Studijoje svečiavosi psichologė Daiva Babilevičienė. Ji padeda žmonėms įsivardyti poreikius, atpažinti vidines ir išorines ribas bei kurti pagarbius santykius. Šiame pokalbyje kalbame apie tai, kaip kultūriniai naratyvai („neišsiskirk, būk kaip visi“) formuoja mūsų elgesį, kaip kūnas pirmas praneša apie peržengtas ribas, kodėl pyktis – svarbus indikatorius, ir kaip pagarbiai komunikuoti „ne“ darbe bei asmeniniuose santykiuose. Aptariame praktinius sakinius pokalbiui su vadovu, kompromiso paieškas poroje ir mažas „treniruotes“ saugiose situacijose, padedančias sustiprinti ribų raumenį.
Kiekvienas žmogus turi asmenines ribas, tik dažniausiai apie jas prisimena tada, kai kas nors jas peržengia: kai pasakai „taip“, nors visai nenorėjai, kai viską darai iš įpročio – kad tik niekas neįsižeistų.
Tai iš kur tos ribos ir kodėl jos dingsta? Kas yra asmeninės ribos?
Na, man atrodo, mūsų poreikių patenkinimas arba nepatenkinimas yra tos pirminės ribos. Kažkaip su fiziologinėmis ribomis kaip ir viskas aišku: laikomės tam tikro atstumo nuo žmonių, vienus prisileidžiam arčiau, kitus – toliau. Bet ir tai darom skirtingai: vieni žmonės prisileidžia arčiau, o kiti – mažiau. O tos psichologinės, kurias galima praplėsti į emocines, dvasines, protines netgi ribas, jos labai tokios „skystos“ ir dažnai neįvardintos. Mano akimis, jos labai tiesiogiai susijusios su poreikiais. Jeigu mes nežinom savo poreikių, jums labai sunku įvardinti, kokios tos mūsų ribos.
Ir kas tada atsitinka? Ta prasme, mes turime jas… Jei neturim ribų, tai nėra ir ko saugoti?
Dažnai yra taip: jeigu mes neturim ribų – tiksliau, jų nesame įsivardinę – žmonės jaučiasi išsekę. Arba pasiima kitų ribas – kopijuoja. Labai dažnai, galbūt ir jums teko sutikti tokių žmonių, kurie su viskuo sutinka, jie visada daro, ką jiems pasiūlysi. Atrodo, lyg ir tos asmenybės trūksta juose, nes jie bando pritapti prie kitų, adaptuojasi prie kitų žmonių ribų, neišreikšdami savo.
O jiems kodėl tai blogai? Gal jiems taip gyventi patogu – pritampa ir faktiškai nereikia net galvoti, kur tavo ribos: pasikopijuoji ir viskas.
Iš vienos pusės gal ir pritarčiau, bet iš praktikos labai dažnai ateina būtent dėl to: „Aš nebežinau, kas aš esu. Aš jaučiu, kad nežinau, ko noriu, nežinau, ką darau.“ Blogesnis variantas netgi yra, kai jaučiu, kad visi lipa man ant galvos, o aš nežinau, kaip pasakyti „ne“. Tai susiję su tuo pačiu – kai nežinai, ko nori, tada nežinai ir ko nenori.
Aš esu perskaitęs, kad ši teorija apie ribas atsirado XX a. antroje pusėje, apie 7-ąjį dešimtmetį. Vakarų konstruktas. Pavyzdžiui, Japonijoje gal kitokios tos ribos? Dirba ten žmonės daugiau ir panašiai. Ar tai nėra kultūrinis reiškinys?
Tikrai taip, nes kiekviena kultūra turi visai kitokį suvokimą apskritai apie žmogų. Vienose kultūrose labai daug kolektyvizmo – mes visi bandom būti vienodi, o kitose kultūrose individualizmas labiau puoselėjamas. Taip gali būti, kad ir į Lietuvą tai atplaukė iš Vakarų, nes anksčiau – iš tėvų, kiek mokyta buvau – „neišsiskirk iš kitų, būk kaip visi, neišsišok, būk mandagus“. Tai irgi iš dalies moko nejausti savo poreikių ir neturėti savo ribų, o priimti kažkokias kolektyvines ribas.
Bet tos kietos ribos – kai tu esi labai „pats asmenybėje“ ir tada nebėra ryšio – irgi negerai, man atrodo.
