Psichologė Ugnė Juodytė apie tai, kodėl atostogos negelbsti, kodėl perfekcionizmas — ne stiprybė, ir kodėl arti pusės Lietuvos žmonių patiria perdegimą, bet to net neatpažįsta.
Arti pusės Lietuvos žmonių yra patyrę arba šiuo metu patiria perdegimą. Dauguma to net neatpažįsta.
Kalbamės su psichologe Ugne Juodyte — knygos „Perdegimo anatomija” autore. Ji pati kažkada miegojo po keturias valandas per parą ir manė, kad tai produktyvumo viršūnė. Suprato, kad klydo, tik po dvejų metų.
Pradėkim nuo pagrindinio mito — kad savaitės atostogų užtenka.
Noriu šiek tiek užsiminti, nes ši mintis labai populiarinama. Bet iš tikrųjų — net jeigu žmogus pailsi du tris mėnesius…
Yra gerų organizacijų, kurios pamato, kad darbuotojas eina perdegimo keliu, ir nusiunčia jį du tris mėnesius nieko neveikti į Bahamus. Tai būtų retas atvejis — pas mus tokių organizacijų vos vienetai. Bet net jeigu žmogus tuos du tris mėnesius tik gulėjo, gėrė nealkoholinius kokteilius — tai dar nereiškia, kad jis sugrįžęs vėl nepateks į tuos pačius spąstus.
Nes žmogus perdega ne tik dėl organizacijos. Ne tik dėl to, kad asmeninės vertybės nesutampa su organizacijos, kad yra didelis darbo krūvis. Žmogus perdega ir dėl savo paties savybių.
Apie šešiasdešimt procentų to, ar žmogus eis link perdegimo, lemia būtent jo asmeninės savybės, ypatybės ir apsisprendimai. Jeigu žmogus turi tokį rinkinį, tai jam ir trys keturi mėnesiai poilsio nepadės. Jeigu jis su tuo rinkiniu nedirbs.
Kokios tai savybės?
Negalim paneigti, kad įgimti dalykai turi įtakos. Pavyzdžiui, nervų sistemos jautrumas — jautresni žmonės, dabar daugiau kalbame apie didelio jautrumo asmenybes, turi didesnį polinkį perdegimui.
Jeigu neturi įgūdžių, kaip sau padėti, streso lygis organizme visą laiką pakilęs. O perdegimas — tai lėtinio streso pasekmė. Reiškia, žmogus su tuo stresu nesusitvarko, ir sistema visko nebeatlaiko.
Bet daug didesnę įtaką turi kažkas kita.
Perfekcionistinių savybių turintys žmonės yra rizikos grupėje. Ir įdomu tai, kad su perfekcionizmu nelengva pasidarbuoti. Sunku jį suvaldyti, pakeisti — nes jis labai susijęs su mūsų įsitikinimais ir mintimis, kurias dažniausiai mums padovanoja svarbūs žmonės vaikystėje.
Gali būti, kad žmogus puoselėja perfekcionizmą kaip vertybę. Tai reiškia — net eidamas link perdegimo, jis vis tiek veiks kaip perfekcionistas. Jo sistema užprogramuota, kad tai yra pats geriausias veikimo būdas pasaulyje.
Tai perdegimas tada gali virsti, kaip čia pasakyti — laimėjimu? „Aš taip gerai dirbau, kad net iškritau iš klumpių.”
Tam tikrais būdais — taip, gali būti. Bet tai nebus ta vertybė, kuri mus palaiko gyventi sveiką gyvenimą.
Kad pakeistume vertybes, mūsų gyvenimą turi kažkas labai gerai papurtyti. Arba sukrėtimas ateina, arba labai aukšto lygio sąmoningumas.
Perdegimas turbūt ir yra tas papurtymas?
Perdegimas tikrai yra papurtymas. Bet matai — jeigu mes į perdegimą įvažiuojam labai greitai…
Perdegimas turi etapus. Pradžioje turime daug energijos, o pabaigoje guliame su lašelinėmis, gydytojai padeda atsistatyti. Tai reiškia, kad einame link perdegimo ne vienerius metus. Gali būti trejus, penkerius.
Kaip varlė puode — po truputį verda, ir mes priprantame.
Taip. Ir žmogus tą pamoką ne taip lengvai išmoksta. Dažniausiai jis ją išmoksta tada, kai jau yra paskutiniuose perdegimo etapuose. Kai lašina lašelines, kai gydytojai rūpinasi, kai nebeturi vidinių resursų. Tada sustoja ir turi dvejus trejus metus, kad apgalvotų, ką ir kaip keisti.
Atsistatymas iš perdegimo daugumai mūsų — trys, penkeri metai.
Kodėl tiek ilgai?
