Šiame pokalbyje Jonas Vitkauskas kalbina Gretą Arlauskę. Greata yra scenos vokalistė jau beveik 30 metų, dirba muzikos terapeute Šeškinės poliklinikos psichiatrijos dienos stacionare ir Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre. Laidoje aiškinamės, kas yra muzikos terapija (ir kas nėra), kaip vyksta užsiėmimai, kam ji taikoma, kaip rengiami muzikos terapeutai Lietuvoje ir kuo muzika gali tapti kasdieniame savireguliavime.
Kas yra muzikos terapija? Nes daug kas galvoja: paklausai muzikos ir pasidaro geriau.
Taip, labai dažnas įsivaizdavimas toks ir yra. Kai pas mane ateina pacientai, aš visada paklausiu, ar jie jau buvo muzikos terapijoje. Jei nebuvo, dažnai sako: „tai čia muzikėlė šiandien?“. Arba vyresni žmonės pasako: „tai jūs mus šiandien linksminsite?“. Ir man tenka paaiškinti: muzikos terapija nėra būrelis, nėra performansas ir nėra taip, kad paleisiu muziką ir mes tiesiog klausysime.
O kas tada nėra muzikos terapija?
Įstaigose dažnai būna relaksacija – kai atpalaiduojantis garsas ar muzika įtraukiami į poilsį. Bet tai nėra muzikos terapija. Ir lygiai taip pat gongai, dubenėliai, „garsų kelionės“ irgi nėra muzikos terapija. Spotify grojaraščiai – irgi nėra muzikos terapija. Muzikos galime klausyti ir užsiėmimuose, galime tai įtraukti į procesą, bet tai savaime dar nėra muzikos terapija.
Tai kas turi būti, kad būtų terapija?
Kad vyktų terapija, turi būti kuriama terapinė erdvė. Paprastai tariant – turi būti terapeutas ir santykis. Terapija prasideda tada, kai kuriamas saugus santykis. Šiuo atveju – su manimi kaip muzikos terapeute. Žmogus ateina su iššūkiu: depresija, nerimas, panikos atakos, stresas, įtampa, vaikai su raidos sutrikimais ir panašiai. Ir muzika tada tampa pagalbos priemone dirbti su tomis temomis.
O žodžiai muzikos terapijoje naudojami?
Taip, naudojami. Bet žodžiai labiau reikalingi refleksijai ir patyrimo apibendrinimui. Muzikos terapija labai apie tai, kad mes daug žinom, bet nebūtinai tai persikelia į gyvenimą. Galime perskaityti knygą „kaip kurti sėkmingus santykius“, bet vien nuo to santykiai nepasidaro sėkmingi. Muzikoje mes praktiškai patiriame savo šablonus, elgesio modelius, reakcijas, ir tada iš to patyrimo galime reflektuoti ir keisti.
Vadinasi, muzikos terapija nėra tik klausymasis?
Būtent. Muzikos terapija gali būti skirtinga, kaip ir kitos terapijos kryptys. Aš pati daug naudoju aktyviąją muzikos terapiją – pas mane yra instrumentų „kalnas“: barškučiai, būgneliai, varpeliai, metalofonai ir daug kitų.
Bet jeigu žmogus nemoka nei dainuoti, nei groti?
Nuostabu. Dar geriau. Nes čia nėra apie „sugrojimą“ ar atlikimą. Mes nekuriam „Eurovizijai“ gabalo. Mes mokomės išreikšti emociją. Kai gimstam, mes juk nekalbam iš karto žodžiais – komunikuojam kūnu ir garsais. Žmonės kartais sako: „aš neturiu muzikinės klausos“. Dažnai tai būna įsitikinimas iš vaikystės. O realybėje mes gimstam su muzikalumu – tik vėliau daug kas užsidaro.
Kartais man sunku pasakyti, ką jaučiu. Bet paėmus būgnelį ar varpelį, jau pats pasirinkimas ir garsas tampa išraiška. Tai dažnai yra saugiau nei iš karto viską pasakoti. Aš galiu sujungti galvą, emocijas ir kūną. Ir paskui galime atrasti gilesnius sluoksnius.