Ne, tai kitas kraštutinumas: neturėti ribų arba apsistatyti tokiomis ribomis, kad jau nebeįmanoma sukurti santykių ar užmegzti ryšių su žmonėmis. Dažnai, kai žmogus neturi ribų ir mokosi pajusti jas bei įvardinti, nueina į tą kraštutinumą, bet tada pamato: „Gerai, aš esu pats įspraustas savo ribose.“ Kaip su radijo garsu – padidiname iki maksimumo ir paskui ieškom to viduriuko, kuris mums patogus. Jei per tyliai groja – pasukam stipriau, bet ne iki galo.
Ar tai nėra ir patogus pasiteisinimas? Ypač kalbant apie „nepasakymą“ – dažnai vartojama „lipi man ant galvos“. Ar tai ne būdas pateisinti: „Čia tu lipi man ant galvos, prašai kažko, eini į mano erdvę, o aš noriu dabar, nežinau, ant sofos gulėti“, o tu sakai „einam pasivaikščiot“?
Man atrodo, kad galėtų tai būti, bet visgi pačių ribų išreiškimas – „ne“ pasakymas – yra apie pagarbos sau ir kitam išlaikymą. Jeigu tai yra artimas ryšys, mes galim ir tiesmukiau mestelėti: „Ko tu čia man lipi ant galvos, aš noriu pagulėti ant sofos“, bet tai nebūtinai pagarbu. Kad išvengtume to nepagarbumo ir „aš dabar visiems sakysiu ne“, tai yra mokymasis: kiekvienas turim ribas, ir jeigu tavo riba nesutinka su mano, ieškokim kompromiso. Jeigu ne dabar – tai vėliau. Ribų brėžimas, mano supratimu, apskritai yra menas ir turėtų būti komunikacijos dalis.
O kur to mokytis? Kultūra? Tėvai? Mokykla?
Sunku pasakyti. Man atrodo, kad dabar esame truputį pereinamojoje kartoje. Bent jau aš tikrai: mano tėvai mokė pritapti. Dabar pati turiu paauglius sūnus, ir aš nebeįsižeidžiu, kad jie užsirakina kambario duris ir nori pabūti vienumoje. Nes tai yra jų riba tuo metu.
Ar tai nesusiję su vienišumu – tarsi užsirakini, bet jeigu niekas „nesilaužia“ prie tų durų, irgi nelabai smagu?
Taip, bet čia vėl kraštutinumas. Mes ir ieškom to vidurio.
Vis dėlto kuriose srityse ribos svarbiausios? Darbe, asmeniniuose santykiuose? Kur dažniausiai žmonės susiduria su ribų problemomis?
Apskritai vidinės ribos turbūt yra labiausiai neišspręsta dalis.
O kas tai yra vidinės ribos? Vidinis kritikas?
Ne visai, nors jis įsijungia turbūt. Tai ribos su savimi: kaip aš galiu rūpintis savimi, ar aš tesiu sau duotus pažadus. Tai irgi tam tikros ribos, kurias tu peržengi. Čia labai kultūrinis dalykas: mes, lietuviai, mėgstam darbą. Frazės kaip „pailsėsi grabe“, „ko čia apsimetinėji, kad sergi – geriau padirbėk“. Jei pasąmonėje įsitikinimas, kad turiu dirbti, kol pavargsiu kaip arklys, tai peržengiama fizinė riba. Ir ji yra vidinė riba – kaip aš tikiu ir kaip elgiuos su savimi.
Tuomet, kai nesusikalbi su savimi – klausai „pareigingo balso“ ir neleidi sau peržengti, ar kaip tik peržengi – sunkiau leistis į panašius dalykus ir su kitais žmonėmis?
Taip. Pagarbos jausmas sau kyla iš to, kaip laikausi savo vidinių ribų. Ir jeigu jų laikausi, man daug lengviau ir asmeniniuose, ir darbiniuose santykiuose pagarbiai jas iškomunikuoti ir tuo pačiu išlaikyti ryšius.
Tai vis dėlto – kultūrinis, auklėjimo dalykas? „Pailsėsi grabe“ – iš močiutės?
Taip. Tikrai turime daug paveldimų įsitikinimų apie save ir santykius – žodinių, verbalinių. „Tinginystė“ ir panašiai. Ir tai susišaukia su perfekcionizmu, pervargimo teorijomis, ar ne? Manau, kad taip.
O kiek čia žmogaus charakteris? Vienas darbštesnis, kitas mažiau, vienas sau daugiau leidžia, kitas „taip gimė“.
