Šiame pokalbyje organizacijų konsultantė Aistė Mažeikienė pasakoja, ką iš tikrųjų darbdaviai tikrina darbo pokalbyje, kodėl jaudulys nėra minusas, kaip tvarkingai paaiškinti karjeros pertraukas, ką atsakyti į nelabai etiškus klausimus apie šeimą ar atlyginimą ir kodėl visada verta pačiam paskambinti dėl atsakymo.
Kaip dabar surėdyta darbo rinka, kas renkasi? Nes galbūt jau dabar darbdaviui reikia labiau nervintis ir apie įvaizdį galvoti negu darbuotojui?
Va būtent, labai taikliai pastebėjote ir tą girdžiu nuolat tiek iš kandidatų, tiek iš darbdavio atstovų, kad nervinasi labiau darbdavys, nes jam reikia save pateikti, kad jį pasirinktų. O kandidatas galvoja, kaip čia vertybės atitinka ar ne. Tai bet kokiu atveju nervinimasis yra pliusas. Tai rodo, kad man rūpi, kad aš jau dieną iš anksto pergyvenu, nes jeigu būsiu visiškai atsipūtusi ir galvosiu „šiandien vienas, rytoj kitas pokalbis“, tai rodysiu ir kūno kalba, ir įvaizdžiu, kad man nerūpi. Ir yra kandidatų, kuriems tai yra hobis vaikščioti į atrankas – kelti savivertę. Ir tą žmogų priima, ir jis tada sako: „ai, bet aš nenoriu“.
Bet kai konsultuojate organizacijas, man atrodo, matote ir kitą pusę – yra žmonių, kurie nevaikšto pastoviai. Kol prisirengia eiti į tą pokalbį, kol kandidatuoti…
Kol prisirengia… Vakar kaip tik turėjau konsultaciją, kai žmogus ieško darbo tik du mėnesius. Sakau „tik“, nes kai kurie ieško darbo pusę metų, metus – tai netaip jau intensyviai. Tai iš tikrųjų dar išgirdau pabaigoje konsultacijos tokį pasakymą: „tai dar reikia neprarasti vilties“. Sakau: „oi, tai čia dar, žinokit, jūs rinksitės.“ Paskui sako: „iš tikrųjų, mano draugė turėjo 70 pokalbių. Ir tik tada geriausiai atitiko – kaip sako, kirvis kotą – tą darbdavį pasirinko.“ Taip kad rinkitės ir jūs, kurie ieškote darbo, tikrai drąsiai.
O kas to žmogaus galvoje, kuris dažniausiai, nu toks vidutinis, ne „medžiotojas“, eina į darbo pokalbį? Jis eina kaip į egzaminą?
Kaip į egzaminą. Bet tas prašytojas irgi… Baisu pasakyti iškart, pavyzdžiui, savo finansinius lūkesčius: „o jeigu per daug, o jeigu per mažai“. Dar labai dažnas dalykas, ką girdžiu iš žmonių, sako: „gal su manim kažkas ne taip“. Pavyzdžiui: išsiunčiau CV ten kokius du šimtus kartų – tyla, niekas nereaguoja. Aha, tai gal su patirtimi kažkas ne taip. O gali būti, kad tik su CV kažkas ne taip, ne su jumis. Tai einam be CV tada – skambinam darbdaviui: „tai ar su manim kažkas ne taip?“, „gal aš per brangiai?“, „gal aš ilgai ieškau darbo, tai manęs bijos kaip kokio tinginio, palaido?“ Yra labai toks pasitikėjimo savimi egzaminas.
Bet čia yra gerai? Darbdavys mato, kad jums reikia darbo, jums rūpi?