Kaip praktiškai atrodo grupinė muzikos terapija?
Pradžioje būna įžanga žodžiais: pasikalbam, kaip jaučiamės. Tada sakau: eikit prie spintos ir pasirinkit instrumentą, kuris rezonuoja – gali traukti spalva, forma, garsas. Tada kiekvienas parodo instrumentą ir pasako, kodėl pasirinko. Ir jau čia prasideda procesas: vienas sako „pasiėmiau būgną, nes man patinka sunkumai“ – ir jau turim medžiagos. Kitas pasiėmė instrumentą, kuris erzina, bet vis tiek pasiėmė – ir vėl matom, kas vyksta. Tada gali būti užduotis. Pavyzdžiui: „papasakokit, kaip ėjot į polikliniką“ – su instrumentu. Žmogus groja, kuria garsą, o mes klausom. Ir kas įdomu – kartais mes klausom labiau nei klausytume vien žodžių. Nes žodžiuose dažnai „viską žinom“, o muzikinė kalba priverčia išgirsti.
Ar nėra pavojaus, kad žmogus pozuos, norės padaryti įspūdį?
Mes visi kažkiek norim padaryti įspūdį. Kartais norim pasislėpti. Bet mano kaip muzikos terapeutės užduotis – klausyti „už žodžių“, matyti schemas ir elgesio modelius. Per laiką tai labai atsiskleidžia. Muzikinė kalba dažnai yra daug iškalbingesnė nei žodžiai. Žmogus išreiškia daugiau, nei pats racionaliai suvokia, ir tada mes galim dirbti su tuo, kas realiai vyksta.
O kaip su triukšmu grupėje? Kaip visi susiderina?
Mano užduotis yra struktūruoti procesą. Kartais būna užduočių, kur „visi grojam ir išsiliejam“. Bet vienas svarbiausių dalykų, ką laviname, yra klausymas vienas kito. Mes esam socialinės būtybės, o šiuolaikiniame gyvenime dažnai nebėra kokybiško ryšio. Kai žmonės klausosi vienas kito, atsiranda improvizacijos, kurios būna nuostabios. Ir tada išryškėja, kad ne tik save išreiški, bet ir prisiderini prie aplinkos.
Muzika labai susijusi su mūsų nervų sistema ir saugumo bei ryšio patyrimu. Per koreguliaciją, kai kartu darom kažką ir mūsų garsas skamba kartu, net jei sąmoningai nesistengiam „nusiraminti“, pats procesas veikia. Bendras skambesys, balsas, klausymas, atsakas – tai kuria ryšį.
Kokius instrumentus žmonės dažniausiai renkasi?
Labai mėgstami varpeliai, būgneliai: bongai, džembės, taip pat lietaus lazdos, barškučiai, marakasai, metalofonai. Turiu ir „vandenyno būgną“ – kai jį judini, viduje rutuliukai sukuria jūros ošimą. Žmonės paima ir sako: „aš atsidūriau prie jūros“, nors sėdi Vilniuje.
Ką jums pasako žmogaus pasirinkimas – pavyzdžiui, tas „jūros ošimas“?
Viską visada žiūrime kontekste, bet svarbiausia – žmogaus patyrimas. Vienam jūra ramina. Kitas sako: „viduje audra“. Ir tada žmogus gali „užbangavęs“ išreikšti, o niekas jo nestabdo. Kartais žmogus pirmą kartą gyvenime pajunta, kad gali išleisti savo būseną saugiai, ir dar išgirsta iš kitų: „man buvo gera tavęs klausytis“.
Kam taikoma muzikos terapija?
Spektras labai platus. Nuo neišnešiotų ankstukų kūdikių iki paliatyvios slaugos ir išėjimo iš gyvenimo palydėjimo. Taip pat nėščiosios, vaikai, paaugliai, suaugusieji, senjorai.