Ir taip, ir ne. Įsivaizduokime, kad iš dešimties du yra labiau „sau leidžiantys“. Tam ir atsiranda ribų poreikis, kad jų „nesuvalgytų“ energingesni žmonės. Ar tai fiziologiškai paveldima? Tikrai negaliu atsakyti – gal taip, kaip ir kraujo grupė.
Kodėl vieni, pavyzdžiui, ugningi, o kiti lėtesni?
Aš esu energinga, ugninga – man gulėti sunku. Galiu penkias minutes pasvajoti, pagulėti, ir tada kyla mintis – einu ir darau. Tuo tarpu mano antra pusė tikrai lėtesnė, jam nereikia „N plus K“ užsiėmimų, kad jis jaustųsi gyvas.
Tai jis turi nuo jų saugotis?
Tas etapas jau praėjo. Buvo laikas, kai aš sakiau: „Kodėl tu su manim nenori kažko veikti?“ O jis: „Daiva, ne visi tokie bėgantys kaip tu.“ Mano vidinė riba buvo suprasti, kad aš esu greitesnė, jis – lėtesnis, ir aš negaliu jo prievartauti eiti mano ritmu. Mūsų poros riba atsirado apie tai: man reikia daugiau, tau – mažiau. Aš savo poreikį patenkinu kitais būdais, neprievartauju tavęs ateiti į mano ribą, kaip ir jis neprievartauja manęs ateiti į „lėtesnį“ ritmą.
Ar tai, lendant į poros gyvenimą, neveda prie nepatenkintų poreikių – arba ilgai neišsakytų?
Veda tuo atveju, jei nėra sąmoningumo. Jei apie tai nekalbama, nėra susitarimo, įsivardinimo. Jeigu, pavyzdžiui, aš labiau užsiimčiau savo veiklomis, kad patenkinčiau poreikius, o antra pusė apie tai nieko nežinotų – jis jaustųsi atstumtas. Bet kai apie tai kalbi ir randi bendrą veiklą, kuri patenkina abiejų poreikius – problemos nebus, nes apie tai kalbama.
Įdomus dalykas: aktyvesnis turi pripažinti ir saugoti tas ribas? Nes iš pasyvesnės pusės gali būti kova už ribas, pabėgimas, „darymas paklusniai“…
Taip. Įsivardinti ribas – būtina. Bet ypač svarbu, kad tas, kuris „įžygiuoja“ į ribas – agresorius ta prasme – jas išgirstų. Ir čia priminsiu: psichoterapijoje „agresija“ nėra blogas žodis – šiame kontekste tai yra energija apie ribas.
Kaip atpažinti, kad mano ribos jau ten…?
Ypač santykiuose vienam gali atrodyti „beribė meilė“, o kitam – norisi ribų. Dažniausiai tai apie fizinius pojūčius pirmiausia, net jeigu pažeidžiamos psichologinės ribos. Kūnas, net jei nesuvokiam emocijų, duoda signalus: pradeda blogai jaustis, kyla nerimas, širdis daužosi, norisi gūžtis. Per tuos potyrius galima labiausiai pajusti arba įsivardinti. Tik nebūtinai suvokiam, kad tai – ribų pažeidimas. Labai priklauso nuo to, kaip augom šeimoje, kaip per giminę tas ribų pajautimas buvo mokomas.
Nes galima ribas leisti pažeidinėti kaip natūralią būseną?
Taip. Primityvus pavyzdys: darželiuose arba šeimose su mažais vaikais mokom „reikia dalintis“, „duok žaisliuką“. Jeigu tai tampa nuolatiniu vaikystės naratyvu, žmogus užaugęs galvoja, kad visada reikia viskuo dalintis – lyg neturi teisės turėti kažko savo. Priklausomai nuo psichikos, gali susiformuoti įsitikinimas: „Neturiu nieko savo, turiu viską duoti.“ Tada daug ribų pažeidžiama.
Kas dar iš vaikystės ateina? „Reikia visiems padėti“?
Taip. Iš mamų gali ateiti „reikia visiems padėti“. Nebūtinai mama liepia – bet matai, kad mama labai pasiaukojanti, visiems skuba į pagalbą, ir priimi, kad taip reikia gyventi. Bijai pasakyti „ne“, bijai nepadėti.
O mamos ir tėčiai, kaip tie santykiai suaugus? Mama dažnai niekur nedingsta.