Taip, būtent. Jaudulys, netgi ten koks drebėjimas ar išmušimas raudoniu – yra plius. Aš visada sakau: „šitas dar nesugadintas, imam“. Dar pasituosiu vienos gamybos įmonės direktorių. Kai dariau pirmą gyvenime atranką, mano kandidatė apsiverkė per pokalbį. Ten drebėjo, mikčiojo, strigo su savo pristatymu ir apsiverkė. Ir aš jau – „viskas, nepardavė savęs“. O mano klientas sako: „aš ją imu, jos veide matysiu, kas vyksta mano įmonėje.“
Čia toks labai įtarus klientas.
Na, jis nori ne kiekvieną dieną stebėti, o nori atėjęs iškart matyti.
O negali būti, kad, pavyzdžiui, žmonės pasąmoningai nelabai gerai CV parašo ir panašiai, nes nenori arba bijo eiti į tuos pokalbius?
Kad bijo – tai tikrai. Norisi, kad tave kviestų, ne pačiam siūlytis. Nes labai daug gaunu tokių norų: „noriu būti medžiojamas“. Galvoju – medžioklės principu: „nu jūs mane paimkit ir pasiūlykit“. O sakau – patys, patys, patys, rinkitės jūs. Tai iš tikrųjų bijo, bet čia, sakau, pliusas. Bijokite ir toliau, tai rodo atsakomybę ir rūpestį.
Bet kitas dalykas – būna toks gyvenimo momentas, kai nėra pasiūlymų, o paskui atsiranda du arba trys iškart. Ir tada ta baimė atsiranda kitur.
Taip. Ar teisingai pasirinksiu? Nebus kaip pasakoj – eisiu tuo keliu, tai tas pasitiks, eisiu kitu, tai kitas. Tai va tada pasirinkimo yra stresas. Ką rinktis? Kaip tyčia, pavyzdžiui, du ar trys pasiūlymai. Čia yra labai daug baimės.
O žmonės, kurie padarė pertrauką karjeroje, irgi turi savo specifinių iššūkių, ne?
Turi. Aš visada sakau: raskite alibi, kaip jūs tą pasakysite darbdaviui. Nes darbdavys turi fobiją – darbdavio atstovas irgi turi fobijų. Kokias tas fobijas jis gali turėti iš darbdavio pusės? Kad žmogus bus pripratęs nieko neveikti. Nebent tuo metu studijavo, slaugė ligonį, augino vaikus, daržus ravėjo sodyboje, tvarkėsi, mokėsi, keliavo, ieškojo savęs – dar vis madinga savęs ieškoti, natūralu. Ir tada man bus baisu, kad jis toliau savęs neras. Tai noriu darboholiko – varai, varai, varai. Tai iš tikrųjų reikia susidėlioti labai gerą alibi, ką jūs veikėte tą laiką, kol nedirbote.
Buvo ir toks pavyzdys, kai žmogus sako: „tvarkiausi dantis“…
Aš galvojau – dabar darbdavys bijotų tokio atvejo. Mes tvarkomės dantis kiekvienas – tai užtrunka maksimum savaitę ar dvi. Bet jei žmogus ilgai tvarkosi dantis – tai darbdavys dabar galvos: „o tai kas jam su ta sveikata? Jeigu vėl koks dantis iškris – vėl mėnesį bus „out“.“ Tai va šitoje vietoje reikia apgalvoti. Sakau – geriau sakykite, kad mokėtės, dirbote.
Dar dabar dažnai girdžiu: „pervargau, perdegiau, turėjau pertrauką“ – ir taip trijose darbovietėse: „perdegiau, pervargau“. Šitai tikrai nebus patrauklu. Ir nebus patrauklu – reiškia, ką girdi darbdavys (dabar kas klauso darbdavio atstovai): „man reikia saugoti tą žmogų nuo perdegimo, jis stabdyti pats nemoka“. Gerai, kad pasakė, bet ar tu tas perdegėlis, ar tu veiksmingai dirbsi? Finalas aiškus.
O žmonės, kurie ilgai dirba vienoje vietoje – čia dabar privalumas ar trūkumas? Anksčiau tai būdavo vienareikšmiškai privalumas.
