Studijoje svečiavosi Lina Mieliauskienė – pokyčių valdymo konsultantė, lektorė ir televizijos laidų vedėja. Ji jau daugelį metų padeda organizacijoms įgyvendinti pokyčius, o šiuo metu veda laidą „(Ne)močiučių klubas“. Kalbėjomės apie tai, ką reiškia tapti močiute šiuolaikiniame pasaulyje, kaip keičiasi moters tapatybė po penkiasdešimties ir kaip išlaikyti gyvybingumą, nepaisant visuomenės lūkesčių.
Kas negerai su buvimu močiute?
Aš greičiausiai anksčiau net nebūčiau sutikusi vesti tokios laidos, nes nebuvau močiutė. Kai mano klasiokės sakydavo: „Kaip fainai, aš tapau močiute“, aš galvodavau – viešpatie, šitas vaidmuo tikrai ne man. Esu labai judri, spontaniška, greitai keičiuosi. Man svarbu jaustis jaunai – ne tik atrodyti, nors ir tai svarbu. Etiketė „močiutė“ man reiškė kažkokį prototipą: sėdžiu prie langelio, užsirišu skarelę, kepu blynus, verdu cepelinus. Tai ne aš.
Iš kur atsiranda ta etiketė?
Man atrodo, kad tai labai sena patirtis. Aš turėjau kitokią močiutę, bet vis tiek tas personažas egzistuoja daug metų. Jis gyvas ne tik Lietuvoje, o visoje Rytų Europoje. Pamenu, kai pamačiau filmą „Titanikas“ – ten močiutė su raudonais nagais, raudonom lūpomis meta medalioną į jūrą. Tuo metu man tai atrodė neįtikėtina – močiutė su raudonais nagais! Dabar suprantu, kad tai buvo pirmas ženklas, kad įvaizdis gali būti kitoks.
Ar šiandien dar yra tas požiūris, kad penkiasdešimtmetė nori ramybės?
Anksčiau gal ir buvo, bet dabar, pažiūrėkime, kiek aplink moterų, kurios nori ramybės? Nėra tokių, bent jau mano rate. Dauguma jų turi kelis darbus, dalyvauja įvairiose bendruomenėse. Man atrodo, kad šis laikotarpis kaip tik – naujų galimybių metas. Visuomenėje dar yra įsitikinimas, kad moteriai po penkiasdešimties turėtų norėtis ramybės, bet realybė visai kitokia.
Ar moterims, kaip ir vyrams, tenka visuomenės spaudimas išlikti jaunoms?
Taip, ir tas spaudimas gana stiprus. Pavyzdžiui, visai neseniai ėjau su drauge maudytis į Vilnelę ir pasiskundžiau, kad man spaudžia kaklą. Ji man sako: „Pažiūrėk į savo pasą.“ Iš jos to nesitikėjau, bet tas spaudimas egzistuoja, jis dažnai nesąmoningas. Mes tiesiog gyvename tokiame kontekste.
Ar jaučiate spaudimą iš šeimos?
Iš šeimos – ne. Nieko drastiškai mano elgesyje nepasikeitė, todėl ten viskas ramiai. Bet iš aplinkos – taip. Vieni sako: „Kaip tu nuostabiai atrodai“, tarsi tai būtų išimtis, o kiti – „kada tu nurimsi?“ Tai dvi kategorijos žmonių. Vieniems atrodo, kad taip negali būti, o kiti mano, kad jau laikas sėdėti ramiai.
Iš kur tai kyla?
Iš seniai susiformavusio požiūrio, kad moteris po penkiasdešimties leidžiasi „nuo kalniuko“. Anksčiau dar ir pensija būdavo 55-erių, viskas siejosi su „pabaigos“ etapu. Dabar mes gyvename kitaip, elgiamės kitaip, bet vis dar turime tuos inkarus prie kojų.
Ar moterys po 50-ies patiria tam tikrą pokytį, kai vaikai išeina iš namų?
Taip, tai vadinamas „tuščio lizdo“ etapas. Anksčiau jis buvo siejamas su liūdesiu, bet man atrodo, kad tai naujų durų atvėrimas. Kai vaikai išeina, atsiranda galimybė daryti kažką naujo. Tu gali pagaliau rūpintis savimi – laikas skirti sau, jo juk visada trūkdavo.
Kaip nepradėti gyventi pagal stereotipą „ramybės metas“?
Reikia sąmoningumo. Aplink mane daug moterų, kurios kuria bendruomenes, dirba su savimi, mokosi. Tai rodo, kad mes norime būti aktyvios. Bet visuomenėje vis dar stiprus lūkestis, kad „penkiasdešimtmetė turi norėti poilsio“. Tai ne tiesa.
Kodėl vis dar toks požiūris?
Todėl, kad ilgai buvo kalbama tik apie menopauzę kaip apie problemą. Kad ji viską atima – grožį, jaunystę, energiją. Bet juk tai tiesiog etapas, pokytis. Kai kuriose tautose šis laikotarpis laikomas švente – moteris tampa laisva nuo vaikų, nuo biologinių įsipareigojimų, gali dalintis išmintimi su pasauliu. Mes tik dar nesame išmokę taip į tai žiūrėti.
Kodėl, jūsų manymu, visuomenėje toks požiūris į moterų amžių?
Tai – patriarchato pasekmė. Vyrai vis dar dominuoja daugelyje sferų. O menopauzės metu moteris tarsi tampa „nepatogi“ – nebe „jauna“, bet dar ne „rami“. Tada ją lengva nustumti. Vyrui leidžiama viskas, o moteriai – vis dar ne.
Ar galima sakyti, kad tai ne tik amžiaus, bet ir lyčių klausimas?