Taip, nedingsta. Jei suaugęs vaikas keičiasi, reikia atrasti naują dinamiką ir su mama. Bet jei mama neatranda – ką daryti? Santykis adaptuojasi. Mama gali likti tokia, kokia yra. Naivu tikėtis, kad 60 metų mama staiga ims ir suvoks savo ribas ir nuspręs būti mažiau besikišanti.
Tai ką – nebeklausyti mamos? Jei sako „daryk taip“, kyla pykčiai, emocijos…
Padėkoti už patarimą ir sakyti: „Ačiū, kad rūpinies, bet aš pabandysiu kitaip.“ Pyktis, nežinojimas, kaip išreikšti, ko noriu, gali peraugti į netyčinę manipuliaciją. Tada tam gaunančiajam tą pyktį reikia rasti būdų, kaip atlaikyti. Metodų daug. Bet su brandžiomis mamomis dažnai užtenka: „Ačiū, kad rūpinies, bet aš darysiu kitaip.“ Tai pagarbi riba, kartu pripažinimas, kad esu suaugęs.
Kaip dar pasireiškia ribų pažeidimas – nuo kasdienybės iki labai baisių atvejų?
Jei žiūrėt tipais, yra verbalinių ribų pažeidimai – pakeltas balsas, apkalbos jūsų akivaizdoje. Mentalinės ribos – kai neleidžiama tikėti tuo, kuo tikite. Būna žmonių, turinčių stipresnę vidinę galią – prie jų bijai išreikšti nuomonę, nes jie kažkaip pamenkins, nebūtinai sąmoningai. Fizinės ribos – aiškios. Dvasinės ribos, laiko ribos – irgi pažįstamos. Pavyzdžiui, susitariam 11 val., o kažkas nuolat vėluoja. Kiek aš gerbiu savo laiką ir kiek kitas gerbia savo laiką?
Bet čia įdomiai gaunasi: tas, kuris vėluoja, lyg ir pažeidžia mūsų ribas, bet kai mes pykstam – rizikuojam pažeisti jo.
Žinoma. Bet aš turiu omeny, kad tai gali išsivystyti į nuolatinį modelį. Eina prie to, kad kai ribos pažeidžiamos, svarbu, ką komunikuojam. Būti suirzusiam ir kartoti: „Tu vėl vėluoji, kitą kartą pasakysiu, kad vėliau susitinkam, nes tu visada vėluoji“ – vargu ar veiksminga. Galima sakyti: „Jei matai, kad vėluoji, ar gali pranešti man dešimt minučių anksčiau? Aš tada savo laiką pasiredaguosiu.“ Kartais ribų brėžimas nėra apie griežtą liniją, o apie „pirmiausia pakalbėkim, kas čia vyksta“.
O kolektyve? Dažnai būna, kad spaudimas ateina iš grupės. Ar tie patys dėsniai galioja?
Kolektyve dar labiau turėtų galioti. Ten, kur nėra intymesnio tarpasmeninio santykio, labai tinka frazė: „Man tai nepriimtina.“
O mentalinis pažeidimas nuo autoriteto – kaip nuo to saugotis?
Kartais – nesisaugoti. Reikia priimti, kad ne visada galime apsisaugoti. Jeigu kolektyve ar kažkoks autoritetas nuolat tai daro, galima sakyti: „Man nepriimtinas tavo elgesys, jaučiu, kad nepriimi mano nuomonės.“ Bet gali būti, kad neapsisaugosim: kad ir kiek brėžtume ribą, žmogus nesupras. Priklauso nuo visų žmonių sąmoningumo. Dažnu atveju reikia pasitraukti arba mažinti santykį, kontaktą.
Kokie asmenybės tipai labiausiai linkę manipuliuoti? Narcizai?
Galima būtų sakyti ir taip. Šiaip mes visi kažkiek turim to narciziškumo: pas vienus jis labiau išreikštas, pas kitus – mažiau. Bet jeigu, nepaisant bandymų įsivardinti ribas – kas priimtina, kas ne – žmogus vis tiek daro, kaip jam atrodo geriausia, tai atsitraukimas ir pasvarstymas, kad „jo, čia daugiau narciziškumo“, gali būti prasmingas. Kartais jau bejėgiška bandyti atrasti tas ribas.
Prisimenu ir kopriklausomybę – irgi dėl laiku neatsitraukimo?
