Šiame pokalbyje psichiatras psichoterapeutas Adomas Bieliauskas aiškina, kada socialinis nerimas yra normalus ir kada tampa problema, kuo jis skiriasi nuo paprasto drovumo, kodėl jaudulys gali padėti, kokie metodai veikia geriausiai (ypač ekspozicija), kokį vaidmenį turi vaistai ir psichoterapija, bei kaip artimieji gali palaikyti. Kalbame ir apie tai, kaip auklėjimas, kontrolė ir gėdos jausmas formuoja jautrumą kitų vertinimui.
Internete rašoma, kad apie 60 procentų jaunų žmonių patiria reikšmingą socialinį nerimą, dalis dėl to net palieka darbą, o daugiausiai bijo paskambinti telefonu. Kada toks nerimas yra normalus, o kada jau galima sakyti, kad tai problema – nebe vien drovumas ar charakterio bruožas?
Tie dideli skaičiai nebūtinai turi taip gąsdinti, nes socialinis nerimas yra pakankamai normalus reiškinys. Nerimauti normalu ir net sveika – nerimas mums padeda truputį pagalvoti, kaip čia bus, jeigu aš padarysiu taip ar kitaip. Kai jaučiame, kad aplinkiniai mus stebi, mes daugiau galvojame, labiau stengiamės, ir tai gali padėti. Yra įvairių tyrimų, kurie rodo, kad socialinį nerimą vienaip ar kitaip patiria labai didelė žmonių dalis, kartais net iki 90 procentų. Jei tai žmogiška savybė, normalu, kad ji paplitusi. Skaičiai įspūdingi, bet klausimas – kada tai tampa problema, o ne normalus jausmas. Tada, kai nerimas ima trukdyti kasdienybėje: darbui, santykiams, kasdieniams reikalams. Tada jau reikėtų sunerimti, nes jeigu trukdo įprastam funkcionavimui, tai nebėra padedantis jausmas, jis ima labiau kliudyti. Čia daug filosofijos, kas yra „normalus funkcionavimas“. Vienam vienas normalus, kitam kitas. Bet psichoterapijoje ir psichiatrijoje dažnai sakome taip: jeigu žmogus sugeba mylėti, turėti santykius, dirbti, pasirūpinti savimi ir kitais ir dar sugeba kažkaip kokybiškai save atskleisti, vadinasi, jis funkcionuoja gerai. Jeigu viskas sekasi – išvis nuostabu. Normalu, kad tam tikru momentu kažkas nesiseka, kažkas sekasi, bet jeigu apskritai žmogus sugeba daryti ir tą, ir tą, ir aną, sakome, kad viskas ok. Jeigu žmogus turi socialinį nerimą, bet sugeba dirbti, turėti santykius, save atskleisti – viskas gerai. O socialinis nerimas pagal apibrėžimą – tai baimė kitų vertinimo. Nerimas, kylantis socialinėse situacijose, kai kažkas stebi, ir žmogui atrodo, kad jis atsidūrė dėmesio centre. Kaip taisyklė, jis mano, kad jį vertins neigiamai, ir tada kyla nerimas.
Kaip socialinis nerimas susijęs su amžiumi? Ar paauglystėje jis stipresnis, o vėliau mažėja?
Taip. Paauglystėje socialinis nerimas dažnai būna labai stiprus. Apskritai pasitikėjimas savimi paauglystėje dažnai būna pasiekęs absoliutų dugną – ir tada tik geryn. Jeigu kažkas iš jaunimo klauso, galima turėti omeny, kad vėliau bus tik geriau. Pasitikėjimas savimi kyla maždaug iki 70 metų. Tai paauglystėje socialinis nerimas, aplinkinių vertinimo baimė yra labai ryškūs.
Jeigu tas nerimas jau trukdo, kokie yra būdai sau padėti? Nuo ko išvis pradedama – nuo psichoterapijos, vaistų?
Jeigu kalbame apie socialinio nerimo sutrikimą, efektyviausia pagalba dažniausiai yra psichoterapijos ir medikamentinio gydymo derinys. Vaistų prireikia sunkesniais atvejais. Kadangi kognityvinė elgesio terapija gana neblogai padeda sprendžiant socialinio nerimo problemą, ji dažnai būna vienas pirmųjų pasirinkimų, bet nebūtinai vienintelė.
