Prieš svarbų pokalbį ima skaudėti pilvą, nuo įtampos spaudžia galvą, o stresas tarsi užstringa gerklėje. Šiame interviu kalbamės apie psichosomatiką ir tai, kaip emocijos gali atsispindėti kūne. Medicinos psichologė ir geštalto psichoterapeutė Daiva Talijūnienė paaiškina, kaip atpažinti psichosomatinius simptomus, kada būtina tirtis mediciniškai ir ką galime daryti, kad sumažintume įtampą.
Pradėkime nuo pradžių: kas yra psichosomatika? Paprastais žodžiais. Ir ar tai reiškia, kad liga yra išsigalvota?
Psichosomatika yra tarpinė sritis tarp medicinos ir psichologijos, kuri tyrinėja psichologinių faktorių įtaką kūne atsirandančioms ligoms, jų vystymuisi ir pasireiškimui. Tai reiškia, kad mus veikia ir išoriniai dalykai, ir vidiniai mūsų dalykai. Ir kažkur įvyksta tam tikras susijungimas, kuris vėliau pasireiškia psichosomatiniais simptomais.
Pats žodis „psichosomatika“ yra senas, kilęs iš graikų kalbos: soma yra kūnas, psiche yra siela. Dar Platonas, Aristotelis, Avicena kalbėjo apie tai, kad stresas mus veikia, kad psichika ir kūnas yra susiję. Nėra taip, kad būtų atskirai siela be kūno arba kūnas be sielos. Į žmogų visada žiūrime holistiškai, kaip į biopsichosocialinę būtybę. „Bio“ reiškia kūną: raumenų sistemą, kaulų sistemą, organų sistemas. Jų palaikymui mums reikia oro, maisto, vandens, kad visa tai funkcionuotų. Taip pat yra psichika. Tai nervų sistema, emocijos, poreikiai, impulsai.
O emocija kur yra? Dažnai įsivaizduojame, kad emocija yra kažkur galvoje. Ar tikrai?
Emocija yra kūne. Priklausomai nuo to, kokia emocija, bet emocija kyla kaip reakcija į išorinį stimulą arba į mano mintį. Mes turime vidinį pasaulį ir turime išorinį pasaulį, kuriame gyvename.
Kaip tas mechanizmas veikia?
Labai svarbu, kaip aš interpretuoju situaciją. Jeigu, pavyzdžiui, miške pamatau mešką ir esu viena, natūralu, kad išsigąsiu. Įsijungs išgyvenimo instinktas: bėk, kovok arba sustink. Dažniausiai įsijungia ne tik „bėk“ ar „kovok“, bet ir „sustink“ mechanizmas.
Bet jeigu aš einu į darbą ir galvoju, kad mane šiandien vadovas bars, nes vakar išėjau penkiomis minutėmis anksčiau, ir jeigu viduje turiu įsitikinimų, kad neturiu teisės pasirūpinti savimi, kad padariau baisų nusižengimą, mano vidus sukuria tą patį stresą. Vadovas tampa tarsi meška. Ir tada paleidžiami tie patys išgyvenimo hormonai: kortizolis, adrenalinas.
Tokioje situacijoje daug kas priklauso nuo žmogaus?
Taip. Viena mano klientė labai gražiai sako: „Viskas gerai, bet kaip išjungti tą skalbimo mašiną viduje, kuri sukasi ir sukasi?“. Jeigu emocinės energijos nepriimu, neleidžiu sau emocijos išgyventi ir kažkaip jos išreikšti, ji virsta mentaline energija. Kitaip tariant, protas pradeda suktis. Po konflikto ar įvykio mes sukame situaciją galvoje: galėjau taip pasakyti, o gal reikėjo kitaip, o gal dar kitaip. Tai ženklas, kad kažkas liko neišbaigta.
Geštalto terapijoje tai vadiname neišbaigtu geštaltu, kai emocinė energija užkyla, bet neturi išbaigimo. Pavyzdžiui, aš noriu gerti. Viduje kyla nerimas, diskomfortas. Aš atkreipiu dėmesį: burna pradžiūvusi, vadinasi, noriu atsigerti. Atsigeriu ir energija poreikiui patenkinti panaudojama. Ji nusilpsta. Man nebereikia viso kibiro vandens, užtenka stiklinės.
Taip pat ir su emociniu išgyvenimu. Jei kažkas pakibo, bet aš kažko nepadariau, neleidau sau, išsigandau, galvojau, kad neturiu teisės, tuomet ta energija lieka. Dažnai mūsų vidiniai įsitikinimai ir nuostatos sukuria iracionalias mintis, ir žmogus pats sau tampa labai griežtas.