Jo. Čia aš daug girdėjau – čia priklauso nuo darbdavio nuostatų. Man tai yra privalumas, tai rodo žmogaus nuoseklumą: žmogus stabiliai dirbo, nebėgiojo, atsparus rutinai, pasiekė tikslų. Ne taip, kad „man nepatiko, aš atsisakiau tų projektų ir jau vėl kitą dieną dirbu“, nes esu gabus. Jeigu sako: „jūs čia visą gyvenimą dirbote vienoje įmonėje“, tai tikrai rekomenduočiau sakyti, kad tai yra pliusas, tai rodo mano nuoseklumą. Plius viena įmonė nereiškia, kad buvo nuobodu ir tas pats. Nebūtinai vienos pareigos. Pastaruosius dešimt metų įmonėse tiek pokyčių – reorganizacijos, klientų iššūkiai, visi force majeure – kad tikrai buvo ką veikti. Tiesiog man patiko toje įmonėje dirbti.
Bet vis tiek – tai privalumas ar trūkumas šiais laikais?
Aš vardinu kaip privalumą, nes tai dabar labai retas dalykas. Tikrai retas. O kiek žmogus dabar vienas pradirba vienoje įmonėje? Buvo skaičiuota – žmonės iki 30-ies pradirba maždaug metus ar pusantrų, paskui daro didelę pertrauką ir tuos pinigus išleidžia kelionėms. Ir paskui vėl įsidarbina. Tai tas senas „septyni metai vienoje įmonėje ir po to reikia išeiti“ nebegalioja. Dabar metai–pusantrų.
Bet dar yra toks dalykas iš tyrimų: kiek žmogus jaučiasi naujokas darbe? Dar du metus gali jaustis naujoku. Vis dar tave stebina įmonės kultūra, kolegos. Po dviejų metų jau daugmaž apsipranti. Ką tai reiškia? Jeigu anksčiau negu po dviejų metų išeini – nespėjai į tą kultūrą įeiti. Toks šokinėjimas vargina – dėl to reikia išvažiuoti į kelionę, pailsėti.
O kaip vis dėlto tą skirtumą tarp kuklumo ir savęs nuvertinimo išlaikyti? Ar atvirkščiai – reikia girtis?
Reikia labai laviruoti ir jausti, kaip į jus reaguoja. Jeigu žmogus šiek tiek nustebo, atsilošė po jūsų sakinio – gal labai daug „aš“ įvardžių pavartojau. Man patinka toks akcentas: ne „aš darbo ieškau“, o „aš ieškau jūsų – jūsų kaip darbdavio“. Ne „aš bet kokio darbo“, bet „aš atėjau pas jus, nes man patinka jūsų įmonė ir skelbime esančios pareigos man atrodo patrauklios pagal mano patirtį“. Čia labiau kaip nepergirti, bet kaip aš tinku šiom pareigom.
Tai kaip tą vidurkį išlaikyti? Nes vienam gali labai patikti, kad žmogus sako „čia komanda dirbo“, o kitam atrodys – „tai tu nieko nedarai“. Vienam tai skambės kaip „komandos žmogus“, kitas galvos: „Tu tikrai nieko nepadarysi, kiti dirbs už tave.“ Čia interpretacijų pinklės.
O ar nereikia turėti artistinių gebėjimų? Nes, pavyzdžiui, eini į darbą, kur sėdėsi vienas, o vis tiek turi ateiti ir „sušokti“ pagal darbdavį.
Va, kaip taikliai pasakėt. Kartais darbdavys daro didžiulę klaidą – renkasi aktorinius sugebėjimus, kai žmogus turės dirbti prie kompiuterio, prie dokumentų. Tai čia reikia sau gerai nukreipti dėmesį – ką tu matuoji per tą pokalbį, ko tau reikia, kokių savybių. Pirmas dalykas – savęs įtikinimas, kad „aš noriu šito darbo būtent šitoj įmonėj“. Nes kitaip bus labai sudėtinga, jeigu darbdavys jūsų „nežavi“.