Vis tiek noriu sugrįžti prie klausimo, kas yra „normalu“ ir kas jau ne. Jeigu reikia paskambinti, ranka nekyla, aš atidėlioju – „rytoj paskambinsiu“. Ar čia jau gydytis, ar dar ne?
Nebūtinai. Jeigu galiu paskambinti rytoj ir nuo to realiai niekas rimtai nenukenčia – paskambinsiu rytoj, nieko tokio. Šiais laikais apskritai daug situacijų galima išspręsti parašant žinutę, laišką, pasinaudojant programėlėmis, ir tai yra ok. Bet jeigu, pavyzdžiui, automobilis sugedęs ir jau antrą mėnesį stovi, o aš vis neatiduodu į servisą vien dėl to, kad bijau kreiptis, nes reikės kalbėtis su meistrais – tada tikrai jau problema.
Kokiose srityse ar situacijose socialinis nerimas dažniausiai pasireiškia? Esu girdėjęs net apie viešo valgymo baimę.
Socialinis nerimas gali būti labai platus – difuzinis. Tada jis pasireiškia beveik visose situacijose, kur yra kitas žmogus: nuo viešo kalbėjimo iki paprasto ėjimo gatve, valgymo viešai, pokalbių su priešingos lyties žmonėmis. Bet jis gali būti ir specifinis – tik tam tikroms situacijoms. Pavyzdžiui, vaikinas su kitais vaikinais jaučiasi visiškai atsipalaidavęs, viskas tvarkoje, bet atsiranda mergina ir jam jau atrodo, kad jį vertins, kad kažką blogo pamatys. Dažnai tai susiję su ankstyvomis patirtimis – santykiais su moterimis, kažkada patirtomis traumomis, atstūmimu, patyčiomis. Labai daug žmonių bijo ir savo kūno pojūčių: bijo išrausti, suprakaituoti, bijo, kad drebės balsas ar rankos. Ir taip iš tiesų nutinka, nes tai normalu – mes visi kartais išraustame, visi suprakaituojame. Socialinį nerimą čia sukelia įsitikinimas, kad kiti tai įvertins kaip kažką labai neigiamo. Socialinio nerimo mokymuose rodomi net paveikslėliai, kur pačios garsiausios žvaigždės yra suprakaitavusios ar išraudusios. Ir jos atrodo visai „kietai“, gražiai, kartais net seksualiai, ypač kokia aktorė, kuri tai išnaudoja. O jei klientė pati išrausta, jai tai – tragedija, katastrofa.
Tai čia turbūt priskirtinos ir visos svorio, išvaizdos vertinimo problemos?
Taip. Žmonės, patiriantys socialinį nerimą, dažnai bando sau padėti naudodami vadinamąjį saugumo siekiantį arba vengimo elgesį. Jeigu jie labai išgyvena dėl svorio, labai kreipia dėmesį į išvaizdą ir bando rengtis taip, kad nesimatytų jų suvokiama „probleminė“ dalis. Vienas žmogus gali slėpti pilvą, kitas kaklą, trečias – veido bruožus. Kiti vaikšto su šalikais, sluoksniais drabužių – vien tam, kad nesimatytų tai, dėl ko jiems gėda. Trumpam tai tarsi padeda – bet ilguoju laikotarpiu tik stiprina įsitikinimą, kad su manimi kažkas negerai ir kad būtina slėptis.
Bet kaip dėl paties „padėjimo sau“ – ar nebūna taip, kad nerimauju dėl svorio, išvaizdos, o paskui dar ir dėl to, kad nerimauju, ir viskas tik stiprėja?
Taip, taip dažnai ir būna. Atsiranda tarsi antrinis nerimas – nerimas dėl paties nerimo. Todėl labai svarbus įgūdis yra nerimo toleravimas: priimti nerimą kaip normalią emociją ir mokytis su ja išbūti, o ne bandyti bet kokia kaina ją iš karto panaikinti.
Tai tas „išbūti su tuo“ yra vienintelis teisingas metodas?
