Šiame „Vakaro pokalbių“ epizode kalbamės apie tai, kodėl kartojame savo tėvų klaidas ir kaip nutraukti pasikartojančius šeimos scenarijus. Jonas Vitkauskas studijoje kalbina psichologą – psichoterapeutą Kazimierą Daugėlą, Sisteminių sprendimų instituto vadovą, daugiau nei 15 metų dirbantį su šeimų sistemomis ir šeimos konsteliacijų metodu. Laidoje aptariame, kaip veikia pasąmoniniai lojalumai, nutylėtos istorijos, kodėl vien valios kartais neužtenka ir ką galima padaryti, kad savo neišspręstų patirčių neperduotume vaikams.
Kodėl taip dažnai pasakome sau: „Aš nebūsiu toks kaip tėvas ar mama“, bet po kelių metų pastebime, kad darome tuos pačius dalykus? Kodėl taip sunku ištrūkti iš šeimos scenarijų rato?
Taip, tai galima pastebėti kaip tam tikrą „tradiciją“, šeimos gyvenimo pasikartojimo ratą. Kartais sąmoningai sakome: „Nenoriu taip daryti“, bet kažkur tyčia ar netyčia su savo vaiku, santykiuose, su pinigais po kažkiek metų pamatome, kad elgiamės kaip tėtis ar mama. Gali būti keista: nuo to norime pabėgti, bet neišeina. Nemažai specialistų bando atsakyti į šį klausimą ir įvairių sričių terapeutai, konsultantai stengiasi padėti žmonėms, ypač kai jie kreipiasi dėl priklausomybių, skyrybų, konfliktų, pykčių, nuoskaudų ar nesėkmių darbe. Dažnai niekas nesikreipia tada, kai kartojame tėvų pavyzdžius „į gerą“: pavyzdžiui, sėkmingas verslas, laiminga santuoka, džiaugsmas dėl vaikų. Tokiais atvejais sakome: „Čia talentas, gebėjimai, palikimas“, ir visi džiaugiasi.
Bet kai kartojasi ligos, nesėkmės, traumos, kai vėl ir vėl patenkame į traumatines situacijas, kai mus žeidžia mylimieji ar kiti artimi žmonės, tada jau pamatome, kad kartojasi šeimos ar giminės gyvenimo scenarijai, ir kyla klausimas: kodėl? Pats paprasčiausias atsakymas, kurį dažnai girdime, yra toks: mes neturime kito pasaulio vaizdo, kaip tik savo gimtoji šeima.
Genai čia turi įtakos? Ar čia labiau išmokstama: „obuolys nuo obels“?
Biologine prasme „psichologinių genų“ tarsi nėra. Visgi dabar atrandama, kad tam tikri dalykai, susiję su traumomis, gali būti perduodami, o gali ir nebūti perduodami kitai kartai, priklausomai nuo to, kas vyksta su žmogumi. Žmogus yra gana sudėtingas: yra ir tai, ką atsinešame, ir tai, ką patiriame. Asmeninę patirtį nagrinėja įvairių sričių terapeutai. Natūralu, kad augdamas aplinkoje, žmogus susiformuoja savo pasaulio vaizdą. Tai kaip „namai“, kaip akiniai, pro kuriuos žiūriu į pasaulį. Net jei protas sako „nenoriu“, pasąmonė ieško to, kas pažįstama.
Bet yra išmokstami dalykai ir yra paveldimi?
Žmogus užauga tam tikroje aplinkoje ir turi tam tikrą pasaulio vaizdą. Net jeigu protas sako: „Aš noriu pabėgti iš tokių namų“, kurį laiką jis bėga, bet po kažkiek laiko viduje pradeda jaustis įtampa, tarsi trūkumas tų „gimtųjų namų“. Sąmoningai norėjau pabėgti, o pasąmonė veda sugrįžti prie to, kas pažįstama.
Net jei buvo trauma?
Net jei buvo trauma, viduje vis tiek gali trūkti mamos šilumos, tėvo rankos, artimųjų, šeimos rato. Tie procesai dažniausiai vyksta nesąmoningame lygmenyje: sąmoningai nenorime, o nesąmoningai trūksta. Ir tada tas pasaulio vaizdas nesąmoningai kartojamas. Išeiti iš to rato nėra lengva. Dažnai būna žingsnis pirmyn, du atgal, ir neretai reikia laiko. Kai pradedame klausti, kodėl procesas toks sudėtingas, tenka žiūrėti į gilesnį sluoksnį: ne tik tai, ką patyriau, bet ir giluminį ryšį, trūkumą, poreikį turėti mamą, tėvą, namus, šeimos ratą iš kur aš esu. Tai yra poreikis, kuris „laiko“ žmogų, ir su tuo dirbti paprastai neišeina. Reikia matyti nesąmoningus procesus, bet yra instrumentų, su kuriais dirbame.
