Daugelis mėgsta žmones skirstyti į optimistus ir pesimistus. Nejučia ir patys nusišypsome išgirdę kokį geresnį anekdotą apie optimistus ir pesimistus bei “pasimatuojame” šiuos įvaizdžius ir sau. Tačiau koks vis dėlto yra tikrasis optimizmas ir pesimizmas? Kada jie tampa perdėti? Ir ar pesimizmas gali būti sveikas? Socialinis psichologas Juris Belte.
Perdėtas optimizmas – realybės ignoravimas
Klausimas, kaip suprantame, kas yra optimizmas. Mano nuomone, Vinstonas Čerčilis yra labai taikliai pasakęs, kad optimistas yra tas, kuris porblemose sugeba įžvelgti galimybes, o pesimistas – galimybėse problemas. Ši linija labai aiškiai apibrėžia. Pesimistas koncentruojasi vien į problemas ir kelia neigiamą ateities prognozę. Kadangi jis taip mąsto ir mato, taip ir įvyksta, nes jis pražiopso galimybes. Tačiau optimizmas tikrai nereiškia matyti visko rožinėmis spalvomis. Tai jau yra riba, kai optimizmas nebėra optimizmas, o, pavadinkime optimistiniu naivumu. Naivumas reiškia nematyti realybės.
Tas sveikas optimizmas, apie kurį kalbėjo V. Čerčilis, reiškia, kad matome realybę, o realybėje matome, ar galime, ir kaip galime tai panaudoti. Matome galimybes, kurios išplaukia iš realybės. Tačiau naivus optimizmas – tai ignoruoti realybę ir sakyti, kad viskas yra gerai. Kažką skauda – pas gydytoją neisiu, praeis savaime. Praeitą kartą skaudėjo, irgi praėjo. Tačiau praeitą kartą gal skaudėjo mažiau, o dabar galbūt jau reikia susirūpinti. Dažnai taip būna infantilioms asmenybėms, asmenybėms, kurios nebrandžios. Gyvenime jais visi rūpinosi, jiems pasisekė, ir jiems atrodo, kad taip visas gyvenimas seksis, tad nėra išsivystęs savisaugos instinktas. Jie galvoja, kad niekas neužpuls, neapvogs, viskas bus labai gerai. Žinoma, kitas kraštutinumas yra, kai žmogus gyvena paranoja. Tad sveikas optimizmas yra matyti realybę ir ją panaudoti ateityje naudingai galimybių pavidalu ir jas realizuoti.
O kaip pesimizmas?
Pesimizmas yra koncentravimasis į neigiamus aspektus, galimybių nematymas. Tačiau kadangi koncentruojamasi į neigiamus aspektus, problemos seka tarsi šešėlis. Nepavyksta nuo jų niekaip pabėgti. Nematydamas galimybių, žmogus nebando. Gyvenimas yra mažiau sėkmingas, psichoemocinė būklė yra prastesnė, nes, orientuodamasis į neigiamus dalykus, žmogus automatiškai gyvena neigiamų emocijų pasaulyje. Viltis ir tikėjimas reikalingi visiems, o čia vilties nėra. Dėl to žmogus pasidaro toks sugižęs. Gresia vienišumas, mažesnis sėkmingumas ir prastesnė emocinė būklė.
Ar gali pesimizmas būti sveikas?
Manau, kad sveikas pesimizmas nelabai egzistuoja. Labiau egzistuoja realizmas. Apskritai sveika reakcija į įvykius yra kritiškumas. Neturime tam tikrų reiškinių ar įvykiu iš karto priimti už tiesą. Turime juos perleisti per savo vidinį kritikos filtrą, tačiau tai nėra pesimizmas. Turime įvertinti, ar iš tiesų yra taip, kaip išgirdome, kas yra informacijos šaltiniai, kiek jie yra patikimi. Kai analizuojame mintimis, tame nėra jokio pesimizmo. Jei to nedarytume, kaip tik būtume naivūs ir visas konspiracines teorijas priimtume už gryną tiesą.