Metodų yra įvairių, ir jie priklauso nuo psichoterapijos mokyklos bei paties nerimo rūšies. Bet kalbant konkrečiai apie socialinį nerimą, tyrimai gana aiškiai rodo, kad vienas efektyviausių metodų yra ekspozicija – laipsniškas ėjimas į nerimą keliančias situacijas. Ekspozicija nebūtinai iš karto pakeičia žmogaus savęs suvokimą, savivertę, todėl dažnai reikalinga ir ilgalaikė psichoterapija. Bet greitą efektą į elgesį dažnai duoda būtent ekspozicija. Pavyzdžiui, žmogus bijo valgyti viešai. Tuomet kartu sudarome tokius kaip laiptelius. Pirmas žingsnis – vaizduotėje: žmogus įsivaizduoja, kad valgo restorane. Tai dar nevyksta realybėje, tik mintyse. Po to sesijų metu jis valgo kažką mano kabinete – dažnai su terapeutu nerimas būna mažesnis, nes santykis saugesnis. Tada, pavyzdžiui, valgo maistą, kuris nėra karštas, kad mažiau jaustųsi nepatogumas. Kitame etape galime sesijos metu kartu nueiti į kavinę – atsistojame, išeiname, žmogus ten valgo. Vėliau tai duodame kaip namų darbą – kartoti savarankiškai. Laipsniška ekspozicija. Kas vyksta? Žmogus pamažu pamato, kad nieko blogo neįvyksta, nes situacija iš tiesų nepavojinga. Mes niekada nedarome to, kur tikimybė, kad kiti jį tiesiogiai kritikuos, būtų labai didelė. Veikiame socialinių normų ribose, ir dažniausiai nieko ypatingo nenutinka: sukyla nerimas, po kurio laiko jis praeina. Antrą kartą toje pačioje situacijoje nerimas paprastai jau mažesnis, trečią kartą – dar mažesnis. Taip pat ir su viešu kalbėjimu – viena dažniausių baimių. Jeigu žmogus retai dalyvauja, pavyzdžiui, radijo laidoje, visiškai normalu, kad jis nerimauja. Aš pats irgi jaučiu šiokį tokį nerimą – žinau, kad tai, ką pasakysiu, bus įrašyta, iškirpti nebeišeis, kiti išgirs. Tas papildomas nerimas normalus. Jeigu dalyvaučiau kokias keturiolika dienų iš eilės, turbūt apie septintą dieną tas nerimas būtų minimalus. Tiesiog ėjimas į ekspoziciją labai padeda.
Bet juk žmogus kažko bijo ne be reikalo. Tarkim, jis itin bijo bendrauti, labai bijo atstūmimo. Jeigu pradės nuo mažo bendravimo, bet jį atstums, ar tai nepastiprins problemos? Jeigu ateis į radijo eterį, susijaudins, pradės mikčioti, suprakaituos ir išbėgs?
Dėl to ir stengiamės tuos laiptelius padaryti saugius. Pavyzdžiui, tikrai nebus taip, kad pirmas žingsnis – eiti į barą ir bandyti užkalbinti merginą ar pakviesti ją į pasimatymą. Tiesiog šiaip yra didelė tikimybė, kad nepavyks, tai nebūtų geras pirmas žingsnis. Kai žmogus jau yra nemažai nuėjęs, nerimo lygis mažesnis, tada galime planuoti ir tokius bandymus – bet jau aptarus, kad atsisakymo tikimybė yra, ir kad tai normalu. Tada žiūrime, ko mes mokomės: žmogus mokosi bendrauti, mokosi priimti nesėkmę, išbūti su nerimu. Jeigu tokia situacija nutiktų pačioje terapijos pradžioje, ji iš tikrųjų galėtų labiau pakenkti. Todėl pradžioje taip nedarome. O viešas kalbėjimas laidoje retai būna pirmas viešo kalbėjimo bandymas – dažniausiai žmogus jau yra kažkur kalbėjęs, dėstęs, kalbėjęs su klientais ir pan. Pavyzdžiui, aš su klientais apie socialinį nerimą kalbuosi kiekvieną savaitę – tai nėra visiškai nauja situacija.
Pabandykime labai praktiškai. Jeigu tikrai bijai skambinti telefonu. Pats esu iš tų, kurie skambinti nemėgsta, ir man, pavyzdžiui, padeda, kai skambinu per ausines. Bet vis tiek reikia save prisiversti. Ar čia turi būti kažkoks „prievartos“ mechanizmas? Kaip nustoti bijoti?