Taip. Amžizmas egzistuoja, bet lyčių nelygybė čia dar gilesnė. Moterims vadovėms keliami didesni reikalavimai, jų elgesys vertinamas kitaip. Jei vyras griežtas – lyderis, jei moteris – „per griežta“. Tokie standartai vis dar veikia.
Ar moterys viena kitą palaiko labiau nei anksčiau?
Taip. Tai didelis pokytis. Kuriasi bendruomenės, kur moterys dalijasi patirtimis, o ne konkuruoja. Anksčiau buvo kitaip – moterys dažnai viena kitą „nukirsdavo“. Dabar atsiranda seserystė. Mes pradedame suprasti, kad reikia vienai kitą palaikyti.
Kodėl vis dar kai kurios moterys tyli?
Nes bijo. Daug metų joms niekas nesakė, kad jos gali turėti balsą. Jos įprato rūpintis kitais, bet ne savimi. Kad pasikeistum, reikia subręsti – suvokti savo unikalumą ir potencialą.
Kaip atskirti sveiką rūpestį nuo savęs išsižadėjimo?
Kai rūpiniesi kitais dėl kaltės ar pareigos – tai nebe sveika. Yra moterų, kurios renkasi būti „aukos“ vaidmenyje – nes taip patogu. Bet yra ir tų, kurioms tiesiog natūralu būti nuolankioms. Svarbu suprasti, ar toks elgesys kyla iš noro, ar iš baimės.
Kas nutinka tokioms moterims, kai jos sulaukia penkiasdešimties?
Kartais jos pradeda maištauti. Po daugelio metų tylėjimo kyla klausimas: „Kas aš esu?“ Tai gali būti labai stiprus virsmas. Kai kurios moterys eina į terapiją, pirmą kartą gyvenime pradeda apie save kalbėti. Tai sunku, bet tai pradžia. Geriau penkiasdešimties, nei niekada.
Sakoma, kad tai tarsi vidutinio amžiaus krizė. Ar sutinkate?
Žodis „krizė“ irgi yra etiketė. Iš tiesų tai galimybė. Kai viskas klostosi gerai, mes neieškome prasmės. Pradedame jos ieškoti, kai skauda – kai susergame, kai nutrūksta santykiai. Tai natūralu. Ir su amžiumi tai neišvengiama.
Kaip priimti tą lėtėjimą?
Reikia suprasti, kad lėtėjimas nėra blogis. Tai natūralu. Tiesiog pradedi kitaip elgtis, negali visko daryti taip greitai kaip anksčiau. Bet svarbiausia – keisti požiūrį. Aš pati kartais pamirštu, ką sakiau, bet nepanikuoju. Priimu tai kaip dalį gyvenimo.
Kaip jums pavyksta išlaikyti energiją?
Darau tai, kas mane įkvepia. Žygiai, maudynės žiemą – tai ne jaunatviškumo demonstravimas, o būdas jaustis gyvai. Man patinka išbandyti naujus dalykus, kurti. Laida „(Ne)močiučių klubas“ taip pat iš to gimė – iš noro kalbėtis, mokytis iš kitų moterų.
Koks būtų jūsų patarimas naujajai močiutei?
Tai baltas lapas. Tu gali susikurti savo vaidmenį. Gali net susigalvoti naują vardą – aš pati taip padariau. Tai naujas gyvenimo etapas, kuriame gali būti savimi, nebe pagal kitų lūkesčius.
Kaip nebijoti pokyčių?
Pokytis – tai kelionė. Nėra taip, kad iš taško A nueini į tašką B ir viskas. Tarp jų – visas kelias. Svarbu paklausti savęs: ko aš iš to noriu? Mūsų smegenims nepatinka pokyčiai, nes tam reikia įjungti naujas jungtis. Bet jei žiūrėtume, ką pokytis duoda, o ne tik ko atima, būtų lengviau.
Nuo ko pradėti pokyčius po penkiasdešimties?
Iš patirties sakau – nuo to, kas lengviausia. Reikia pasirinkti pokytį, kuris greičiausiai pavyks. Žiūriu į keturias sritis: aš pati, santykiai, darbas ir savirealizacija. Vieną–dvi iš jų geriau palikti stabilias, kad turėtum atramą. Kartais pakanka nueiti pas terapeutą – tai saugi erdvė, kur gali išgirsti save.
Kam jums asmeniškai reikalingi žygiai, kaip Camino kelias?
Einu dėl savęs. Pirmą kartą buvo sunku – nesijaučiau saugiai, bet antrą kartą ėjau Lietuvoje, pažįstamais takais, ir buvo kitaip. Tokie žygiai leidžia pabūti su savimi. Camino moko paleisti lūkesčius – gauti tai, ko iš tikrųjų reikia.
Kaip elgtis, kai nori keistis, o artimieji nepritaria?
Pirmiausia reikia aiškiai suprasti, ko nori. Kai to nežinai, sunku paaiškinti kitiems. Dažnai pirmas bandymas būna per grubus – „viskas, išeinu!“ Reikia kalbėti iš pažeidžiamumo: „Man svarbu dabar save tyrinėti, prašau, palaikykite mane.“ Ne konfliktuoti, o paaiškinti, kaip jautiesi. Pokyčiai prasideda nuo vieno mažo žingsnio.
Būti močiute šiandien reiškia kurti savo naują vaidmenį, o ne prisitaikyti prie senų etikečių.
Lina Mieliauskienė primena, kad po penkiasdešimties gyvenimas nesibaigia – jis keičiasi, bet suteikia galimybę iš naujo atrasti save, išdrįsti norėti ir kurti pagal savo taisykles.
Parengta pagal interviu su Lina Mieliauskiene. Laidą vedė Jonas Vitkauskas.