Visada reikia pasiruošti klasikinį atsakymą į klausimą „jūsų stipriosios pusės“. Jis jau nusibodęs, bet vis tiek pasiruošti: trys dalykai, trys funkcijos darbe, kur tu esi nepakeičiamas. Ir nesvarbu, ar eini kasininku – sakai: „Aš labai gerai skaičiuoju, matau klaidas ten, kur kiti nemato“, arba „moku taip taikliai pasakyti klientui ‘palaukite minutėlę’, kad jis nepyksta“. Bet kokiam darbe yra stiprių pusių – reikia sugalvoti.
Bet vis tiek gali pasirodyti, jeigu esi turėjęs didelę patirtį, pavyzdžiui vadovas buvo. Darbdavys gali bijoti – „per daug kvalifikuotas“. Aš kartais prašau: išimkit CV žodį „vadovas“. Parašykit „organizavau darbą“, „buvau pilnai atsakingas už skyriaus veiklą“. Nes bijo to „direktoriaus“ žodžio.
Bet kas bijo dabar? Silpni darbdaviai? Tai reiškia, pabūti direktoriumi – ir įsidarbinti paskui sunku?
Sunkiau. Pabūti savininku – dar sunkiau, jeigu nori dirbti šiek tiek žemesnėje pozicijoje, nes ne visi supranta, kad tu nori ramesnio darbo, tiesiog dirbti. Tiesiog būti geru specialistu, nebenori jau sakyti už kitus – tik už save. Ne visi, kas nepatyrę, gali suprasti – gali bijoti. Tai dar vienas iššūkis žmonėms: ir taip bijo verslą daryti, o dar pabūs savininkais – ir bus sunkiau grįžti į rinką. Turiu daug tokių atvejų. Visada sakau: mano klientai, kurie išmintingi, jie nebijo. Jie žino, kad turės žmogų, kuris žiūrės kaip šeimininkas, patars, kuris žino, ką reiškia būti savininku ar vadovu. Bet šiaip yra daug baimės: „ateis ir pradės nurodinėti“. Sakau – išnaudokit šitą.
Gerai, grįžkim prie tų klausimų – nemalonių, banalių. „Kuo planuojat būti po penkerių metų?“
O, šito nemėgstu. Bet vis tiek rekomenduoju pasiruošti. Toks geriausias atsakymas – aptakesnis: „Planuoju būti geras specialistas savo srityje.“ Nereikia sakyti „ateisiu į jūsų vietą“. Bet pastebiu, kad žmonės, kurie labai logiški, sako: „Nežinau, kuo aš planuoju būti. Kaip tas gyvenimas – nežinau.“ Vis tiek reikia pagalvoti, ko nori. Galima sakyti klausimu į klausimą: „O pas jus yra numatyta karjera po penkerių metų šiose pareigose?“ Darbdavys tada gerai padarytų, jeigu sakytų sąžiningai: „Ne, mes norim, kad 15 metų dirbtumėt šitoje kėdėje ir būtumėt laimingas.“ Tada aš jau svarstau – ar man tinka.
Tam pokalbyje, aš dabar girdžiu, yra labai daug užkoduotų ženklų, nes viena pusė nori patikti ir kita nori patikti, ir dėl to sušneka ne visai tai, kas yra.
Taip. Visi nori patikti. Bet čia reikia priminti: darbe tikslas – ne patikti, o padėti pasiekti tikslų įmonei ir kolegoms. Jeigu noriu patikti, labai jaučiuosi pažeidžiamas. Įsivaizduokit: po pokalbio tau nepaskambina – „reiškia, nepatikau, viskas.“ Bet priminkim sau – čia ne pažintis, čia darbo rinka: tu siūlai savo įgūdžius, patirtį, laiką, o darbdavys – kompensaciją ir sąlygas.
Gerai, tada apie pačius darbdavių klausimus. Kokie dabar šiais laikais tokie trikdantys klausimai darbdavių?