Vaikams ir paaugliams dažnai dirbama su elgesio, emociniais, raidos sutrikimais, intelektine negalia, cerebriniu paralyžiumi. Vaikai ne visada gali žodžiais išreikšti ir reflektuoti. Muzikinis įtraukimas leidžia dirbti sistemingai, bet ne per kančią ar rimtą darbą.
Kodėl muzika kartais padeda net kalbos srityje?
Muzika pajungia daugiau smegenų sričių nei vien kalba. Todėl kitos sritys tarsi kompensuoja. Dėl to, pavyzdžiui, žmonės su demencija ar Alzheimeriu gali neprisiminti daug ko, bet sudainuoja vaikystės dainas. Todėl tai tampa nuostabus resursas.
Ar muzikos terapija gali kelti nemalonius dalykus?
Kaip ir visur, žmonės reaguoja skirtingai. Net švelnus instrumentas vienam gali raminti, kitam – kelti paniką. Tam ir reikalingas terapeutas: užtikrinti saugumą, nekenkti, stebėti reakcijas ir parinkti metodus pagal žmogų, diagnozę ir kontekstą.
Ar muzikos terapija vaikams ir suaugusiems skiriasi?
Skirsis metodai ir reakcijos. Dažnai žmonės galvoja, kad muzikos terapija yra tik vaikams, nes vaikai dar nėra taip socialiai „sudėti į rėmus“ – jie stipriau „patrankys“, bet tai yra normalu. Būgnai ir kiti instrumentai dažniausiai daug atlaiko. Suaugusieji dažnai būna „užauginti“ būti teisingi, patogūs, bijo emocijų. Ir tėvams kartais būna sunku priimti vaiko emocijas.
Ar teisingai suprantu, kad muzikos terapija gali tikti ir suaugusiam, kuriam sunku su emocijomis?
Taip, tikrai tinka. Šiaip visiems suaugusiesiems tinka. Nebent yra labai didelis jautrumas garsui, arba tam tikri periodai, kai žmogus labai jautrus. Ne visada turi būti muzikos terapija, bet gali būti labai tinkama.
O kaip su tuo, kad ne visiems tinka „klasikinė“ terapija?
Mes esam skirtingi žmonės. Vienam labiau tiks kalbėjimas su psichologu, kitam – dailės terapija, o kitam – muzikos terapija. Dažnai ateina žmonės, kurie keitė terapeutus. Ir man atrodo, kad muzikos terapijoje labai svarbus yra saugus santykis, nes kai kartu muzikuojam, neišvengiamai einam į emocijas ir reguliaciją.
O kaip terapeutui pačiam „atlaikyti“ ir neišprojektuoti savo dalykų?
Ne tik muzikos terapeutas – kiekvienas terapeutas privalo dirbti su savimi. Turėti savo vidinį procesą, terapiją, konsultacijas, intervizijas ar supervizijas. Jei nedirbu su savo dalykais, aš projektuoju į kitą žmogų. Pavyzdžiui, jeigu aš pati nemoku būti su pykčiu, tai kai pacientas jį išreiškia, aš galiu sakyti „ne, negerai“, bet klausimas – kam negerai? Jam ar man? Todėl vidinis darbas yra būtinas. Nėra privaloma, bet, manau, kad turime, kaip terapeutai, turėti konsultacijas asmenines.
O ar muzikos terapeutai Lietuvoje yra ruošiami oficialiai?
Taip. Lietuvoje muzikos terapeutus rengia Vilniaus universiteto ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos jungtinė programa. Tai yra magistro laipsnis, Medicinos fakultete. Ten yra psichologinės, neurologinės, reabilitacijos žinios ir visa kita. Neužtenka „nušvisti“. Jeigu žmogus iš muzikos mokyklos, nuvažiavo į balį ir „nušvito“ ir sako, kad veda muzikos terapiją – tai nėra muzikos terapija.
Yra vietų, kur rašo „muzikos terapija“, o realiai ten relaksacijos kambarys su muzika. Tai klaidina žmones. Lietuvos Respublikos įstatymas apibrėžia, kas gali užsiimti muzikos terapija. Bėda yra, kai nekvalifikuoti žmonės užsiima tuo, ką vadina terapija. Tada galima pakenkti, ir žmonės ne visada turi žinių atskirti, kas yra kas.