Tai tada tas jausmas lieka? Žmogus nuolat galvoja ir tuo pačiu vėl iš naujo sukelia sau emociją?
Taip. Ir dar bandydamas viską išspręsti vien mintimis žmogus tarsi vengia pačios emocijos. Kartais psichika bando tai „išveikti“ per sapnus. Sapnuojame įvairias situacijas, nes tai, ko neišveikėme realiame elgesyje, psichika bando užbaigti kitaip. Pavyzdžiui, aš galėjau nueiti pas vadovą ir pasakyti: „Man šiandien reikia penkiomis minutėmis anksčiau išeiti, nes turiu pasiimti vaiką iš darželio.“ Tai būtų poreikio patenkinimas. Bet jeigu bijau, jeigu neleidžiu sau, tada poreikis yra, energija jam patenkinti yra, bet ji lieka nepanaudota.
Jeigu nepasakiau vadovui, grįžau namo ir man vis dar baisu, tada bandau kompensuoti mintimis, bet mintimis vėl sukeliu sau tą pačią baimę?
Taip. Ir vėliau tai gali virsti dirglumu. Psichika pradeda ieškoti, kur „iškrauti“ tą neišveiktą energiją. Gal tą vakarą daugiau valgysiu. Gal labiau kabinėsiuosi prie vaiko, vyro, kaimyno, šuns ar katės. Psichika ieškos, kur iškanalizuoti, kur išleisti tą sukauptą energiją.
Ar gali ta energija tuomet keliauti į kūną, į skausmą, į organą?
Jeigu tai užsitęsęs, ilgalaikis dalykas – taip. Pavyzdžiui, žmogus ilgai dirba darbą, kuris nepatinka, bet „turi dirbti“. Arba gyvena toksiškuose santykiuose 10-15 metų. Yra nepatenkintas, bet neranda išeities, kaip išeiti. Arba turi įsitikinimą „iki grabo lentos kartu“. Visa tai kainuoja. Nepatenkinti poreikiai, neišreikštos emocijos, neišsakyti išgyvenimai, būsenos, kai net nėra su kuo pasikalbėti.
Racionalizavimas yra tik vienas iš mechanizmų, kaip nejausti emocijos. Ir tada kūnas pradeda spręsti tai, ko žmogus nesprendžia. Kūnas pradeda kalbėti per skausmus, gumulą gerklėje ir kitus simptomus.
Kokios būna dažniausios psichosomatikos apraiškos?
Psichosomatiniai pasireiškimai gali būti labai įvairūs: niežulys, skausmas, vaikščiojantys skausmai kūne – kai dar nėra organinių pakitimų. Tokie dalykai dažnai laikomi funkciniais sutrikimais.
Jeigu žmogus nelaimingas santuokoje, kuo jis rizikuoja susirgti?
Depresija. Ilgalaikis buvimas strese labai brangiai kainuoja.
Bet jeigu kalbame būtent apie psichosomatiką, ar tai gali būti ir kūno ligos? Pavyzdžiui, širdies ligos, onkologija?
Širdies ligos, kraujospūdžio problemos, dermatitai, odos ligos, autoimuninės ligos – visa tai šiandien taip pat siejama su psichosomatika. Ten jau gali būti ir organiniai pakitimai ląstelėse.
Tačiau gali būti ir funkciniai sutrikimai: pavyzdžiui, skauda skrandį, bet tyrimai nerodo pakitimų, kuriuos medicina galėtų aiškiai diagnozuoti.
O gydytojai Lietuvoje pripažįsta psichosomatiką? Ar vis dar žiūri skeptiškai?
Už visus Lietuvos gydytojus kalbėti negaliu. Bet galiu pasakyti, ką girdžiu iš pacientų. Žmonės ateina ir sako: „Šeimos gydytojas mane ištyrė, viską patikrino ir sako – gal jau eik pas psichikos specialistus ir pasižiūrėk, kas su tavimi vyksta, kad patiri šituos skausmus.“.
Tai gali būti nemiga, skausmas širdies plote, krūtinėje, galvos skausmai. Žmogus galvoja, kad čia migrena, bet ne visada tai migrena. Labai dažnai, kai suspaudžiame pyktį, jis tampa galvos skausmu. Kai neleidžiame sau pripažinti savo agresyvumo, o agresyvumas yra gyvybinė energija. Agresija – nereiškia blogio, tai gyvybingumo jėga. Rytų tradicijose ji įvardijama kaip gyvybinė energija, be jos neišgyventume.