Iš dalies. Kopriklausomybė – kai kito gyvenimas tampa tavo gyvenimu, arba esi emociškai labai priklausomas ir nori, kad tas žmogus patenkintų visus poreikius. Bet ne nuo visų gali atsitraukti: vaikai, tėvai. Jie gali būti ir žaluojantys. Tada bent riboti kontaktą, kad būtų kuo mažiau žalinga. Kai kuriais atvejais – ir visai atsitraukti, nes santykis tampa per daug žalojantis, net jeigu „ant popieriaus“ tai santykis, kurio negali nutraukti. Toks atsitraukimas padeda: kaip išeiti iš spektaklio ir iš žiūrovų salės pasižiūrėti į sceną – susidėlioti prioritetus ir pamatyti, kur ribos buvo pažeistos, kur mano kopriklausomybė, ką galiu su tuo padaryti.
Yra ir anekdotas: visi viską supranta apie kaimynų santykius, bet nieko – apie savus. Dar vis tiek pyktis: leisti sau pykti? Ar tai specifinė riba, ar reakcija į bet kokį ribų pažeidimą?
Pyktis yra indikatorius, kad ribos pažeistos. Nebūtinai gebam įsivardinti, koks pažeidimas. Jei užgniaužiam pyktį – gaunam psichosomatiką. Arba išliejam ant kitų: sunervino vadovas, grįžti namo – ir dėl ketverto „išsireki“ ant vaiko. Bet supranti, kad ne dėl ketverto pyksti, o dėl to, kad neįstengei vadovui pastovėti už save ir įvardinti: „Neturiu resursų atlikti visų projektų, kuriuos metat ant stalo.“
Pereikime prie sprendimų, ypač darbe: kai kas nors krauna, krauna ir krauna ir sako „nesikuklink padirbėt“.
Analizuokim būtent tai. Čia visiškai tipinė situacija: daug kam pažįstama. Pirmiausia, dažnai nežinom, kaip iškomunikuoti, nes nesam girdėję, kaip mandagiai įvardinti, kad nebegaliu. Pirminė emocija – pyktis. Tada pyksti ir vyrui godiesi: „Krauna ir krauna, nesusipratėlis ar nesusipratėlė.“ Reikia susigalvoti sakinius, ką galiu pasakyti vadovui, įsivardindama savo ribas, kad darbo nebekrautų. Pavyzdys iš praktikos: „Žiūrėkit, man neužtenka resursų, kad per savaitę spėčiau atlikti visus darbus, kuriuos pavedate.“ Vadovas gali pakelti antakį: „Kaip suprasti? Juk visi čia dirba.“ Tokiu atveju sakyti: „Pabandykim suprioritizuoti, ką turiu pirmiausia padaryti.“ Jei dvidešimt užduočių, o penkios darbo dienos – nesuspėsiu. Jeigu vadovas žmogiškas ir sąmoningas, turėtų tai priimti. Tai ne riba apie tai, kad „tu blogas vadovas ir man čia per daug krauni“. Aš sakau: „Resurso neturiu – pažiūrėkim būdą, kaip spręsti.“ Aštuoni iš dešimties atvejų tai suveikia.
O kitais atvejais – išeiti iš darbo?
Greičiausiai taip, jei tai testinis dalykas: savaitgaliais pradeda skambinėti, nekeli – pyksta, „ko nekeli“. Tai jau įžūlus bendravimas iš vadovo pusės. Bet tai nereiškia, kad turiu stebuklingą patarimą: žmonės su ta problema susiduria ir jos neišsprendžia, nes bijo. Baimė, kad atleis, nesupras, nusipieši baisų scenarijų. Arba yra buvusi patirtis, nebūtinai darbe: kai bandžiau atsisakyti ar paaiškinti, kodėl nespėjau, buvau apkaltintas – privertė jaustis kaltu. Tą jausmą taip nemalonu jausti, kad geriau nutilėsiu, papyksiu viduje, bet nieko nesakysiu.
Bet pirmas žingsnis – baisiausias: kai eini aiškintis, dar blogiau jautiesi – nervas kyla, širdis plaka… Kaip perlipti?
Ar geriau kentėti užgniaužus, nes „niekas stebuklingai nepasikeis“, ar vieną kartą „paprakaituoti“? Mane klientai klausia to paties. Atsakymas – pasiryžti ir rasti būdą, kuris mažiausiai gąsdina. Jeigu bijai eiti kalbėti su vadovu – parašyk pirmą laišką. Jį gali dvidešimt kartų išpoliruoti – sudėti vieną diplomatišką sakinį ir išsiųsti. Jei žinai, kad „ant kilimėlio“ lips emocija – laiškas padės. Aš net konsultacijose sakau: „Pabandykit pažiūrėti į tai kaip į eksperimentą. Kas blogiausia nutiks? Ar atleis iš darbo? Greičiausiai – ne. Taip, bijau – bet pabandyk vieną kartą ir pažiūrėk, kaip smegenyse „šaudo fejerverkai“, kai darai kas neįprasta.“ Dažnai tas ilgai pieštas scenarijus nepasitvirtina.
