Vystantis technologijoms pastebime, kad mums reikia vis mažiau daiktų, be kurių buvo sunku apsieiti anksčiau. Tačiau tuo svarbesnis mums tampa telefonas, į kurį, atrodytų, telpa vis daugiau. Kartais net patys nepastebime, kaip dažnai per dieną jo siekiame automatiškai, kad patikrintume naujienas ar laiką. Tačiau būna, jog pagauname save, kad, nors ką tik tikrinome, kiek valandų, vis tiek negalime prisiminti. Tačiau kodėl nebegalime apsieiti be telefono? Ar tai gali būti dar viena priklausomybė? Kodėl telefonai mus taip įtraukia? Kada vertėtų susirūpinti? Ir ką tokiu atveju daryti? Psichologė Elžbieta Malūnavičienė.
Kai be telefono apima nerimas
Vis dažniau išgirstame apie priklausomybes ne tik nuo interneto, bet ir nuo telefonų, nes šiuolaikiniai telefonai dažnu atveju savyje turi ir internetą, ir žaidimų, ir socialinių tinklų. Kai kurie tyrimai rodo, kad telefoną pasitikriname net iki dviejų su puse tūkstančio kartų per dieną. Kiti tyrimai atskleidžia, kad žmogus savo elektroninį paštą tikrina kas aštuonias su puse minutės ir tai yra trikdžiai, kurie mus nuolatos išbalansuoja. Dėl ko taip nutinka?
Išmanieji telefonai sukurti tokiu principu, kad pritrauktų mūsų dėmesį. Nuolatiniai atsinaujinimai, priminimai, žinutės mus vis grąžina net tuomet, kai patys to nenorime. Tai kenkia mūsų darbingumui, mus blaško, padaro mažiau produktyviais ir kraštutiniais atvejais gali sukelti priklausomybę nuo išmaniųjų technologijų, telefonų, kuri pasižymi nerimu, kai negalime pasitikrinti telefono bet kuriuo laiku, arba jei valandai iš mūsų atimamas telefonas. Nerimas gali kilti ir tais atvejais, jei telefonas išsikrauna.
Kodėl telefonai mus taip įtraukia?
Jie sukurti apdovanojimo principu. Jei žaidžiame žaidimus, gana lengvai galime laimėti, pasiekiame lygį – ir fanfaros. Tokiu būdu per dieną gauname daug mažų laimėjimų. Taip pat jie sukurti besikeičiančio turinio principu. Socialiniuose tinkluose informacija nuolat atnaujinama ir iš tiesų yra pastebėta, kad žmonės jaučia nerimą negalėdami patikrinti socialinių tinklų, nes bijo praleisti svarbią informaciją, bijo, kad nepastebės kažko, kas atsitiko čia ir dabar ir bus atitraukti nuo sociumo. Taip pat programėlės dažnai yra sukurtos beveik užbaigtos užduoties principu, apie kurį dar kažkada yra rašiusi psichologė B. Zeigarnik. Šis, Zeigarnik principas ir pavadintas būtent jos pavarde. Principas sako, jog tas užduotis, kurių nepabaigėme iki galo, esame labiau linkę atsiminti. Mūsų atmintis nešioja neužbaigtą užduotį, apie ją vis galvojame ir norime prie jos grįžti. Dėl to jei ko nors neužbaigėme telefone, mums ir kyla noras pasitikrinti, nes užduotis nėra užbaigta iki galo ir jos neužmirštame.
Dažnu atveju telefono siekiame tada, kai jaučiame nuobodulį. Kitais atvejais siekiame telefono, kai kyla nerimas. Galbūt nesmagu ir nepatogu laukti gydytojo priimamajame arba važiuoti liftu su nepažįstamais žmonėmis. Tada dėmesį nukreipiame į ekraną. Tai ir yra priemonė, kuria slopiname tam tikras emocijas – nerimą, nuobodulį, liūdesį…. Dažnu atveju į telefoną “sulendame” tada, kai norime atsiriboti nuo nemalonios aplinkos, kai esame pavargę, pervargę, nuobodžiaujame, kai norime pailsėti arba neatsilikti nuo savo draugų, būti veiksmo sūkuryje.
Pastebima, kad didesni pavojai tapti priklausomais nuo išmaniųjų technologijų kyla paaugliams, tiems žmonėms, kurie turi žemesnę savivertę arba stokoja impulsų kontrolės, kuriems būdingi depresijos požymiai ar didesnis nerimastingumas, taip pat tiems, kurie turi stipriai išreikštą ekstravesijos požymį – nuolatinį poreikį būti dėmesio centre, bendrauti su žmonėmis ne tik gyvai, bet ir per atstumą.
Kada vertėtų susirūpinti?
Jei pastebime, kad buvimas be telefono mums sukelia nerimą. Vis pasitikriname, o jei neturime galimybės pasitikrinti telefono, jau dairomės ir negalime be jo išbūti. Arba tuomet, kai kyla noras tikrinti telefoną ne tik dieną, bet ir naktį – galbūt naktį kažką svarbaus mums parašė, galbūt kažkas svarbaus nutiko Lietuvoje ar pasaulyje. Taip pat turime susirūpinti tais atvejais, jei pastebime, kad nukenčia mūsų mokslai, darbas ir jų kokybė, kai pastebime, kad laiko telefone praleidžiame vis daugiau ir daugiau. Ypač tais atvejais, jei pastebime, kad, nepaisant to, jog prisižadėjome sau praleisti mažiau laiko internete, jo praleidžiame vis daugiau.
Ką daryti, jei pastebėjote šiuos požymius?
Tokiais atvejais verta keisti savo elgesį ir įpročius, dirbti su elgesio korekcijomis. Tokiu atveju jau vien telefono padėjimas toliau nei per ištiestos rankos atstumą yra pagalbos priemonė, nes sukuriame barjerą pasiekti telefoną ir patikrinti. Taip pat galima nusistatyti įvairius barjerus su papildomais klausimais. Jei norime prisijungti prie telefono, ekrane atsiranda klausimas, ar tikrai to noriu, ir ar man tikrai čia ir dabar to reikia. Galima nusimatyti laiko limitus, kiek vienai ar kitai programėlei galime ir norime skirti laiko. Ir kiek apskritai galime skirti laiko. Keičiant įpročius svarbu ir atpažinti sunkiausius momentus. Kada esame linkę daugiausiai laiko praleisti telefone? Ar tai rytinis, popietinis laikas? O galbūt tai mūsų laisvalaikio praleidimo būdas po darbų kaip atsipalaidavimo priemonė? Kai atpažįstame, kada daugiausiai skiriame tam laiko, galime pagalvoti, kuo tai pakeisti. Ne eliminuoti, bet pagalvoti apie kitus laisvalaikio praleidimo būdus.