Kaip žmogui pačiam atpažinti, kad jo skausmas ar negalavimas gali būti psichosomatinis?
Visada kviečiu pirmiausia rūpintis savimi ir ieškoti priežasties bet kokio negalavimo. Sirgti yra normalu, visi kažkada turime somatinių ligų. Pirmiausia reikia išsitirti, padaryti reikalingus tyrimus. Jeigu nieko nerandama, bet skausmas yra, svarbu suprasti vieną dalyką: žmogus skausmo neišsigalvoja. Jis nevaidina, skausmas yra tikras. Tiesiog nėra tokio kūno pakitimo, kuris aiškiai parodytų, kodėl turėtų skaudėti.
Vienas požymis – tyrimai nieko nerodo. Kitas požymis – vaistas skausmui malšinti nesuveikia. Atrodo, turėtų palengvinti, bet nepalengvina. Tada galima svarstyti, kad skausmas yra psichosomatinis. Tada ta kūno dalis tarsi kalba apie neigtą, nuslėptą, nustumtą emocinį išgyvenimą. Tokiu atveju jau galima savęs klausti: ką šis skausmas man nori pasakyti? Kokią žinią man neša? Jeigu aš pati savimi nepasirūpinu, tada kūnas ima rūpintis už mane. Jis kviečia atkreipti dėmesį į tai, ką darau ne taip savo gyvenime.
O fiziologiškai kaip tai įvyksta? Kodėl nuo streso pradeda skaudėti, pavyzdžiui, skrandį?
Pažiūrėkime paprastai. Kai mums šalta ar baisu, mes traukiamės. Vadinasi, kažkas kūne susitraukia. Jeigu kažkas ilgai susitraukę, tai nebefunkcionuoja pilnai. Jeigu laikysite sugniaužtą kumštį pusvalandį, pamatysite, kad pablogės kraujotaka, atsiras diskomfortas. Jeigu žmogus ilgai gyvena strese, neleidžia sau parodyti pykčio, jaučiasi nevertas gerų dalykų, nuolat save spaudžia, kūne atsiranda užspaudimai.
Ar užspaudimai gali virsti uždegimu ir liga?
Nebūtinai iškart. Ne visada bus fiziologinis, organinis pokytis ląstelėje. Bet emocijos nėra „niekas“. Nors jos nematerialios, organizmas į jas reaguoja labai materialiai. Jeigu ilgą laiką žmogus gyvena mobilizacijoje, išgyvenimo būsenoje, nuolat išsiskiria kortizolis, adrenalinas, žmogus mažai patiria pasitenkinimo, neleidžia sau džiaugtis, atsipalaiduoti – tuomet silpnėja imuninė sistema.
Imuninė sistema turi atskirti, kas yra „priešas“, o kas „savas“. Kai žmogus ilgai pats sau tampa priešu, sistema išsibalansuoja. Tuomet organizmas tampa labiau pažeidžiamas.
Yra dar toks požiūris, kad ilgalaikį stresą patiriančio žmogaus organizme labai stipriai reaguoja gleivinė. Ir tada, kai tas stresinis etapas bent kiek atslūgsta arba kažkaip išsisprendžia, gali pasileisti įvairūs uždegiminiai procesai, infekcinės būsenos. Tai tarsi organizmo bandymas „išsivalyti“, grįžti į normalesnę būseną.
Organizmas visada siekia balanso, palaiko homeostazę, tai yra pastovią būseną. Bet gyvenimas nepastovus: karas, kovidas, šalčiai, finansiniai rūpesčiai, sergantis artimasis, darbas, buitis. Kai vienu metu susikaupia daug dalykų, žmogui reikia daug resursų. Kai resursų nepakanka, organizmas jungia dekompensaciją. Tada atsiranda apatija, energijos taupymas. Organizmas tarsi pereina į režimą „išgyventi dabar“.
Ar pati psichosomatika gali dar labiau didinti psichosomatinius simptomus? Tarkim, jaučiuosi blogai, nerandu priežasties, tada dar labiau nerimauju ir nuo to dar blogiau.
Taip, žinoma. Todėl labai svarbu nepalikti žmogaus vieno su tuo, o kviesti ieškoti pagalbos, kalbėti, aiškintis.
Bet gali būti ir atvirkščiai? Pavyzdžiui, žmogui trūksta vitamino ir dėl to jis blogai jaučiasi.
Taip, žinoma. Todėl pirmas žingsnis visada yra išsitirti, tyrimai parodo, jei trūksta. Viskas priklauso nuo simptomų ir situacijos.