Pavyzdžiui, moteriai nuolat nepavyksta santykiai, viskas baigiasi nelaimingai. Kur čia tas „grįžimas namo“ ir kaip veikia mechanizmas?
Jeigu ji augo matydama, kad mamai buvo sunku su tėvu, santykiai buvo konfliktiniai, tai jai tai tampa „gimtieji namai“. Žinoma, kad sąmoningai to nenori, bet tai tampa vienintelis būdas suprasti pasaulį: gyventi įtampoje. Dirbant sisteminiu požiūriu, pavyzdžiui, per šeimos konsteliacijas, pasauliui atneštas Berto Hellingerio, matosi giluminis ryšys ir poreikis turėti mamą, ryšį, pripildytą meilės ir artumo. Terapiniame praktiniame darbe kartais klientai nustemba, kai matosi, kad moteris konfliktuoja su vyru, nesupranta kodėl, o paaiškėja, kad pas ją yra nesąmoningas lojalumas ir būdas tokiu būdu „turėti mamą“. Tarsi viduje veikia frazė: „Kai aš esu tokia pati kaip tu, aš turiu tavęs daugiau, brangi mama. Kai esu tokia pati, esu arčiau.”. Ir kartais, kai paprašau mamos atžvilgiu ištarti: „Kai aš konfliktuoju su vyru, kai sergu, kai prarandu darbą, kai verkiu vakarais, aš esu arčiau tavęs, brangi mama“, žmonės nustemba, kad tai viduje jaučiasi kaip tiesa. Tas artumas tampa tarsi „balzamu“ pasąmonėje ir ima viršų prieš sąmoningą norą turėti gerus santykius.
Tai čia daugiausia apie mamą, ar visgi gali būti kitaip?
Jeigu kalbame apie artimiausių kartų scenarijų kartojimą – tai vienas dažnų paaiškinimų būna per santykį su mama, bet tikrai ne viskas vien apie mamą. Gali būti santykis su tėvu, santykis su mamos šeima, tėvo pusės šeima ir panašiai. Eina kalba apie ryšį su man svarbiais brangiais žmonėmis. Yra dalis, kur vaikystėje patyriau artumą ir gerumą, ir yra dalis, kur nepatyriau, bet siela vis tiek norėjo turėti gerą mamą ar tėtį, o jo neturėjo. Ilgesys liko, ir tada žmogus eina į ryšį.
Kartais būna, kad net savo močiutės žmogus gyvenime nematė, bet kai apie ją kalbama, tai labai paliečia širdį. Terapiniame darbe iškėlus vaizdinį, žmogus gali sakyti: „Mane traukia būti šalia jos“, nors realiai jos nepažinojo. Vidiniame pasaulyje ji tampa brangi, ir tada atsiranda noras „būti kaip tu“ ar „kartu su tavimi“ tarsi sugrąžinant žmogų į šeimos ratą. Čia matome gilią pasąmoninę meilę – ji kiek kitokia nei ta, kurią suprantame išoriškai. Ji sujungia ir ieško artimųjų, ir kartais perima jų gyvenimo scenarijus. Kartais su tikslu „padėti“, kartais su tikslu „būti arčiau“.
Ar tai reiškia, kad partnerius renkamės vien dėl noro priartėti prie brangių žmonių iš vaikystės?
Tai vienas iš svarbių motyvų. Kada jis paima viršų, priklauso nuo žmogaus. Gali būti, kad jis paima viršų nuo pat vaikystės, o gali būti, kad tik sulaukus tam tikro amžiaus, išgyvena tuos jausmus ir atsiranda ryšys su sunkia patirtimi. Pavyzdžiui, moteriai santykiai su vyru tampa nesėkmingi: ji nori gyventi, bet viduje tarsi „užsidaro“, atrodo, kad meilė baigėsi ir kažkas dingo. Išnešus vidinį paveikslą į išorę (konsteliacijos instrumentu), pasimatė, kad močiutė, sulaukusi 34 metų, neteko mylimo vyro ir liko be jo. O anūkė, sulaukusi 34 metų, pradeda jausti, kad jausmai vyrui „užsidarė“, vyras tarsi miręs, nebelieka jausmų, ir jie nesupranta, kas vyksta.