Pirmas turbūt toks būtų apie šeiminę padėtį – ir tas diskriminuojantis. Šiais laikais jau kaip ir nelabai galima. Visai negalima, jau kokius 20 metų. Bet vis tiek užduoda: „ar ruošiatės gimdyti?“, „o jūs čia gyvenate kaip – viena, vienas?“ – nors tai nesusiję su darbu. Nedėkite į CV jokių adresų.
Antras man labai toks serialas būna apie horoskopus. Pasirodo, vienas bankas prieš kokius 25 metus turėjo mokymus, kaip darbuotis pagal zodiakus atsirinkinėti. Ne pagal tipus, ne pagal asmenybę, bet pagal zodiaką. Ir sako – „veikia čia“. Tai sakau – būkit geri, neklauskit, nes jeigu manęs paklaustų „ar jūs jautis?“, sakyčiau „ne“, bet galvočiau, kad aš nelabai noriu dirbti su tuo vadovu, kuris tiki, kad čia horoskopai yra. Ir dar bando įteikti, kad čia statistika…
Bet galbūt toks tokį suranda?
Jeigu abu tiki viskas gerai. Bet kai pagalvoji, juk įmonės įvaizdis. O dar visuomenėje nuaidi, kad jie atsirinkinėja žmones pagal tai.
Dar apie šeimos narius, kuomet klausia – ką jie dirba, kokių profesijų atstovai – kur ši informacija niekaip nesutampa su darbu.
O kokio klausimas kandidatai labai nemėgsta?
Atlyginimo. Bet jeigu pasiruošęs, tai čia jau aktorinė dalis. Dar labai nemėgsta tokio „papasakokite apie save“. „Tai CV parašyta. CV rašiau.“ Dažnai supyksta: „tai ką, neskaitėte?“ Tai čia reikėtų nepykti ant darbdavio. Čia supraskim, kad mus tikrina – emocijų valdymą, reakciją, pasiruošimą kebliom situacijom. Nes jei darbas susijęs su klientų aptarnavimu – tai žiūri, kaip tu reaguoji. Tai kai kurie klausimai gali būti provokuojantys.
O darbdaviai dažnai daro elgesio provokacijas? Paskiria pasimatymą, pavėluoja? Žinau, tokį pardavimuose taikomą, kad pasako žmogui “ačiū, jūs netinkate” ir žiūri kaip žmogus reaguos.
Daro patyrę darbdaviai. Nes kuomet turime darbuotojų kaitą, prevencija tam yra, kad patektų tik tinkami žmonės. Ką reiškia „tinkamas“? Tinkamas žmogus – tinkamoj vietoj, tinkamu metu: tas, kuris nori, gali ir suvokia, kur jis ateina dirbti. Ta komunikacija labai svarbi.
Žinoma, aktoriniai sugebėjimai gerai, bet iki tam tikros ribos. Stengiasi išmušti iš pusiausvyros etikos ribose. Aš esu ta, kuri pastoviai kūrė „išmušimo“ technikas etikos ribose. Tik visada prašau: jeigu labai suprovokavot žmogų, paaiškinkit, kad čia buvo atrankos metodas. „Ačiū už jūsų kantrybę, kad išlaikėte.“ Bet kai kurie gali ir pasiusti.
Bet geriau dabar, nei po mėnėsio?
Bet geriau dabar, negu po mėnesio, kai jį apmokysi. Pavyzdžiui, pardavimo žmogui pasakyti: „Ačiū, bet nepratęsim su jumis atrankos, nebus antro etapo.“ Ką kandidatas turi daryti? Nesileisti nuleidžiamas, o sakyti: „Šį kartą nepatekau, bet mačiau, kad ieškosite žmogaus, kad plečiatės, augat – pasilikit mano CV duomenų bazėje, aš mielai pas jus grįšiu, man patiko šitas pokalbis.“ Arba: „Gal turit kokių pastebėjimų, ką turėčiau patobulinti, kad ateityje galėčiau pas jus dirbti?“ – čia labai gražus, brandus atsakymas.