Ar vadovas nepamanys, kad permetu atsakomybę jam: „Aš nespėju, tai tu dabar daryk“?
Formuluokime taip, kad būtų „kartu“: „Darbo tikrai daug, noriu padėti, bet nespėju. Paieškom sprendimo – gal sistemos, prioritetų.“ Tai švelnesnis būdas. Ar vis tiek pagalvos, kad permėti? Gali, bet čia vėl – nuo vadovo sąmoningumo: ar žmogų mato kaip resursą, ar tik kaip darbo jėgą.
Taigi, jei baisu kalbėti – rašyti. Jei nereaguoja – ar tada išeiti?
Ne po pirmo karto, bet dažnu atveju, jei aplinka labai toksiška ir niekaip nereaguoja, verta klausti savęs: ar tikrai verta ten aukoti 40 valandų per savaitę, jei tave išnaudoja ir negirdi, kad neturi resursų?
Gal gražiai sudėliokime „schemutę“ pažingsniui. Ir – ar galima treniruotis kitur?
Taip. Jei baisu su vadovu, eksperimentuok aplinkoje, kuri nėra darbinė. Pavyzdžiui, kavinėje: padavėjas siūlo desertą – o tu ir darbe „prisiimi“ darbus. Gali būti, kad ir kavinėje negali pasakyti „ne“ desertui. Pabandyk: „Ne, ačiū, aš jau sotus.“ Tai tas pats resursas ir tas pats „ne“. Testuok ribų brėžimą aplinkose, kurios tau nėra skaudžios: padavėjo gal daugiau niekada nepamatysi, niekas neišmes, neišdraus ateiti į kavinę. Bet „ne“ raumenį treniruosi.
Ar asmeniniuose santykiuose schema panaši?
Taip, tik ten daugiau komunikacijos. Negalima sakyti, kad laiško neparašysi – pažįstu daug porų, kurioms lengviau bendrauti laiškais: gyvai per daug emocijų kyla. Artimuose santykiuose daugiau kalbama „kaip jaučiuosi“ ir „kodėl“, išsivynioja „lagaminėlis“: „Kai tu manęs tiek prašai, prisimenu, kaip mama ar tėtis…“
Bet ribų peržengimas būna ir emocinis. Ar tai neatrodys kaip atstūmimas? Vienas nori labai mylėti, kitas – mažiau, ramesnių santykių; tas pirmas baisiai nusimena.
Tada ir kalba apie „būti patogiu visiems“. Bet čia artimiausias žmogus. Jei nutylėsiu, gyvensiu keturiasdešimt metų pagal tai, kaip nori kitas, negalvodamas, ko noriu aš. Ar geriau kalbėti – taip, jis nusimins, gal tris dienas nekalbės, bet ketvirtą rasim sąlyčio tašką. Tai tikresnis santykis: ir aš nusimenu, ir tu nusimeni, ir po to ieškom sprendimų, negu „vardan to, kad tu nenusimintum, aš užgneušiu viską ir gyvensiu, kad visiems būtų patogu, o man viduj liūdna“. O paskui pas kaimynę nueisiu ir skųsiuosi: „Jis tiek visko nori, aš nespėju.“
Tai vis tiek pagrindinis patarimas – atvirumas?
Taip. Nuskambės gal juokingai, bet atvirumas – žmonijos išsigelbėjimas. Kaukės turim ir namie, ir darbe, ir socialiniuose tinkluose. Jeigu nebūsim atviri, tai kaip būsim? Jei jaučiat ribų pažeidimą – nebijokit atvirai apie tai pasakyti kitai pusei: blogiau, greičiausiai, nebus, o dažnai – kaip tik geriau.
Ribos nėra egoizmas, o veidrodis, rodantis, kaip elgiamės su savimi ir kitais.
Daiva Babilevičienė primena: pradėkime nuo vidinių ribų, klausykime kūno, atvirai kalbėkime ir treniruokime „ne“ ten, kur saugu – taip atkuriamas pagarbus ryšys darbe ir namuose.
Parengta pagal interviu su psichologe Daiva Babilevičiene. Laidą vedė Jonas Vitkauskas.
