Studijoje svečiavosi psichologas Andrius Atas – daugiau nei dvidešimt metų konsultuoja vaikus ir jų tėvus. Jo darbas – padėti šeimoms suprasti, kas slypi už paauglių elgesio ir kaip kurti sveikus santykius. Šiame pokalbyje jis kalba apie tai, kodėl telefonas nėra pagrindinė problema, kaip atpažinti priklausomybę nuo ekranų ir kodėl tėvystė prasideda nuo savistabos.
Kai pas jus ateina tėvai ir sako, ar taip nebūna, kad „mano vaikas tik sėdi telefone, nieko nebendrauja su mumis, niekas jam neįdomu“. Ką jūs jiems atsakote?
Aš turiu didelę pagundą pradėti nuo to, ką jūs, Jonai, sakėte įvade. Kai tėvai kas vakarą mato vaizdą – vaikas su telefonu rankose – visada verta paklausti: o kas mūsų pačių rankose yra, kai mes esame šeimoje? Vaikams šeimos gyvenimo modelis yra be galo svarbus – ne tik ryšio priemonių naudojime, bet ir kituose dalykuose.
Dažnai būna taip – ateina mama dėl vaiko priklausomybės nuo ekrano, o tėtis tą idėją palaiko, tik pats sėdi su planšete rankoje ir sako: „Padėk telefoną, klausyk mamos.“
Tai, kaip ir kitose priklausomybėse, ar ne – sakai „nerūkyk“, bet pats trauki?
Taip. Ir nors tėvams tai nemaloni tema, bet iš tiesų tai yra gera žinia – mūsų tobulėjimas visada šiek tiek nemalonus, jis sukelia diskomfortą. Dar studijuodamas vaikų psichologiją galvojau, kad dirbsiu su vaikais, bus šventė. Bet realiai didžioji darbo dalis vyksta su tėvais.
Grįžkime prie ekranų. Kada jau reikia sunerimti – kada tai tampa problema?
Labai geras klausimas. Mūsų visuomenė po nepriklausomybės labai veržėsi į pozityviąją tėvystę – buvo noras auginti vaikus geriau, negu patys buvome auginti. Tai yra graži idėja. Dabar mūsų vaikai gyvena gerai – aukšta gyvenimo kokybė, komfortas, technologijos. Bet pati technologija nėra blogis. Blogis – kaip ir kam ji naudojama.
Problema prasideda tada, kai vaikas pradeda gyventi nuo žaidimo iki žaidimo. Kai viskas sukasi tik apie tai, kada galės žaisti.
Kai jau visa diena planuojama aplink žaidimą?
Taip. Tai jau priklausomybės ženklas. Tada matome ir pažintinio intereso kritimą – vaikui nebeįdomu niekas daugiau. Sakai: „Einam į lauką“, – o jis sako: „Ką aš ten veiksiu?“ Pamokos – „nesąmonė“. Skaityti – „neįdomu“. Viskas susiveda į vieną stačiakampį.
Bet kartais tėvai sako – o ką jam veikti? Mokykla, sodyba, nuobodu.
Taip, bet gyvenime vis tiek reikės daryti dalykus, kurie nėra malonūs. Jeigu vaikas išmoks daryti tik tai, kas smagu, bus sunku. Mūsų smegenys labai greitai pripranta prie greito pasitenkinimo. Kompiuterinis žaidimas suteikia didelį malonumą už minimalias pastangas – vos piršto judesiu. Smegenys išmoksta, kad vargti neverta.
Tai čia ne tik vaikų problema – mes ir patys kartais elgiamės taip pat.
Būtent. Tėvams irgi reikia sąmoningumo. Pavyzdžiui, jei svetainėje sėdi vyras su telefonu, o šalia žmona jaučiasi nematoma – tai irgi signalas. Kai nėra susitarimo, kad bendrose erdvėse nesėdima prie ekranų, tai tampa šeimos kultūra. Tada po kelerių metų žmonės sako – „kaip ir viskas gerai, bet džiaugsmo nebėra“.
Gerai, pereikime prie praktikos. Ar yra tėvų, kurie visai nesijaudina dėl vaikų su telefonais?
Yra. Yra tėvų, kurie galvoja, kad viskas normalu – „tegu žaidžia“. Gal jie patys daug laiko praleidžia prie ekranų. Bet dažnai pasirodo, kad vaikas jau prarado ryšį su realybe – nebenori mokytis, eiti į mokyklą, bendrauti.
O būna, kad vaikas žaidžia daug, bet viskas su juo gerai – mokslai, elgesys?