Dar būna drastiškų provokacijų – pavyzdžiui, įjungia evakuacijos signalą ir žiūri kaip žmogus reaguoja, ar laikosi taisyklių. Netgi žiūri, kaip mašiną stato.
Bet svarbu prisiminti: iš vienos provokacijos išvados nedaro. Tų metodų yra eilė ir tik juos susisteminus daroma išvada. Čia daugiau – išvesti iš pusiausvyros ir pamatyti, kaip žmogus elgiasi.
Na gerai, praėjom CV etapą, pasiruošimo etapą. Vis tiek reikia pasiruošti klausimams apie atlyginimą ir apie tai, kodėl išėjote iš ankstesnio darbo.
Taip. „Kodėl išėjote?“ – šitam iš anksto pasiruoškit. Nes kai nepasiruošę, pradedama ilgai aiškinti, daug draminių momentų, nuoskaudų, mobingų, „neišmokėjo“, „nepavadavo“. Reikėtų dviem sakiniais, ne daugiau. Kaip pasakyti? Yra tokios įprastos frazės: „Jaučiau, kad nebeturiu kur tobulėti.“ Arba: „Įmonėje vyko pasikeitimai strategijoje, nenoriu minėti kokie – konfidencialu – ir teko atsisveikinti.“ Nekeikti tos įmonės. Nes darbdavys turi žinoti, kad tu jau susitvarkei ir nekeršysi nei jam, nei buvusiam darbdaviui.
Ir dar – gali prašyti rekomendacijų su jūsų sutikimu iš buvusios darbovietės. Tai čia reikėtų pasiruošti, kad gali paklausti: „Kas galėtų jus rekomenduoti?“ Be jūsų sutikimo neturi teisės skambinti, bet mes žinom, kad būna visaip.
Buvo labai graži kliento idėja: „Aš noriu, kad kai mane rekomenduos, aš norėčiau girdėti.“ Tai darom trišalį skambutį: darbdavys, kandidatė ir naujas darbdavys. Labai logiška. Tada gali ir sureaguoti, jeigu kas nors ne taip pasakoma.
Ką mums pačiam reikia padaryti per darbo pokalbį? Ar mums kažko privalu paklausti?
Klausimai rodo susidomėjimą. Bet dar prieš tai – namų darbai. Ne tik apie save pasiruošiame, kuo esam išskirtiniai: įgūdžiai, kompetencijos, savanorystė (didelis pliusas). Bet ir pasidomime įmone – kokie naujausi atsiliepimai, ką žmonės rašo. Gal ten dirba mano draugė – aš nenoriu sakyti, kad ten dirba mano draugė, bet galiu sakyti: „Labai geri atsiliepimai apie jus iš žmogaus, kuris pas jus dirbo.“ Nemeluoju – dirbo ar dirba, tik nutyli.
Dar labai prašau – perskaityti darbo skelbimą. Nes kai siunti CV, pamiršti, kur siuntei. O pokalbyje klausia. Tai prieš pokalbį persimetame akim ir pagal tai galime užduoti klausimus.
Pagal dabartinius darbo skelbimus žmonės kandidatuoja pagal kompetencijas ar vis dėlto „siunčiu bet kur“?
Labai teisingai pastebėjot – daug kas siunčia „bet kur“. Gal pramuš. Siųsti galima, bet reikia pritaikyti CV prie skelbimo. Kiekvienas CV sulaukia dėmesio labai trumpai – kokias 20 sekundžių, kartais ir mažiau. Tai reikia parašyti be klaidų, geriau vienas lapas, pareigos turi būti po nosimi. Nes yra vienas skaitytojas – pavargęs. Ir dar paradoksas – darbuotojų trūksta, bet CV skaityti tingiu, nes CV neatspindi tikrojo kandidato. Todėl ir sakau – darbdaviai mokomi nežiūrėti vien į CV, o kviesti kalbėtis.
Tai kaip tada į pokalbį papulti?