Bet kuris iš mūsų gali visiškai iškristi iš darbo? Kuris neturi paskolų, vaikų, neturi kuo rūpintis? Didžioji dalis mūsų turim daug atsakomybių ir įsipareigojimų. Reiškia, kad Lietuvoje žmogus atsistato po lašelį — labai pamažu.
Yra šalių pasaulyje, kur perdegimas pripažintas kaip liga. Sukurta struktūra, sistema — žmogui duodamas pusės metų ar metų nedarbingumas, ir per tą laiką jis statomas ant kojų. Mes to, deja, dar neturime.
O kaip su psichosomatika? Tu knygoje aprašai istorijas, kur viskas prasideda nuo galvos skausmų, nuo neaiškių širdies plakimų…
Kūnas gana greitai pradeda duoti žinoti. Vieniems skauda krūtinę, kitiems žarnyną — atrodo, visai nesusiję dalykai. Bet dažnai pasitaiko širdies plakimas, problemos su oda — dermatitai, kurių neišgydo. Ieško priežasties, neranda. Kokia priežastis? Lėtinis stresas. Iš darbinės aplinkos.
Tik noriu padaryti pauzę. Žmonės dažnai mano, kad perdegimas — tik dėl darbo. Pasaulio sveikatos organizacija irgi taip sako: perdegimas — tai darbo vietoje nesėkmingai suvaldytas lėtinis stresas. Bet šiandien jau daug akademinių straipsnių, kurie sako: reikia žiūrėti plačiau.
Į perdegimą patenka žmonės, prižiūrintys tėvus arba neįgalius vaikus. Ten nėra galimybės atsitraukti, jeigu nėra pagalbos. Daugėja kalbų apie moksleivių ir studentų perdegimą. Turiu sūnų septynerių metų. Matydama, kokiu tempu jiems reikia mokytis ir kiek informacijos apdoroti — man nieko nuostabaus, kad ir jie perdega.
O kaip su panikos atakomis? Jos labai daugėja.
Tikrai daugėja. Klausimas — ar daugėja, ar tiesiog mes geriau jas atpažįstame. Daug žmonių patenka jau ketvirtame penktame perdegimo etape, ir tada jas patiria.
Įdomu tai, kad su panikos atakomis žmonės dažnai išmoksta tvarkytis — ir nieko tragiško nevyksta. Bet svarbu suprasti, kodėl panikos ataka atėjo. Tada galim tvarkyti darbinę aplinką, žiūrėti į vertybes, daryti pokyčius. Kartais toms panikos atakoms net pasakom „ačiū” — kad padarė didelį sukrėtimą gyvenime.
Tu kalbi apie kūną. Aš atsimenu vieną tavo istoriją — apie šaltą prakaitą per vestuves. Tas momentas, kai žmogus tarsi pravažiuoja pro savo perdegimą ir tik tada pamato. Kodėl taip vyksta būtent švenčių, projektų pabaigų metu?
Kai krūvis didelis, žmogus dar bando spausti. O kai ateina kažkokia šventė, projektų pabaiga, kulminacija — kai visi turėtų džiaugtis — tada kūnas pasako: „Viskas.” Atėjo mintis, kad pagaliau galėsiu atsipalaiduoti — ir visi simptomai išlenda. Tai labai tipiška.
Kuo perdegimas skiriasi nuo paprasto nuovargio?
Jeigu atsistatai po gero savaitgalio, pailsi — tai nėra perdegimas, tai tiesiog nuovargis, kurį kiekvienas turime. Bet jeigu bandome atsistatyti — skaitydami knygą, bėgiodami ar veikdami kažką, kas mums įprasta — ir energijos kiekis nekyla, tada jau galime kalbėti apie perdegimą.
Jeigu dvi tris savaites niekaip negalim išeiti iš nuovargio būsenos, kad ir ką darytume — tai jau raudonas šauktukas. Nebūtinai perdegimas. Gali būti, kad trūksta feritino, vitamino D, kad atsargos pasibaigė. Bet svarbu pradėti ieškoti, kodėl negalim atsistatyti.
O kaip atskirti perdegimą nuo tinginystės?
O, čia labai gera tema. Nes tinginystė iš tikrųjų yra labai geras dalykas. Žmonės, klausantys mūsų, gal sako: „O Dieve, kaip taip gali būti?”
Bet tinginystė — tai būsena, kai mes ilsimės, kai patiriame iš to malonumą. Tai atsistatymo būsena. Mes turime tiek visokių patarlių ir įsitikinimų, kurie tinginystę gėdina, kaltina.
Tinginystė yra geras atsistatymo būdas. Tuo tarpu perdegimas ir lėtinis stresas — tai išsekimo mechanizmas. Tai tingėkite kuo daugiau. Ieškokite sau malonių tinginiavimo būdų.
Bėda atsiranda tik tada, kai pradeda kilti mintis: „Aš esu kaltas, kad taip darau.” Ką galima padaryti? Pastebim mintį, užsimerkim, pajaučiam, kur kūnas pradeda kaupti įtampą. Surenkam ją, padarom kamuoliu — ir išmetam. Tinginiaujam toliau.
