Kodėl atsiprašyti taip sunku?

Iškilus konfliktui, dažniausiai pirmojo žingsnio žengti nenori nei vienas iš partnerių, manydami, jog tai – silpnumo ženklas. Vis dėlto pirmasis žingsnis link susitaikymo – tai atsiprašymas. Tačiau kodėl atsiprašyti taip sunku? Kodėl galime lengvai atsiprašyti nepažįstamų žmonių, tačiau ne savo artimųjų? Ir ar atsiprašymas tikrai reiškia, kad dabar esame dėl visko kalti? Psichoterapeutė Jovita Klevinskienė.

Atotrūkis tarp požiūrio kampų

Visi esame žmonės ir visi klystame. Taip pat klystame ir artimuose santykiuose, sąmoningai ar nesąmoningai, daugiau ar mažiau įskaudiname ar nuliūdiname kitą žmogų. Išeiti iš tokių susidariusių nedidelių konfliktų ar krizių padeda būtent atsiprašymas, kai prisiimame atsakomybę, kaltę ir atsiprašome kito žmogaus. Tačiau tai padaryti labai sunku, kai kurie žmonės beveik niekada neatsiprašo. Ir jei gana paprasta ištarti “atsiprašau” autobuse, užmynus kam nors ant kojos, atsiprašyti artimame santykyje yra ganėtinai sunku. Siūlau patyrinėti priežastis, kodėl taip yra. Galbūt tai padės kiekvienam įsivertinti, kodėl sunku atsiprašyti būtent jums, ir ateityje tą daryti taps lengviau, nes iš tiesų atsiprašymas – tai tiesiausias kelias į išėjimą iš konflikto ir suartėjimą.

Vienas iš dalykų, dėl ko mums sunku atsiprašyti, yra atotrūkis tarp to, kaip situaciją matome mes, ir kaip ją mato partneris. Mes visi apie save galvojame geriau ir tam, ką padarome, esame linkę rasti pateisinimų. “Pamiršau pasveikinti, bet buvau labai užsiėmęs (-usi).”, “kitais metais nepamiršdavau” ir panašiai. Netgi randame pateisinimų, kaip tas kitas žmogus prisidėjo prie to, kad mes pamiršome. Tad yra atotrūkis tarp to, kaip situaciją matome mes, ir kaip ją mato kitas žmogus. Kartais tai tiesiog mus sustabdo nuo šių žodžių ištarimo. Kitas dalykas gali būti paprasčiausia empatijos stoka. Mums sunku įsivaizduoti, kad kitas žmogus blogai pasijautė.

Nepateisinti lūkesčiai apie save

Trečias dalykas, kuris trukdo atsiprašyti, yra labai įdomus ir, man atrodo, labai dažnai pasitaikantis. Tam tikra prasme galima teigti, kad atsiprašymas yra grėsmė mūsų įvaizdžiui apie save, mūsų savęs vertinimui. Viduje galbūt turime lūkestį, kad esame labai rūpestingi, malonūs, atjaučiantys, tačiau kai ką nors padarome ne taip, visas mūsų lūkestis apie tai, kokie esame, nepasiteisina, o pasirodo, kad toli gražu taip nėra. Atsiranda priešprieša tarp lūkesčių ir realybės. Tad šį suvokimą, kad nesame tokie tobuli, kaip manėme, gali lydėti tokie jausmai, kaip kaltė ir gėda. Kai atsiprašome, tai yra taip vieša, matoma visiems arba bent jau tam žmogui, kurio atsiprašome. Tai nėra lengva ir nėra malonu. Tai labiau jaučia žmonės, kurių savivertė trapesnė.

Atsiprašyti – tai tapti artimesniems

Taip pat nuo atsiprašymo gali sustabdyti įsivaizdavimas, kad jei atsiprašome, būsime kalti už viską. Ne tik už kažkokią savo dalį, bet apskritai už viską. Dažnai įsiplieskus ginčui būna, kad abu partneriai tam turėjo įtakos. Šioje vietoje svarbu prisiminti, kad atsiprašome, prisiimame atsakomybę už savo dalį. Atsiprašome, kad pakėlėme balsą, kad kaip nors pavadinome partnerį ir panašiai. Atsiprašome tik už tai, kas liečia mus. Paskutinis dalykas, į ką atkreipčiau dėmesį, yra tai, kad būna žmonių, kuriems yra saugiau būti susierzinimo, pykčio atmosferoje. Tai padeda išlaikyti atstumą. Kai atsiprašome, tampame labiau pažeidžiami, esame daug arčiau to žmogaus. Yra žmonių, kuriuos tai gali gąsdinti ir dėl to jie vengia tokio suartėjimo. Tad tą taip pat verta turėti galvoje. Tikiuosi, kad atpažinote tai, kas stabdo jus, ir visgi pasiryšite tai daryti dažniau, nes atsiprašymas – tai kelias į taikesnius ir artimesnius santykius.