemija, ar su hormonais?
Daug veiksnių susideda. Paauglystėje yra daug uždavinių, kuriuos paauglys turi atlikti: atsiskirti nuo tėvų, užmegzti ryšius su bendraamžiais, rasti savo vietą bendraamžių grupėse, pritapti, atrasti save, ką veikti gyvenime. Dar ir bundantis seksualumas, lytinės tapatybės klausimai. Gal jis ima jausti, kad yra kažkaip ne taip, kaip daugumai. Tos emocijos kylančios, besikeičiantys hormonai, smegenų brendimas ir formavimasis, emocinės audros. Daugybė dalykų. Ir jeigu santykiai su tėvais ima gesti, o gal ir niekada nebuvo artimi, tai jis gali jaustis neturintis užnugario, vienišas tame sūkuryje. Ir gali ateiti tų minčių. O jeigu dar kažkas blogesnio: patyčios, nesiseka moksluose, mokytojai spaudžia, tėvai spaudžia dėl mokslų – daug aplinkybių gali susidėti.
Jeigu klausytojas dabar nerimauja dėl konkretaus žmogaus – koks vienas pirmas žingsnis, kurį jis galėtų žengti šį vakarą? Nes prieiti ir staiga klausti apie savižudybę – irgi keista, neatrodo gerai.
Taip, jeigu konkrečiai įsivaizduojame: nueiname į paauglio kambarį ar kažkokio artimojo, prisėdame šalia ant sofos ir pradedame: ar tu galvoji apie savižudybę? Toks šokas gali būti. Tai iki to klausimo galima ir prieiti, nes taip staiga nei iš šio, nei iš to klausti gal būtų visiem keista. Bet galima įvardinti, ką jūs jau matote: pastebiu, kad tu užsidarei, matau, kad dažnai būni liūdnas, prislėgtas, gal dar kažkas pasikeitė. Arba: po to išsiskyrimo matau, kad tu labai prislėgtas ir niekada nesišypsai. Ir kartais, kai žmonės taip jaučiasi, būna, kad jiems ateina minčių apie savižudybę. Taip pat susiejant su savižudybe tuos reiškinius. Ir tuomet galima tiesiai klausti: ar tu galvoji apie savižudybę? Čia svarbu paklausti naudojant žodį savižudybė arba nusižudyti. Nes gali kilti noras sušvelninti klausimą, perkeltine prasme pasakyti: gal tu turi kokių blogų minčių. Bet rekomenduojame klausti būtent sakydami žodį savižudybė, kad būtų visiškai aišku, apie ką mes klausiame.
Sakome, kad ne iš dangaus – mes tą klausimą dabar nuraškėme, o vat jau matėme tam tikrus dalykus, iš kurių mums kilo mintis, kad čia gali būt apie savižudybę. Ir tada, jeigu tas žmogus atsako “taip” ar nesako, jeigu mes nelabai tikime ir mums vis tiek atrodo, kad galvoja, arba net jeigu ir tikime tuo „ne“, vis tiek tada galime kalbėtis: „O kaip tu jautiesi?“, „Kas įvyko?“. Jeigu kažkokio aiškaus įvykio jūs pats nematėte, bet galbūt vis tiek įvyko ir tas žmogus turės ką papasakoti. Ir tada pasikalbėjus, išklausius, galime ir siūlyti: „Nu žinai, sunku tai, ką tu pasakoji, ir gal mums reikia daugiau pagalbos.
Bet čia optimistinis variantas, kad žmogus pradės kalbėti. Bet ypač su paaugliais: “aš užsiėmęs”, “atsikabink”, ir taip toliau. Kaip rasti tą ribą?
Galbūt su jumis tas paauglys nenorės kalbėtis. Gal jis pasikalbėtų su kažkuo kitu. Tada rasti dar žmogų, kuris jūsų akimis turi ryšį su tuo paaugliu, pasidalint savo nuogąstavimais. Ir tada galbūt tas žmogus galėtų pasikalbėti.
Giedre, labai ačiū už šitą pokalbį. Ačiū, kad kalbėjote apie tai, apie ką daugelis tyli. Pagalbos prašyti nėra silpnumas ir pagalbą teikti nėra silpnumas – priešingai, reikalauja drąsos.
Jei nerimaujate dėl savęs arba kito, kur kreiptis?
Skambinkite į Vilties liniją: 116123 (veikia visą parą ir nemokamai), arba jaunimui – Jaunimo linija: 8 800 28 888 (veikia visą parą nemokamai). Vyrams, kuriems sunkiau prabilti, veikia linija Nelik vienas: +370 604 11119 (kasdien nuo 18 iki 21 val.).
Daugiau informacijos galite rasti puslapiuose: tuesi.lt ir pagalbasau.lt.
Ačiū, kad buvote su mumis. Tai buvo „Vakaro pokalbiai“. Aš Jonas Vitkauskas, su mumis buvo Giedrė Slavickė.
Parengta pagal interviu su Giedre Slavicke. Laidą vedė Jonas Vitkauskas.
“Vakaro pokalbiai” šeštadieniais, 18 val. per Vilnius FM.