Kai pakeliame pasąmoninį procesą, matome, kad tokiu būdu ji išgyvena ryšį su močiute: „Aš tokia pati kaip tu.“ Šeima neįvertino močiutės netekties, nebuvo pakankamai pripažintas jos skausmas. Sisteminėje logikoje tai, kas nebuvo pakankamai pripažinta, gali „atsigaminti“ kitoje kartoje. Kai tą pamatėme – pavyko nutiesti kitą ryšį su močiute, pripažinti jos išgyvenimus, jos likimą priimti, ta moteris pamatė, kaip atsigauna jausmai. Kitaip tariant, kai pripažinamas močiutės skausmas ir suteikiama jam vieta, anūkei nebereikia jo „nešti“ santykiuose.
Bet ar tam reikia žinoti faktus apie močiutės gyvenimą? Ar tai ateina labiau per jausmą?
Yra daug faktų, daug įvykių: skyrybos, netektys, laimės. Bet tai nereiškia, kad visi faktai vienodai veikia. Vieną vaiką gali veikti netektis, kitą – ne. Vienam tai bus labai stipru, kitam – tik fonas. Terapiniame darbe matome, į kuriuos faktus reaguoja žmogaus jausmai. Pagal fenomeną – į vienus vaizdinius, žodžius, įvaizdžius jausmai reaguoja, į kitus – ne. Taip suprantame, kas tam žmogui svarbu. Kiti šeimos nariai gali reaguoti į visai kitus dalykus. Tai unikalus procesas.
O kaip su „drambliu kambaryje“, kai šeimoje yra tema, kurią visi tarsi žino, bet niekas nekalba? Ar tai irgi persiduoda?
Taip, persiduoda. Faktų žinojimas gali padėti, bet kartais jis nėra esminis. Svarbi yra pati „būtis“ – tas, kas tvyro sistemoje.
Galima sakyti taip: talentai, gebėjimai ir gyvenimo potencialas egzistuoja šeimos nesąmoningoje erdvėje. Jungas kalbėjo apie kolektyvinę pasąmonę ir kolektyvinę atmintį. Vaikui atėjus į šeimą, jis tarsi įeina į tos šeimos kolektyvinės atminties lauką. Tarsi įstojus į universitetą atsiveria priėjimas prie bibliotekos – taip ir čia atsiveria pasąmoninis ryšys su informacija, esančia ne tik tėvuose, bet ir seneliuose, proseneliuose. Giminė, kaip sistema, stengiasi kažką išgyventi, atrasti, o jauniausias šeimos narys dažnai atlieka tam tikrą „misiją“: išpildyti tai, kas šeimoje neišpildyta, neišgyventa, pamiršta ar paslėpta. Ir kartais žmogus ateina į terapiją su liūdesiu, depresyvia būsena, ir net nežinant faktų pamatome, kad, pavyzdžiui, močiutė turėjo pirmą mylimąjį, kuris žuvo, o viduje liko ilgesys. Anūkė, visiškai nežinodama, gali išgyventi netekties jausmą, baimę prarasti, hiper kontrolę santykiuose, paniką, jei partneris neatsiliepia. Terapijoje tai pavyksta pamatyti, suvokti, išgyventi, ir tuomet sakome: „Grąžinti močiutei jos jausmus.“. Pasąmoneje galima grąžinti tai, kas ne tavo, ir pasiimti tai, kas tavo – kaip gyvenimo dovaną. Dažnai po tokio darbo žmogus grįžta namo ir pradeda klausinėti artimųjų, ir atsiranda faktai, apie kuriuos šeimoje nebuvo kalbama.
Lietuvoje dėl karo ir pokario laikotarpio daug tokių atvejų turėtų būti? Kaip tai pasireiškia?
Taip, tokių dalykų daug. Nors prabėgo daug metų po Antrojo pasaulinio karo, dirbant su žmonėmis dažnai matome, kad po karo, rezistencijos, tremties jausmai atsigamina vaikų, anūkų, proanūkių gyvenimuose. Pavyzdžiui, depresyvi vyro būsena: terapijoje pavyko pajausti, kad tai susiję su senelio jaunystės situacija pokaryje. Jo draugai išėjo į partizanus, visi žuvo, o jis liko gyvas. Jis visą gyvenimą nešiojosi liūdesį, ilgesį, ir net vidinę nuostatą, kad „turėjau būti su jais, mano vieta buvo ten“. Tą negebėjimą „būti šiame pasaulyje“ vėliau išgyvena anūkas – kaip depresinę būseną. Kai žmogus nusilenkia senelio likimui, pripažįsta jo kainą, pagerbia draugus, atpažįsta ir „grąžina“ jausmus, pradeda skaidrėti diena ir nuotaika. Atsiranda aiškumas: „Mano vieta dabar čia.“
Ar tai reiškia, kad mes visiškai priklausomi nuo sistemos ir patys nieko nesprendžiame?