Pavyzdžiui, žmogus kreipiasi dėl nemigos. Tada svarbu klausti: kiek laiko nemiega? Ar buvo įvykis? Gal gresia atleidimas iš darbo, skyrybos, vaiko liga. Tai didžiulis stresas, organizmas įjungia mobilizaciją. Situacija gali nesispręsti šiandien, o kūnas vis tiek gyvena tarsi nuolat „bėk arba kovok“ režime.
Kodėl vieni žmonės tarsi atsparesni stresui, o kiti greičiau „sulūžta“?
Viskas priklauso nuo to, kokioje aplinkoje žmogus augo, ir nuo temperamento. Temperamentas yra tai, ką atsinešame genetiškai. O kitas labai svarbus dalykas – aplinka. Jeigu šeimoje nėra emocinio apleistumo, jei į vaiką žiūrima kaip į žmogų, atliepiami jo poreikiai, priimamos emocijos, leidžiama jas išgyventi, vaikas išmoksta save reguliuoti. Jeigu šeimoje nepriimta dalintis jausmais, ryšys labiau funkcinis: „tu turi“, „tu privalai“, „tu negali pykti“, „tu turi būti geras“, tada vaikas išmoksta spausti save. Vėliau tai tampa nuolatiniu vidiniu spaudimu.
Ar įmanoma pataisyti jau tokius dalykus?
Taip, tam ir esame mes, psichologai, psichoterapeutai. Bet yra ir kitų dalykų: joga, pilatesas, šokiai, sporto salė, gamta, miškas, meditacijos. Yra labai daug įvairių priemonių, kuriomis galime sau padėti atstatyti savo vidinius resursus ir mokytis tvarkytis su stresu.
Kada žmogui jau reikia profesionalo pagalbos, o kada dar galima galvoti, kad „susitvarkysiu pats“?
Profesionalo pagalbos dažnai kreipiamasi tada, kai žmogus jau nebesusitvarko. Bet kartais tai jau būna per vėlu. Išmintinga kreiptis anksčiau. Jeigu žmogui sunku suprasti, koks jis yra, kokius jausmus išgyvena, sunku būti ryšyje su savimi, sunku save suprasti ir realizuoti, pagalba jau labai reikalinga. Nes nuo santykio su savimi viskas prasideda.
Kalbant apie kūną ir įtampą, ką galima daryti praktiškai? Kaip išlaisvinti kūną nuo įtampos?
Judėjimas labai padeda išveikti sukauptas emocijas. Kūnas yra mūsų gyvenimo archyvas. Visa patirtis yra kūne – nuo pat pradžių, nuo mūsų atsiradimo momento, dar ir su genetine informacija. Kiekvienas neišreikštas emocinis išgyvenimas, nesureguliuota būsena lieka kūne. Yra puiki knyga Bessel van der Kolk “Kūnas mena viską”. Jeigu emocija yra energija, o mes jos neišveikiame, ji lieka kūne ir kaupiasi lygiuosiuose raumenyse, jungiamajame audinyje. Kai energija neišleidžiama, ji tampa įtampa. Kūnas ją nešioja, nešioja ir prisiminimus iš vaikystės.
Kaip tai matosi kasdienybėje? Kuo pasireiškia?
Labai aiškiai. Žmogus vaikšto pakeltais pečiais, įtempia žandikaulį, lūpas, rankas. Pakanka, kad kažkas pakeltų balsą, ir jau matosi kūno reakcija: pečiai kyla, antakiai raukiasi, žmogus pradeda kramtyti lūpas, nagus, atsiranda paraudimų ties kaklu. Žmogui gali atrodyti, kad niekas nemato, kaip jis slepia emociją, bet kūnas rodo. Tai matosi įtampose: žandikaulyje, lūpose, rankose. Ilgalaikės įtampos virsta skausmais. Kartais tai būna „vaikščiojantys“ skausmai: vieną dieną petys, kitą dieną pilvas, trečią dieną kaklas.
Bet juk mes nuo vaikystės mokomi save tramdyti, slėpti, socializuotis. Kaip atrasti balansą?
Taip, mes mokomės socializuotis, tai svarbu. Bet jeigu visus išgyvenimus tik slepiame, jie arba eina į kūną, arba vėliau sprogsta impulsyviu elgesiu: šaukimu, keiksmais, etikečių klijavimu. Kartais žmogus viską „suvalgo“ savyje. Santykiams tai irgi nepadeda, nors kūnui gali būti kiek „saugiau“ nei atvira agresija į kitą. Terapijoje mes ieškome, koks poreikis slypi po emocija. Nes būtent nepatenkintas poreikis sulaiko energiją. Ir vaikštome su ilgo veikimo streso kapsulėmis savyje.