Jūsų svetainėje mačiau mintį apie tai, kad per penkis metus transformavote savo vidinę būseną. Kas čia turėta omeny?
Čia apie vidinį darbą. Per terapinį darbą ir savireguliacijos praktikas, meditaciją. Aš esu jautrus, empatiškas žmogus, ir mano darbo dalis buvo išmokti atskirti, kur yra mano, o kur ne mano. Kita dalis – atsigręžti į vaikystę, patyrimus, ir pradėti su tuo dirbti. Būdavo, kad lyg ir viskas gerai, bet vis bėgu, nesustoju, ir tada per daug „nukrentu“. Turėjau perdegimą. Kai pradedi dirbti su vidiniu pasauliu, supranti, kodėl negali sustoti. Sustojus kyla nerimas, kaltė, atrodo nesaugu. Tie metai nebuvo lengvi, bet dabar aš žymiai sąmoningiau dėlioju gyvenimą, pauzes, darau mažiau to, ko nenoriu, labiau atsirenku žmones. Ir jei reikėtų sakyti, kada buvau laimingiausia – tai dabar. Galiu tiesiog sėdėti ir kaifuoti, kas anksčiau atrodė neįmanoma.
Ar muzikos terapija Lietuvoje pripažįstama?
Pripažįstama, nes jeigu dirbame valstybinėse įstaigose, vadinasi, esame sistemos dalis. Esame poliklinikų dalis, ir ne tik poliklinikų.
O kiek yra muzikos terapeutų? Yra asociacija, tai turbūt yra skaičius?
Asociacija yra, taip. Tiksliai neatsimenu, bet šiuo metu apie 50 yra narių. Terapeutų yra daugiau, bet tikrai ne tūkstančiai. Turime studijas, kurios ruošia, per metus gal apie dešimt išleidžia.
Pirmosios muzikos terapijos žinios atėjo ne Lietuvoje. Buvo nueitas didelis kelias, kol atsirado studijos Lietuvoje. Anksčiau dirbantys dažniau būdavo studijavę kitur. Buvo daug dirbama ir asociacijos jėgomis, atsirado įstatymas.
Mes dirbam gydymo įstaigų komandose arba teikiam pavienes paslaugas poliklinikose, bet tai dar mažai kur prieinama. Dažniausiai esam gydymo centrų ar įstaigų dalis. Modelis dažnai toks: pacientas guli ligoninėje arba ateina į psichiatrijos dienos stacionarą, ten yra kompleksinė paslauga, kurios dalis yra muzikos terapija. Kompensavimas vyksta per tą kompleksą, panašiai kaip ir psichologo konsultacijų kompensavimas.
Pavyzdžiui, Latvija šioje vietoje labiau pažengusi, kur muzikos terapeutas dažniau veikia kaip atskiras vienetas su atskiromis konsultacijomis. Pas mus dar yra žingsnių padaryti, kad būtume licencijuojami ir panašiai. Bet reikia turėti omeny, kad ir psichologai Lietuvoje licencijuojami palyginti neseniai, tai esam vystymosi kelyje.
Mano akimis, lyginant su Europos kolegomis, pas mus muzikos terapija pakankamai stipriai ateina. Ypač psichikos sveikatos prevencijoje, psichinės sveikatos srityje, darbe su vaikų raida. Dabar daug projektų, kurie stiprina psichikos sveikatą, įtraukia muzikos terapeutą. Atsiranda pripažinimas ir svoris.
O ką žmogui reikia padaryti, jeigu jis nori tapti muzikos terapeutu?
Nušvisti nereikia. Lietuvoje tai yra Vilniaus universiteto ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos jungtinė programa, medicinos fakultete, magistro studijos. Prieš tai reikia turėti bakalauro laipsnį: arba muzikinės krypties, arba socialinių mokslų krypties (pavyzdžiui, socialinis darbas, psichologija ar panašiai). Tada yra išlyginamieji kursai: jeigu ateini iš socialinių mokslų, turi įrodyti muzikinę dalį, kad esi susijęs, o ne tiesiog “patinka muzika”. Jeigu ateini iš muzikinės dalies, yra išlyginamieji kursai kitoje pusėje.