Tai yra dalinė pasąmonės įtaka. Valios pastangų niekas neatmeta. Per valią, sąmoningumą, susivokimą, vertybių priėmimą galime labiau įsižeminti dabartyje. Tiesiog skiriasi, kiek ta sisteminė įtaka stipri: vieniems tai fonas, kitiems tai užplūsta taip stipriai, kad vien „pozityvi motyvacija“ nepadeda.
Jūs sakote, kad tuos jausmus galima „grąžinti“ net jei žmogus jau miręs. Kaip tai įmanoma?
Vidiniame pasaulyje dalyvauja visi šeimos nariai. Tai nereiškia, kad kažkas mus „reguliuoja iš dangaus“. Tiesiog sisteminėje terapijoje matome, kad mūsų viduje yra ryšiai ir informacija apie šeimos narius. Kai žmogus žino faktus, terapijoje pasimato, kur teka jo jausmai, kur jo vieta, kas nebuvo pagerbta, neatspindėta, nepripažinta. Tuomet galima pripažinti, nusilenkti likimui, „grąžinti“ tai, kas ne tavo.
Jeigu dabar klauso žmogus ir pagalvoja: Jei kartoju kažkieno istoriją, ką man daryti? Ar vienintelis kelias – eiti į terapiją?
Jeigu žmogui blogai, jis ieško pagalbos, ir ta pagalba gali būti įvairiais būdais. Esmė tokia – šeimos sistemoje bet kuri patirtis, kuri buvo atstumta, pamiršta, nepripažinta, neįvertinta, vėliau iškyla vaikų ar anūkų gyvenime, tarsi bandydama būti „užbaigta“.
Svarbiausia kalbant apie šeimą – pripažinimas. Bet kuri patirtis, kuri buvo šeimos istorijoje, turi būti pripažinta, priimta: sunki, tragiška ar net neatrodanti „reikšminga“. Pavyzdžių gali būti labai įvairių. Pavyzdžiui, moteris negali sukurti sanykio, o tai yra tėvo pirmosios mylimosios jausmai: pamačius tam tikro tipo vyrus sustingsta, užsispaudžia gerklė, atsiranda gumulas. Terapijoje matome, kad tėvo viduje liko neužbaigtas procesas, o dukra per savo sunkumus santykiuose tarsi parodo tai, kas buvo paslėpta.
Arba pavyzdys su mama ir dukra: klientė sako, kad santykis su dukra šaltas, bando įvairius metodus, bet nepavyksta. Sisteminėje perspektyvoje pasimatė, kad ji „gyvena ne savo vietoje“, tarsi atstovauja savo tėvo mamai, kuri mažametė neteko mamos ir užaugo vaikų namuose. Ten šilumos jausmai artimiesiems buvo uždaryti. Ir ji, kaip ta „vaikų namų mergaitė“, ilgisi apkabinimo ir nori to gauti iš dukros. O dukra tarsi atsiduria „motinos, kuri mirė“ pozicijoje. O ten buvo tuštuma, nepamatymas. Ir toks santykis ima kartotis kaip scenarijus.
O ką tada daryti? Ar čia lemtis? Ar įmanoma tai pakeisti?
Nėra to, kas negalėtų būti sprendžiama. Visais laikais, visose tautose ir išminties knygose kalbama apie žmonių tarpusavio gyvenimo dėsnius. Pirmiausia – apie pagarbą: „gerbk savo tėvą ir motiną“. Apie pagarbą žmogui, jo gyvenimui, mirčiai, išgyvenimams ir traumoms. Jeigu yra tik informacija, bet nėra pagarbaus ir dėkingo santykio, tai tarsi pažeidžiama tvarka. Ne visada reiškia „mylėk“, nes meilė gali nesusiformuoti, jei buvo skaudi patirtis. Bet pagarba tėvystei ir motinystei, jų lemties pripažinimas leidžia netaisyti jų gyvenimo.