Kada laikas kreiptis į specialistą?
Tada, kai prasideda fiziniai simptomai. Vakare sunku užmigti — nors dieną buvai pavargęs. Keliuosi ketvirtą ryto ir nebegaliu užmigti. Miegu, bet atsikeliu nepailsėjęs.
Arba — irgi turiu daug klientų, paprastai labai pozityvių žmonių — pradeda sproginėti per susirinkimus, rėkti ant kolegų, vaikų. Nebegali sukontroliuoti emocijų.
Arba prarandu domėjimąsi tuo, kas anksčiau buvo įdomu. Tai irgi ženklas. Arba — aplinka buvo įdomi, dabar man nebeįdomi, ir pradedu galvoti: kaltas vadovas, kalti kolegos, kalta valdžia, visi kalti. Čia geras momentas pažiūrėti į save. Galbūt aš nepasikeičiau ir nepasidariau kažkoks netinkamas — galbūt tai perdegimo kelias.
Atjauta sau — tai pirmas iš septynių žingsnių tavo knygoje. Bet daugelis sakytų: kaip aš galiu sau atjausti, kai tiek darbų?
Atjauta sau nėra savęs gailėjimas. Tai du visiškai skirtingi dalykai.
Atjauta sau — kai aš suvokiu, kokius jausmus ir emocijas patiriu šią akimirką. Aš juos sau pavardiju — dažniausiai tai būna kažkas nemalonaus: gėda, kaltė, pyktis, nerimas. Suvokiu — ir va tas žodis svarbus — leidžiu tam būti. Bet neužsibūnu.
Tada normalizuoju. Pasakau sau: šią akimirką tą patį pyktį ar nerimą jaučia milijonai kitų žmonių. Reiškia — aš esu normalus žmogus, su manimi viskas tvarkoje.
Tada pasakau, kad tai kažkada turi pasibaigti. Nėra nei vieno jausmo, kuris nepasikeistų kitu. Ir tada — tai esminis dalykas — paklausiu savęs: kaip aš dabar galiu save palaikyti? Koks konkretus žingsnis padės?
Tai nieko bendro neturi su savęs gailėjimu. Savęs gailėjimas — tai kai aš būnu vargšė ir vadovas kvailas, kolegos kalti, gyvenimas blogas. Tada nieko gero nevyksta toliau.
Kodėl būtent atjauta sau eina pirmiausia? Aš pats galvojau, kad knyga pradės nuo darbo krūvio mažinimo arba ribų brėžimo.
Žinai, kai rašiau knygą — pirmas variantas buvo penkių šimtų puslapių. Labai akademinis. Kai daviau redaktorei, ji sako: „Palaukit, čia žmonės, kurie neturi resursų skaityti.” Tada teko viską trumpinti.
Bet ką noriu pasakyti — atjautos sau praleisti negalima. Aš su klientais labai daug išbandžiau visokių variantų. Išsiaiškinome vertybes, brėžėm ribas — bet jeigu nėra įvaldytos atjautos sau, viskas pradeda griūti. Be jos negalim brėžti ribų — kaltė ir gėda neleidžia. Be jos nesilaikom pakeitimų.
Ir paskutinis klausimas — ką darai, kai skaitytojai sakys: „O aš jaučiu šituos simptomus. Ir tuos. Ir tuos. Ar man jau perdegimas?”
Ne, taip nereiškia, kad visi turi eiti į psichologus. Bet jeigu simptomai trunka — jeigu dvi tris savaites neatsistatai net pailsėjęs — verta sustoti ir paklausti: kodėl mano kūnas nebepajėgia tinkamai reguliuotis?
Tai gali būti perdegimas. Bet gali būti ir kažkas kita. Kartais svarbu net ne diagnozuoti, o atmesti. Žmogus turi galimybę pakalbėti, atmesti versiją — ir eiti ieškoti toliau.
Perdegimas yra tik viena iš daugelio versijų. Bet tikrintis — kūną, mineralus, vitaminus, hormonus — visada verta. Iš kur kūnui imti jėgų, jeigu kažko trūksta?
„Aš ir psichologija pokalbiai”
Tai nauja vaizdo pokalbių rubrika, kurioje kalbamės su psichologais, terapeutais ir savo srities ekspertais apie tai, kas iš tikrųjų vyksta mūsų viduje. Apie perdegimą, nerimą, depresiją, traumą, santykius, perfekcionizmą — apie viską, kas mūsų gyvenime svarbu, bet apie ką dažnai nedrįstama kalbėti. Pokalbį vedė Jonas Vitkauskas.
Naujus epizodus skelbiame YouTube kanale „Aš ir psichologija”. Užsiprenumeruokite, kad nepraleistumėte.
