Kaip savo vidinių išgyvenimų neperkelti vaikams?

Psichoterapija ar psichologo konsultacijos gali būti išties naudingos kiekvienam. Kuo geriau save pažįstame, kuo geriau suprantame savo emocijas, vidinius išgyvenimus, iš kur jie kya, ir ką jie reiškia, tuo lengviau darosi juos suvaldyti bei suprasti ir kitus. Vis dėlto kiekvieno patirtys labai skirtingos ir čia gali kilti pavojus psichoterapijos metu atrastus kelius į save imti taikyti ir aplinkiniams, ypač, jei tai – mūsų pačių vaikai. Tačiau kaip atskirti, kur baigiasi mūsų vidinis pasaulis, o kur prasideda vaiko asmenybė? Kaip savo vidinių išgyvenimų neperkelti vaikui? Ir kodėl tai vaikui gali būti žalinga? Vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė.

Darbas su vaikais prasideda nuo darbo su tėvais

Norėčiau su jumis pasidalinti mintimis ir įžvalgomis, kurios jau kurį laiką kyla mano praktikoje. Norėčiau tuo pasidalinti su platesne auditorija. Siūlau apie tai pagalvoti ir suaugusiųjų specialistams – psichoterapeutams, psichologams – ir pasvarstyti, kaip galime visi kartu tai dar geriau įveikti. Tad į ką aš noriu atkreipti dėmesį?

Paprastai mes, specialistai, sakome, kad darbas su vaikais dažniausiai prasideda nuo darbo su tėvais. Iš tiesų, tai neginčijama tiesa. Kai tėvai geriau supranta savo vaikystės patirtis, žaizdas, jas išsivalo ar susidėlioja iš naujo, matome didelį poveikį vaikams ir šeimoje. Tai yra be galo prasminga ir reikalinga. Vis dėlto šioje vietoje norisi atkreipti dėmesį. Kai tėvai patys dirba su savimi ir eina į asmeninę psichoterapiją ar psichologo konsultacijas, kartais nutinka taip, kad mes, pažinę savo sunkumus ir traumas, pradedame visko labai bijoti. Tuomet visiškai nesąmoningai išeina taip, kad savo vidų, vidinius išgyvenimus perkeliame vaikui, o tai jam visai ne į naudą.

Traumos baimė

Pasakysiu pavyzdžiais, kad būtų aiškiau. Dirbdami su savimi geriau suprantame savo vaikystės ar paauglystės traumas. Suprantame, kas buvo, kaip tai įvyko, ir kaip tai darė įtaką mūsų gyvenimui. Vėliau, kai auginame vaiką, gali nutikti taip, kad mes visko be galo bijome. Mums atrodo, kad kiekvienas žodis “ne”, “reikia”, kiekviena sunkesnė emocija gali būti trauma. Tai gali labai apsunkinti ir mūsų gyvenimą, ir neleisti vaikui vystytis jam sveiku jo asmeniniu keliu.

Kita vertus, kartais būna, kad jei tėvai buvo įklimpę į tam tikras sunkias emocijas, jiems dažnai būdavo sunku ir negera, o savo psichoterapinio darbo metu išmoko mažiau kreipti dėmesį į tam tikrus dalykus, sunkias emocijas, išmoko lengviau jas paleisti, psichoterapeutas matė, kad jiems tai naudinga, ir jie ėjo tuo keliu, gali nutikti taip, kad tėvams gali pasirodyti, jog visada reikia nebekreipti dėmesio į savo jausmus, emocijas, ir imti sakyti vaikui, kad “nieko tokio”, “nekreipk dėmesio”, “viskas gerai”. Tokiu būdu tėvai lyg sumažina vaiko skausmą, nekreipia į tai dėmesio, o emocija niekur nedingsta, tik užsidaro vaiko viduje.

Kaip neperkelti vidinių išgyvenimų?

