Dažnai girdime patarimus nebekentėti tapus smurto auka, nutraukti su smurtautoju bet kokius santykius ir nebesidairyti atgal. Tačiau vis dėlto tą padaryti taip sunku, kad daugelis fizinį ar psichologinį smurtą patiriančių žmonių tą kenčia dešimtmečiais. Kodėl gi sunku pripažinti tapus smurto namuose auka? Kokią įtaką tam daro santykių artumas? Kokie jausmai kliudo palikti smurtautoją? Psichoterapeutas Olegas Lapinas.
Užgauti galima tik artimą žmogų
Smurtas, ypač fizinis smurtas, yra ypatingai intymus kontaktas tarp žmonių. Priešybė smurtui nėra meilė. Priešybė ir smurtui, ir meilei, yra abejingumas. Tai reiškia, kad mes nesiskundžiame praeiviais, net jei jie kaip nors ne taip praėjo, daugių daugiausiai pasipiktiname ir einame toliau. Vis dėlto smurtas yra daugiau. Smurtas labai susiję su tuo, kad žmogus, kuris mus fiziškai ar psichologiškai užgavo, yra mums artimas žmogus. Tai reiškia, kad jame yra elementas, vadinamas artumu. Iš tiesų, užgauti galima tik labai artimą žmogų. Labai sunku užgauti, pavyzdžiui, praeivį. Jis pasakys, kad esate kažkoks idiotas ir jus pamirš. Tačiau užgauti artimą žmogų, apnuodyti jam gyvenimą, jį kandžioti ir menkinti – tai labai artimų santykių “privilegija”.
Kadangi į artimus santykius įsitraukę abi pusės, smurto auka jaučiasi su smurtautoju surišta. Tai – vadinamasis Stokholmo sindromas. Iš čia kyla kaltės jausmas, kad “aš prisidėjau prie to, kas vyko. Jei nebūčiau prisidėjęs, tai nevyktų”. Vienintelė tiesa šiame pasakyme yra ta, kad jei tas žmogus nebūtų mums artimas, jis mūsų neužgautų. Iškviestume policiją arba apskritai pabėgtume nuo jo. Tačiau mes kentėjome, buvome su tuo žmogumi ir dažnai būna, kad smurto aukos patiria smurtą dešimtmečiais. Mes patys leidome tam vykti, kurdami artimus santykius, todėl smurto aukos dažnai patiria kaltės jausmą. Lygiai taip pat ir seksualinės prievartos aukos patiria kaltės jausmą, jei tai įvyko vaikystėje.
Smurto auka “pati kalta”?
Kyla vidinis kaltės jausmas, kad patys prie to prisidėjome, tačiau juridine prasme šis jausmas yra visiška nesąmonė. Smurtautojas yra atsakingas už savo smurtą. Psichologine prasme, šiame elemente yra tiesos, nes palaikėme santykius su tuo žmogumi. Vyrams labai dažnai kyla jausmas, kad leido moteriai save žeminti, laikyti save “po padu”. Iš čia atsiranda gėda prisipažinti. Todėl situacija nėra tokia paprasta. Dažnai girdime aplinkinių patarimus išsiskirti su tokiu partneriu, jie nesupranta, kodėl smurto auka kenčia tokiuose santykiuose, tarsi neturi savigarbos ir panašiai. Taip gali pasakyti tik tas žmogus, kuris pats niekada nebuvo artimuose santykiuose.
Įsivaizduokime psichologą, kuris niekada nebuvo vedęs, arba trumpai pagyveno santykiuose ir išsiskyrė. Jis sėdi ir į kairę ir dešinę dalina patarimus: “jis tave muša? Mesk jį! Žemina? Tai ko kenti? Jis tau kažką pasakė? Tai atsakyk jam tuo pačiu”. Toks žmogus niekada nebuvo artimuose santykiuose, todėl nežino, kad artimuose santykiuose yra labai daug jausmų tam žmogui. Dėl to gali atrodyti, kad tai labai paprasta. Anaiptol.
O kaip moterims? Ar joms sunku prisipažinti vien dėl baimės?
Moterų kaltės jausmas yra stipresnis nei vyrų. Jos gali labiau pakenkti, tačiau jos ir stipriau išgyvena. Vyrai gali lengviau pasiteisinti nei moterys. Todėl moteriai sunku prisipažinti dėl kaltės, kad gal pati kažką daro ne taip. Moterų meilėje taip pat labai daug gailesčio, todėl joms gaila vargšo vyro. Vyrams sunkiau dėl gėdos jausmo – kaip jis atrodys, juk vyras turi būti kietas. Tad vyrams prisipažinti trukdo gėda, o moterims – kaltė pagal formulę “aš pati prie to privedžiau”.