Bet kodėl terapeutui reikia muzikinio išsilavinimo, jeigu klientas ateina su metalofonu groti?
Klientui nereikia išsilavinimo. Bet man, kaip terapeutui, reikia. Duosiu pavyzdį. Yra užduotis: parenkami du instrumentai, žmonės groja muzikinį dialogą, kalbasi instrumentais. Jeigu aš tiesiog paimu “kas patinka” ir paduodu, gali būti, kad vienas ratas, antras, trečias – niekas nesigauna, visi suirzę, chaosas, nes nesuprato, kas vyksta. Tada klausimas: kodėl parinkai būtent šitus instrumentus?
Kai parenku instrumentus arba sudedu, aš matau variacijas: ar jie skambės kartu, ar patogu sugriebti, ar žmogui pagal amžių ir galimybes tinka, ar bus patogu perduoti, ar ne. Jeigu mano užduotis sukurti malonų patyrimą, aš negaliu sudėti instrumentų, kurie tarpusavyje “besipjauna” ir tada sakyti “jūs nesugrojat”. Mano galvoje vyksta daug sprendimų iš anksto. Tam ir reikalingas muzikinis išsilavinimas, kad galėčiau struktūruoti procesą.
Bet žmogus pats namuose vis tiek gali groti ar klausytis ir nusiraminti, ar ne?
Aišku, gali. Aš labai skatinu taip daryti. Bet tai nebus muzikos terapija. Tai gali būti muzikavimas, muzika kaip resursas. Aš pati taip darydavau: kai būdavo liūdna, vieniša, skaudu – pasiimdavau gitarą, rašydavau dainas, arba sėsdavau prie pianino ne kūrinių groti, o “pamaigyti”. Taip pat turiu grojaraščius: kai pavargus, kai susinervinu, klausau ramesnės muzikos, o kartais ir sunkesnės, metalą.
Garsas yra vibracija, jis veikia, norim ar nenorim. Lygiai taip pat veikia ir triukšmas aplinkui. Mes pavargstam nuo stimulacijos, ypač mieste, todėl sąmoningai kuriam sau palaikančias patirtis.
Ar tie grojaraščiai tinka visiems vienodai?
Ne, visada labai individualu. Muzika turi savo skambesį, bet kaip mes ją priimam priklauso nuo lūkesčio, asociacijų, patirčių, kultūrinio konteksto ir nuo momento. Ta pati daina vienam bus “chaosas”, kitam – “pagaliau nusiraminau”. Gali būti, kad viena daina siejasi su skyrybomis, ir net linksma muzika iššauks ašaras. Todėl tai eksperimentinė tvarka: per gyvenimą prisiklausom ir jaučiam, kas veikia, bet tai keičiasi. Kas veikė šiemet, nebūtinai veiks kitais.
Ir pabaigai – jeigu klausytojas išeitų šį vakarą su viena mintimi apie muziką ir apie save, kokia ji galėtų būti?
Jeigu viską galėtume paaiškinti žodžiais, gyvenimas būtų labai paprastas. Bet yra ta kita dalis: mes suprantam žymiai daugiau negu išsakoma. Pavyzdžiui, “viskas gerai” – bet ar tiki? Siūlau klausyti už žodžių, tarp eilučių, ir pasitikėti tuo, ką jauti. Muzikinė kalba – ar klausant muzikos, ar klausant kito žmogaus – yra labai iškalbinga. Jeigu ja pasitikim ir naudojam kaip resursą, gaunam stiprų palaikymą ir būdą būti su tuo, su kuo gyvename.
Linkiu klausytojams gerų melodijų ir geros muzikos. Ir galbūt pagalvokite ir apie muzikos terapiją.
Parengta pagal interviu su muzikos terapeute Greta Arlauske. Laidą vedė Jonas Vitkauskas.
“Vakaro pokalbiai” šeštadieniais, 18 val. per Vilnius FM.