Geriausias būdas – nusitaikyti, kur nori dirbti, ir skambinti. „Žinau, kad jūs dabar neieškot, bet aš noriu dirbti pas jus. Į ką galėčiau kreiptis, kad atsiųsčiau CV ir susiorganizuotume susitikimą?“ Aš net rekomenduoju nelaukti skelbimo. Rašyti: „Aš domiuosi jūsų įmone, jūsų veikla rinkoje, noriu dirbti pas jus neskubiai, kada galėtume susitikti?“ Ir tik tada siųsti CV. Čia visai kita schema.
Gerai, bet tarkim, kad mes jau esam tame pokalbyje. Ko dar paklausti, kad tai rodytų, jog domimės?
Jeigu matome skelbime, kad įmonė – lietuviška gamybinė įmonė, gamina virtuvės baldus, o tinklalapyje matom, kad eksportuoja į Braziliją – galima klausti: „Oho, į kiek šalių eksportuojat? Mačiau Braziliją – man labai įdomu, nes domėjausi portugalų kalba.“ Reikia užčiuopti taškus, kur darbdavys didžiuojasi. „Kur ruošiatės plėstis?“ „Mačiau, kad apie jus rekvizitai.lt beveik nėra neigiamų atsiliepimų – ką darot, kad taip būtų?“ Gali būti, kad darbdavys tam nepasiruošęs, bet jums bus aišku.
O apie pinigus – čia geras planas pirmam pradėt: „Kiek čia man mokės?“
Pirmam – tik jei pokalbis jau eina į pabaigą ir jau akivaizdu, kad jūs tinkate. Tada: „Jūs sakėte, kad esu realus kandidatas – ar galėtume aptarti ir finansinius dalykus, ar tai jau kito pokalbio metu?“ Arba jeigu darbdavys jau sako: „Lauksim jūsų pirmadienį“, – tada: „O šitai pareigybei koks atlygis numatytas? Ar yra motyvacinis paketas? Ar atlygis priklauso nuo rezultatų?“ Labai švelniai.
Man dar labai įdomu: kiek maždaug praeina žmonių atranką ir paskui pasirenka nedirbti?
Daugiau negu pusė. Ir ką jie sako? „Nepatiko pokalbis su vadovu.“. Stebi, kaip vadovas bendrauja. Vadovas niūrus, persidirbęs, naudoja mažybines sąvokas – „projektėlis“, „faktūrėlė“, „čia čekiukus suvesit“ – ir žmogus sako: „Nepatiko.“ Vadovo vaidmuo labai svarbus. Renkasi vadovą. Ir išeina dėl vadovo.
Gerai, tai pabaigai: ar aš ko nors nepaklausiau tokio labai svarbaus, ką turėtų žinoti žmogus šiais laikais ieškantis darbo?
Svarbiausias dalykas, kur visi esam nudegę: įvyko pokalbis – paklausk. „Ar bus kitas etapas? Kada galėčiau tikėtis atsakymo? Kaip pas jus vyksta atrankos procedūra?“ Ir paskui – skambinkit patys. Nebūkit įsižeidę, kad „man nepasakė“. Gali būti atostogos, kažkas nutiko, gali būti, kad žmogus pamiršo. Skambinkit ir klauskite: „Turėjau pokalbį, norėjau sužinoti rezultatą. Ar bus pratesimas, ar man eiti į kitą atranką?“ Čia darbo paieška – normalu, kad neinformuoja.
Aišku, labai nemalonu ta tyla, bet skambinti galima ir reikia. Svarbiausias dalykas – neįsižeisti ir parodyti iniciatyvą. Darbdaviai nori savarankiškų, motyvuotų žmonių.
Gerai pasiruošęs kandidatas – tas, kuris žino, ką veikė tarp darbų, moka ramiai pasakyti, kodėl išėjo, ir nebijo pats paskambinti dėl atsakymo.
Parengta pagal interviu su organizacijų konsultante Aiste Mažeikiene. Laidą vedė Jonas Vitkauskas.