Galime dirbti ne tik su elgesiu, bet ir su mintimis bei jausmais. Jeigu nerandame „lengvesnio“ varianto, nepavyksta paskambinti, žiūrime, kas vyksta galvoje. Kartais padeda pradėti nuo lengvesnių skambučių – draugui, šeimos nariui. Bet socialinis nerimas dažniausiai kyla ne su artimais, o su nepažįstamais žmonėmis, tad svarbu pažvelgti į mintis. Dažnai tai būna automatinės, negatyvios mintys. Pavyzdžiui: „Paskambinsiu, jie manęs kažko paklaus, aš nežinosiu ir tada pradės ant manęs rėkti ar šaipytis.“ Tada klausiame: „Kada taip yra buvę? Ar tas žmogus, kuriam skambinsi, yra kada nors taip elgęsis? Ar reali tikimybė, kad jis taip darys?“ Žmogus truputį įvertina situaciją iš šono, ir nerimas sumažėja. Tada jau bandome judėti link veiksmo. Galima ir pasitreniruoti. Sesijos metu imituojame skambutį – žmogus įsivaizduoja, kad skambina, vaidiname dialogą. Kaip minėjau, galima pradėti nuo vaizduotės – viską „praeiti“ mintyse nuo pradžios iki pabaigos. Po tokio pasiruošimo jau lengviau pereiti prie realaus skambučio.
Ar realybėje apskritai būna taip, kad žmogus pradeda daryti visus pratimus ir viskas eina sklandžiai? Ar natūralu, kad jis pavargsta, sustoja, atrodo, kad visa pažanga nubraukta?
Praktikoje labai retai būna, kad viskas vyksta tobulai. Jeigu psichoterapijoje žmogui „per gerai sekasi“, viskas sklandu ir be jokių paslydimų, kartais net kyla klausimas, ar išvis buvo ta problema – gal tiesiog gydome sveiką žmogų. Dažniausiai būna sunkumų. Žmogus kartais nustoja daryti pratimus, pasidaro per sunku, bet tai nenubraukia viso jau padaryto darbo. Įdėtos pastangos nedingsta. Dažniausiai pradedame ne nuo nulio, o nuo ten, kur sustojome. Tas kelias būna zigzagais – kartais žemyn, kartais aukštyn, ir po truputį judame pirmyn. Jeigu kalbame apie viešą kalbėjimą, tarkim, tris kartus pavyko kažką pasakyti artimoje aplinkoje, mažoje grupėje. Paskui didesnėje auditorijoje įvyko, kaip žmogus sako, „nelaimė“. Tai nebūtinai yra žingsnis atgal. Tai vis tiek ta pati vieta, tik su nauja patirtimi. Tada klausiame: ką tu vadini „nelaime“, kas konkrečiai ten nutiko?
Iš to, ką sakote, girdisi, kad labai svarbus požiūris į save. Žmonės su trapesne saviverte dažnai siekia tobulo rezultato – bet kokia klaida jiems reiškia, kad „su manimi kažkas negerai“.
Taip, čia labai susiję su tuo, kaip žmogus vertina save. Žmogus su trapia saviverte paprastai siekia tobulo rezultato, nes viskas, kas žemiau tobulybės, jam reiškia, kad su juo kažkas negerai. Darbas per socialinį nerimą gali tapti vieta augti – mokytis būti netobulam, priimti klaidas. Dažnai žmonės sako: „Jeigu įvyks nelaimė, pateksiu į kokį nors ‘stebuklų’ rinkinį internete, mane ten dės ir juoksis.“ Tada klausiu: „Gerai, įsivaizduok, kad patekai į tokį įrašą. Ką tu apie save galvotum?“ Dažnai atsakymas būna: „Esu nevykėlis, kvailys, gėda, kad taip nutiko.“ Tada klausiame: „O ką pasakytum draugui, jeigu jam taip nutiktų?“ Paprastai žmogus sako visai ką kita: „Tai nenormalu, pirmas kartas, truputį užstrigai, nieko tokio, tą vietą iškirps.“ Tada matome, kad su savimi žmogus elgiasi daug griežčiau nei su kitais. Mokomės naujo elgesio – mažiau kritikuoti, labiau priimti save.
Vis kalbame apie žmones, kurie ateina iki psichoterapeuto. Bet daug kas bando viską tvarkyti patys. Kaip jums atrodo – žmonės labiau sprendžia problemą ar bėga nuo jos? Mokosi skambinti, eiti į situacijas ar greičiau ieško, kaip išsisukti?