Kartais jei tėvai savo vaikystėje gyveno chaotišką gyvenimą, kai neturėjo vertybinio pagrindo dėl tėvų ypatybių, jiems buvo labai sunku, jie sunkiai atrado save, sunkiai baigė mokslus, jiems gali atrodyti, kad būtent todėl, kad jiems patiems to trūko, vaikui reikia atiduoti viską, ką turi geriausio. Dėl to jie gali imti bandyti pernelyg įsprausti vaiką į rėmus, ugdyti jį dorovingą, su stipriomis vertybėmis, kurios, galbūt, vaikui dar per anksti, arba pagal jo asmenybę apskritai netinka tai, ką norime jam perteikti.

Tad šioje vietoje tiesiog siūlyčiau pagalvoti apie tai, ar galime atskirti, kur yra mūsų pačių patirtis, emocijos, ir kur yra vaiko asmenybė. Pasistenkite pažvelgti į vaiką kaip į individualią asmenybę su jo paties poreikiais, iššūkiais ir su tuo, ko jam iš tiesų reikia, kad galėtų augti sveika, tiek fiziškai, tiek emociškai, laiminga asmenybe. Pasistenkite, ypač jei dirbote su savimi, atskirti, kas yra jūsų, o kas vaiko asmenybė, ir pasistenkite neperkelti jam savo vidinių išgyvenimų. Tą sakau su visa meile ir pagarba, nes tikiu, kad visi tėvai nori paties geriausio savo vaikams. Vis dėlto tikiu, kad jei galėtume atkreipti į tai dėmesį, vaikui gali būti tai dar naudingiau. Tad linkiu visiems sėkmės šiame gražiame kelyje per save, per savo vaiką, per santykius. Kaip sakoma, pati gražiausia ir sunkiausia kelionė – tai kelionė į save. Tikrai su tuo sutinku ir linkiu kuo gražesnių kelionių ir kuo gražesnių potyrių jose.

Trys aukos veidai. Kaip nustoti gailėtis savęs ir pradėti visavertį gyvenimą
Emocinė priklausomybė santykiuose. Kaip atsikratyti?
Suaugę vaikai ir tėvai. Kaip išsivaduoti iš sunkumų ir praeities šešėlių.
Vaikystės traumos. Kaip įveikti praeities šešėlius
Kaip išvystyti savo kritinį mąstymą?
Panikos atakos. Kodėl atsiranda ir kaip su jomis gyventi?
Autistiškų vaikų ugdymo ypatumai
Kaip nesijausti „auka“ ir adekvačiai reaguoti į konfliktus?
Meditacijos. Pradžia. Kokia nauda, kaip jos veikia ir kaip išsirinkti tinkamą sau? Įrašai
Atidėliojimo spąstai. Kaip ištrūkti?
Viskas iki 9,99 €
Kaip auklėti vaikus be šauksmų, grasinimų ir bausmių?
Kūno kalba. Kaip sukelti norimus žmonių veiksmus?
Fitoterapijos pagrindai. Kaip susirinkti vaistažolių vaistinėlę per vasarą.
Kaip tėvams bendrauti su paaugliu. Pavojai ir galimybės.
Psichologinė savigyna. Kaip apsisaugoti nuo psichologinės agresijos?
Kaip tėvams ugdyti vaiko emocinį intelektą? Įrašai
Sapnų magija. Kaip pasinaudoti sapnuose užkoduotomis žinutėmis?
Viešasis kalbėjimas. Kaip atsikratyti baimių ir daugiau pasitikėti savimi?
Emocinis perdegimas. Kaip susigrąžinti jėgas.
Savivertė. Drąsa būti netobulam. Su Eugenijumi Laurinaičiu
Lemties žaidimai. Kaip pakeisti gyvenimo scenarijų. Transakcinė analizė. Vaizdo įrašai
Manipuliacijos. Kaip tapti neigiamai aplinkinių įtakai atspariu žmogumi? Vaizdo įrašai
Vidinė ramybė. Kaip susidraugauti su savimi. Produktas
Olego Lapino psichologijos seminarų retrospektyva
Sveika ir tvari mityba. Kaip pasirinkti, ką ir kada valgyti, kad ilgai jaustumėtės pailsėję, sveiki ir žvalūs