Būna. Ir tada klausimas – ar tikrai yra problema? Jei vaikas mokosi, padeda namuose, turi draugų – gal tada viskas gerai. Kartais tėvai per greitai išsigąsta. Bet kai vaikas pradeda manipuliuoti, kai išjungus žaidimą kyla isterija, tada jau kalbam apie priklausomybę.
Tai kada jau aiškiai galima sakyti – priklausomybė?
Kai vaikas nebekontroliuoja savo elgesio. Kai susitari, kad baigiam, o jis neišjungia – reiškia, jis negali sustoti. Kai atsiranda agresija, pyktis, kai kenčia visa šeima. Tada jau ne apie valandas kalbam, o apie gydymą – t. y. visišką atribojimą nuo žaidimų tam tikram laikui.
Ar tai dažni atvejai?
Pasitaiko. Kartais net iki smurto – mėtomos kėdės, daiktai, pasitaiko grasinimų. Tada jau reikia rimtos pagalbos. Bet dažniausiai pakanka susitarti, aiškiai pasakyti: „Jei tu valdai save, niekas tau nieko nedraus.“
Kaip su amžiumi – kiek galima leisti žaisti?
Iki maždaug 12 metų – iki valandos per dieną. Nuo 13–14 – iki pusantros valandos. Po to – svarbiausia susitarimai. Bet labiausiai priklausomybę sukelia ne pats telefonas, o kompiuteriniai žaidimai. Telefonas dažniau pavojingas dėl „scrollinimo“ – kai vaikas valandų valandas ieško kažkokio vaizdelio, dirbtinai raminasi.
Kodėl smegenys taip reaguoja į žaidimus?
Nes žaidimas – tai veikla, kuri suteikia didelį pasitenkinimą be pastangų. Kūnas ilsisi, o smegenys gauna dopamino. Tai labai efektyvi sistema. Smegenys išmoksta, kad galima jaustis gerai nieko neveikiant. Ir jei to nepastebi – vaikas tiesiog sėdi ir grimzta.
Bet dažnai tėvai sako – gal iš jo išaugs programuotojas.
Deja, ne visada. Kad taptum programuotoju, reikia pastangų, gebėjimo mokytis, atsakomybės. Jei vaikas tik vartotojas, tai iš jo programuotojo nebus.
Gerai, pereikime prie klausimo „ką daryti“. Ar padeda jėgos metodai – atimti telefoną, slėpti?
Kartais, bet retai. Nuo maždaug 15 metų tėvai fiziškai nebegali kontroliuoti vaiko – jis pats turi pradėti matyti pasekmes. Iki tol tėvų vaidmuo labai svarbus – reikia aiškių ribų, bet be smurto.
Kaip gydoma priklausomybė?
Kaip ir alkoholizmas – objektą reikia pašalinti. Kai yra agresija, isterijos, prasti pažymiai, tada darome pertrauką nuo žaidimų – kartais kelių savaičių, kartais kelių mėnesių. Tai padeda pamatyti, kaip atrodytų gyvenimas be žaidimo.
Bet gal tai per griežta?
Ne visada reikia taip daryti. Svarbiausia – nepanikuoti, o suprasti, ar tikrai yra problema. Jei vaikas tvarkosi, nereikia dirbtinai „gydyti“. Bet jei visa šeima sukasi aplink jo žaidimą, tada reikia keisti sistemą.
Ar tėvai neturėtų tiesiog bandyti daugiau kalbėtis?
Taip. Kalbėtis pagarbiai, kaip su lygiaverčiu. Vaikai šiais laikais nepriima moralizavimo iš viršaus. Jie priima, kai tėvai sako: „Mes visi norim namuose jaustis gerai.“ Tokie susitarimai veikia.
O kodėl apskritai atsiranda priklausomybė nuo ekrano?
Dažnai tai emocinių problemų pasekmė. Vaikai, kurie turi nerimo, vienatvės ar nesaugumo jausmų, randa raminimą žaidimuose. Vienas berniukas man sakė: „Kol žaidžiu, negalvoju apie tai, kas skauda.“
Tai kaip atrodo šeima, kurioje ekranai nėra problema?
Ten, kur yra ryšys. Kur tėvai rodo, kad vaikas jiems įdomus, kad su juo gera būti. Kur yra bendras laikas, kalbėjimasis – ne tik „kaip sekėsi mokykloje“. Kai vaikas jaučiasi matomas, jam nebėra poreikio bėgti į ekraną.
Šiandien ekranas nėra pagrindinis priešas, o tik veidrodis, atspindintis mūsų santykius šeimoje.
Andrius Atas primena: svarbiausia ne atimti telefoną, o atkurti ryšį – su savimi, su vaiku ir su šeima.
Parengta pagal interviu su psichologu Andriumi Atu. Laidą vedė Jonas Vitkauskas.
