Santykiai atneša daug džiaugsmo, tačiau nutrūkę santykiai mus priverčia kentėti taip, kaip niekas kitas. Tokiais atvejais draugų paguodos žodžiai, kad “susirasime kitą” ir kad tai “nieko baisaus”, ne tik kad nepadeda, bet ir skamba itin nejautriai. Tačiau ar įmanoma nekentėti po skyrybų? Kodėl nutrūkę santykiai sukelia tiek skausmo? Ir ką daryti, kad nesikankintume dėl skyrybų? Psichiatras, psichoterapeutas Olegas Lapinas.
Skiriamės ne su daiktu, o su žmogumi
Manau, kad tai yra sunku dėl to, kad skiriamės ne su daiktu, o su žmogumi. Jei skiriamės su senu “iPhone” arba su senais drabužiais, na, tikriausiai žinote, kad “iPhone” žmonės keičia vidutiniškai kas trejus metus. Mes irgi su kažkuo skiriamės, tačiau tą daiktą dažniausiai pakeičiame kažkuo kitu. Kai žmonės skiriasi su butu, jie juk neišeina į gatvę. Butą jie pakeičia kitu butu. Kai žmonės skiriasi su kitu žmogumi, situacija kardinaliai kitokia. Mes prisirišame prie žmogaus ne kaip prie daikto. Mes prisirišame prie žmogaus, kuris prisiriša prie mūsų.
Santykiai – retas dalykas
Mūsų santykiai su žmonėmis kardinaliai skiriasi nuo santykių su daiktais. Mes iš daikto nesitikime, kad jis prie mūsų prisiriš. Juk netikime, kad mobilusis telefonas, kurį pakeitėme į geresnį, mus iki šiol prisimena – žinome, kad tai yra daiktas. Tačiau jei skiriamės su žmogumi, žinome, kad skiriamės su kažkuo, kas taip pat mūsų ilgisi. Jei geidžiame žmogaus, ne šiaip jo geidžiame kaip kokio nors pomidoro. Geidžiame, kad jis geistų mūsų. Geidžiame geismo. Jei mums tai pavyksta, esame laimingi žmonės, tai didelis pasiekimas. Mylime tą, kuris myli mus. Mums reikia jo, o jam kaip tik reikia mūsų. Labai pasisekė, tai neįvyksta taip dažnai.
Dešimt kartų dažniau atsitinka, kad mes jo norime, o jam nusispjaut, mes jos geidžiame, o jai nesvarbu. Mes labai vertiname situaciją, kurioje atsiduriame, kai joje yra abipusis geismas ir reikalingumas. Tad jei tai nutraukiame, suvokiame, kad nutraukiame kažką labai labai svarbaus. Todėl tie žmonės, kurie lengvabūdiškai dalija patarimus, jog išsiskyrėme su vienu, susirasime kitą, jie kalba tarsi apie “iPhone”. Jei vienas neveikia, galime nusipirkti kitą, geresnį. Bet juk tai ne “iPhone”.
Vengti skyrybų – tai vengti ir santykių
Tai žmogus, kurį savo didelėmis pastangomis privertėme taip pat mus mylėti, kaip mes mylime jį. Arba neprivertėme – sulaukėme, iškrito tokia laiminga korta. Santykiai yra retas dalykas. Todėl prarasdami santykius negalime nekentėti. O giliai širdyje net ir niekada nesiskiriame. Vadinasi, kažkokiame lygmenyje, tie žmonės, kuriuos mylėjome, yra mūsų dalis. Galime juos susapnuoti, kartais bandome ir susigrąžinti. Tokia žmonių santykių prigimtis. Čia viskas yra žymiai sudėtingiau.
Todėl stresorių sąraše skyrybos užima garbingą vietą po mirtinos ligos, artimųjų netekties ir darbo praradimo. Tai nėra taip paprasta. Na, prevencinės priemonės ir taip jau yra žmonėms žinomos. Neįsimylėti per daug, neatiduoti savęs viso. Tokie žmonės dažnai keičia partnerius vos pajutę, kad pradeda prisirišti. Toks gyvenimo būdas, kaip vienas filosofas vadina, likvidi meilė. Tai reiškia, kad ji turi būti tokia, kad ne per daug skaudėtų ją nutraukti. Vokiečių filosofo Z. Baumano nuomone, tokių, likvidžių, meilių, kaip likvidžių nuosavybių, kurias bet kada galima parduoti, vis daugėja. Tačiau jei jau esate, jei išdrįsote būti santykiuose, jums nepavyks pasaldinti skyrybų piliulės. Tai visuomet bus sunku. Tą reikia suprasti ir persirgti tuo tiek, kiek jums duota gamtos su visais jausmais. Taip pat, kaip būna gedėjimo fazės po artimojo mirties, jos taip pat būna ir po skyrybų. Tad pasakymas “susirask kitą” tikrai nepadės – čia pataria tas, kas skeičia partnerius kaip pirštines.