Sportas labai padeda. Ypač jeigu žmogui sunku su pykčiu ir agresija, nes kažkada nebuvo galima jų rodyti. Tai ir dabar likę tai, kad reikia agresiją ar pyktį užgęsinti.
Labai tinka sporto salė, bokso kriaušė, kovos menai. Yra klientų, kurios po terapijos atrado boksą ar kovos menus ir mokosi. Tai daug geriau, nei nueiti ir „trenkti“ žmogui, kuris sukėlė pyktį.
Labai gerai veikia bėgimas baimei.
Taip pat vaikščiojimas. Žmonėms, kurie turi daug nerimo, kuriems sunku su miegu, sakau: vaikščiokite. Svarbu ne tik eiti, bet nukreipti dėmesį į apliną ir išeiti iš galvos. Jei vaikštau ir toliau galvoje „verdu“, nauda bus mažesnė.
Labai padeda nukreipti dėmesį į tai, kas aplink: garsus, spalvas, kvapus, pojūčius. Tai tarsi kitas maistas nervų sistemai. Įjungti 5 savo jusles. Kai įjungiame savo pojūčius – psichikai duodame resursų.
Kvėpavimas yra nuostabus dalykas. Ypač kai iškvepiame ilgiau negu įkvepiame. Ilgesnis iškvėpimas įjungia parasimpatinę nervų sistemą, kuri ramina ir atpalaiduoja.
Čia jau panašu į mindfulness praktiką – dėmesio perkėlimą į čia ir dabar.
Taip, tai ir yra dėmesio perkėlimo įgūdis. Kai esu čia ir dabar, dažniausiai man niekas negresia. Nebent tikrai esu pavojingoje aplinkoje. Dažnai sakau, kad gyvenime yra dvi dienos, kai nieko negalime padaryti: vakar ir rytoj. Vakar jau praėjo, rytoj dar neatėjo. Lieka šiandien. Ką galiu padaryti šiandien? Pastebėti save. Pajausti save. Paklausti: kaip aš jaučiuosi? Leisti sau išgirsti atsakymą. Priimti savo jausmą. Paklausti: ko man dabar labiausiai reikia?
Jeigu žmogus šiandien po pokalbio norėtų iškart padaryti vieną paprastą pratimą, ką pasiūlytumėte?
Jeigu žmogui labai sunku nusiraminti, viduje daug visko sukilę – galima tiesiog atsigulti ant žemės ar ant grindų, ant stabilaus paviršiaus. Ne ant minkštos sofos, o ten, kur kūnas aiškiai jaučia atramą. Nes stabilus paviršius kūnui duoda stabilumo signalą. Veikia ir žemės traukos jėga, kūnas tarsi „prisitraukia“. Tada labai paprastai sau kartojame: „Noriu pajusti kūno svorį“ arba „Jaučiu kūno svorį“. Iš pradžių gali būti jausmas, kad kūnas tarsi dar „krenta“, nerimsta. Bet po kiek laiko atsiranda aiškesnis atramos pojūtis. Tada leidžiame sau būti tame pojūtyje. Kvėpuojame. Stebime, kas vyksta kūne, kur dilgčioja, kur atsipalaiduoja. Netrukdyti sau mintimis, o dėmesį laikyti kvėpavime ir kūne. Įkvėpti, lėtai iškvėpti. Pabūti taip bent 10 minučių. Kitą dieną galima pridėti dar minutę. Ir ieškoti savo būdų, nes vienos panacėjos visiems nėra.
Kartais labai padeda ir pokalbis su žmogumi, kuris nekritikuos, nesakys „nusiramink, čia praeis“, o tiesiog bus šalia ir klausys: „Kalbėk, aš tave girdžiu.“. Kartais to užtenka.
Pabaigai – psichosomatika nėra išsigalvota liga. Tai realūs kūno pojūčiai, realūs simptomai. Kūnas kalba tada, kai mes ilgai neišgirstame savo emocijų, poreikių, ribų. Todėl labai svarbu rūpintis savimi, pažinti savo jausmus, ieškoti pagalbos laiku ir neleisti įtampai kauptis metų metus.
Rūpinkitės savimi. Ir jeigu jaučiate, kad vieniems sunku – kreipkitės į specialistus. Tai nėra silpnumas, tai yra rūpestis savimi.
Parengta pagal interviu su Medicinos psichologe ir geštalto psichoterapeute Daiva Talijūniene. Laidą vedė Jonas Vitkauskas.
“Vakaro pokalbiai” šeštadieniais, 18 val. per Vilnius FM.