Jeigu žmogui blogai, dėl to jis ir ieško pagalbos, ir ta pagalba gali būti įvairiais būdais. Pavyzdys, kad dukra yra lyg tėvo pirmosios mylimosios būsenoje – iš esmės šitoje vietoje yra negerbiama, nepripažįstama tėvo pirmosios meilės patirtis, ji yra nustumta į šoną. Ir iš tiesų žmona turėtų turėti tam tikrą pagarbą širdyje – vidinį santykį į jos vyro pirmąją mylimąją arba pirmąją žmoną. Lygiai taip pat vyras turėtų turėti tam tikrą pagarbią vietą širdyje žmonos pirmajam vyrui ar pirmajam mylimajam, ar jos tėvui, kažkam svarbiam žmogui – nes būtent pasekoje to atėjo galimybė man. Tas pagarbus, dėkingas santykis suteikia galimybę tuos žmones turėti pozityviu būdu. Ir nebereikia kartoti jų gyvenimų ir likimų.
Kartais žmonės sako: „Aš labai gerbiu mamą, man jos gaila, aš ja rūpinuosi, viską darau.“. Bet gailestis dažnai nėra pagarba, negerbia mamos likimo. Gailestis gali reikšti: „Aš norėčiau pakeisti, ištaisyti tavo gyvenimą.“. O tada atsistoju į poziciją, tarsi aš geriau žinočiau, kaip nugyventi jos gyvenimą. Ir norėdami taisyti tėvų gyvenimą, mes dažnai pradedame gyventi jų scenarijus. Atjauta ir pagabra nėra lygu gailesčiui.
Pavyzdžiui, jei dukra nori pataisyti mamos gyvenimą, kuriame buvo skaudu su tėvu, nes jis gėrė, tai ji susiranda vyrą, kuris geria, ir pradeda jį taisyti. Tai tampa kopriklausomybe. Laisvė ateina tada, kai ji atsisako gelbėti ir ateina pagarba: „Mama, aš gerbiu tavo gyvenimą, koks jis bebūtų ir atsisakau tave gelbėti.“ Tada ji gali gyventi savo gyvenimą: rūpintis sveikata, išsiskirti, kurti kitą santykį. Kartais net vyras gali nustoti gerti, nes jam nebereikia „būti tėčio vietoje“, nebereikia būti gelbėjamu ir šeimoje atsiranda palengvėjimas.
Kaip neperduoti savo bagažo vaikams? Ar galime kažką padaryti, kad jų „nenuskriaustume“ savo neišgyvenimais?
Yra gyvenimo tvarka: tėvai dideli, vaikai maži. Tėvai duoda, vaikai ima gyvenimo dovanas. Jeigu man dūšioje trūksta: meilės, ryšio, jei liko skausmas, jei šeimoje buvo negimusių vaikų ir yra „skylė dūšioje“, tai labai rimta tema ir tai gali turėti didelę įtaką ir vaikams, ir anūkams.
Svarbiausia: neslėpti nuo savęs skaudžių dalykų. Pripažinti. Jei yra skaudi dūšios vieta – ieškoti, kas gali padėti ją gydyti, ne uždengti. Tai ne vien psichoterapija: per amžius apie tai kalbėjo ir išminties knygos, religijos, filosofija. „Gerbk savo tėvą ir motiną“ reiškia gerbti tėvystę, motinystę ir jų lemtį. Nereiškia mylėti, meilė gali neišsivystyti. Ką gerbiame – to netaisome. Su tuo susitaikome ir galime gyventi savo gyvenimą. Taip pat svarbu gerbti savo gyvenimo kelią: ir paprastus, ir skaudžius įvykius, per kuriuos užaugau. Kai mes patys prisiimame atsakomybę už tai, ką slepiame, vaikams nereikia to rodyti už mus.
Pavyzdys: tėvas atėjo dėl sūnaus, kuris paniuręs sėdi prie kompiuterio. Terapijoje paaiškėjo, kad ta būsena tėvui pažįstama iš jo paties paauglystės. Tik jis tą dalį buvo uždengęs „pozityviu mąstymu“, o sūnus jam parodė tai, ką jis paslėpė. Kai tėvas pažvelgė į savo vidų ir prisiėmė atsakomybę, sūnus tapo laisvesnis. Vaikams ir anūkams nereikia nešti to, ką mes patys nuo savęs paslėpėme.
Šeimos santykiai yra ne tik tai, kas vyksta tarp mūsų čia ir dabar, bet ir tai, kas vyko anksčiau, kas ateina iš praeities. Ir svarbiausia, tą grandinę galima koreguoti. Kai pripažįstame, gerbiame, nebetaisome ir prisiimame atsakomybę už savo vidų, atsiranda daugiau laisvės gyventi savo gyvenimą.
Parengta pagal interviu su psichologu – psichoterapeutu Kazimieru Daugėla. Laidą vedė Jonas Vitkauskas.
“Vakaro pokalbiai” šeštadieniais, 18 val. per Vilnius FM.