Galima ir taip, ir taip. Vieni labiau bėga, kiti labiau sprendžia. Bet visada verta paklausti: ar tai tikrai problema? Tarkim, jeigu žmogus turi verslą ir nusprendžia, kad pats su klientais nebendraus, o tam pasamdys kitus – kas nuo to nukenčia? Jeigu žiūrime plačiau, mes esame labai socialios būtybės. Mūsų stiprybė – bendravimas, komunikacija, bendradarbiavimas. Po vieną mes nesame labai pranašesni už primatus, bet grupėje sugebame burtis, statyti miestus, padėti vieni kitiems. Tad bendrai, kaip žmonija, mes su socialinio nerimo problemomis vis tiek kažkaip tvarkomės. Jeigu žiūrime iš vieno žmogaus pozicijos – taip, jeigu man nemalonu išrausti valgant, aš galiu tiesiog neiti valgyti viešai. Bet gyvenimas dažnai vis tiek įmeta į tokias situacijas, ir tada būna dvigubai nemalonu. Paauglystėje tokių situacijų ypač daug. Per gyvenimą žmogus vis tiek patenka į situacijas, kur jis apsikvailina, užstringa, ir dažniausiai pamato, kad nieko baisaus nenutiko. O jeigu kažkas ir pasišaipė, tai dažniausiai labiau to žmogaus problema, o ne mano vertės įrodymas. Jeigu lįstume giliau, pamatytume, kad faktiškai mes bijome kitų blogo vertinimo. Klausimas – kodėl tas vertinimas mums toks reikšmingas ir ką jis iš tikrųjų reiškia mūsų akyse.
Minėjote, kad stipraus socialinio nerimo atvejais žmonės dažnai turi įsitikinimą, jog su jais kažkas negerai. Galime tai pavadinti saviverte, efektyvumo jausmu – iš esmės: „man su manimi yra problema“.
Taip. Ta „savivertės“ sąvoka labai plati, o man psichoterapijoje labiau patinka kalbėti apie tokį vidinį efektyvumo, adekvatumo įsitikinimą – savęs suvokimą, kad „su manimi kažkas negerai“. Tai labai dažnai eina kartu su gėda ir stiprina socialinį nerimą. Dažnai tai prasideda vaikystėje. Žmogus patiria tam tikras situacijas ir iš tų, kurie jį augina, išmoksta žinutę, kad kaip žmogus jis yra „blogas“: per jautrus, negražus, kvailas, kažkoks „ne toks“. Vėliau tai persikelia į kasdienes situacijas. Tarkim, viešas kalbėjimas – ir iškart atsiranda mintis, kad čia kažkas su manimi negerai, ir kad visi tai dar pamatys. Mes dažnai galvojame, kad savo vertę matome kitų akimis, bet jeigu žmogus turi tvirtą įsitikinimą, kad su juo kažkas negerai, kito žmogaus pagyrimai dažniausiai nepadeda. Jis pagalvoja: „taip sakė iš mandagumo“, „iš gailesčio“ ir pan. Ir vis tiek grįžta prie savo senų nuostatų apie save.
Dar viena tema – vaistai. Ar žmonės, susidūrę su socialiniu nerimu, nepuola iš karto prie vaistų?
Įvairiai. Santykis su vaistais dažnai būna kraštutinis: arba žmonės labai nori jais naudotis, arba labai bijo. Yra dalis žmonių, kurie turi sveiką santykį su vaistais. Jeigu yra socialinio nerimo sutrikimas, kuris tikrai apsunkina žmogaus gyvenimą, pirmo pasirinkimo vaistai dažnai būna antidepresantai. Jie palengvina kelią padėti sau, pastiprina psichoterapijos efektyvumą ir leidžia išjudėti iš užstrigusių vietų. Ilgalaikėje nerimo būsenoje smegenų procesai būna išsiderinę, vaistai tą pusiausvyrą truputį atstato. Žmogus tampa atsparesnis, ir tada lengviau dirbti psichoterapijoje.
Tai tokie vaistai paliekami jau kraštutiniams atvejams, ar reikėtų žiūrėti individualiai?
Individualiai. Nesakyčiau, kad tik kraštutiniais atvejais. Jeigu jau yra aiškus sutrikimas, rekomendacijos dažnai ir yra naudoti kombinaciją – psichoterapiją ir vaistus – nes ji efektyviausia. Aišku, jeigu simptomai nėra labai ryškūs, dažnai pradžioje bandome psichoterapiją. Bet apskritai psichoterapija dažnai būna pirmas metodas, o vaistai ją gali sustiprinti.
Jeigu matome, kad artimoje aplinkoje žmogus turi tokių sunkumų – bijo bendrauti, labai nerimauja socialinėse situacijose – kaip galime jam padėti iš šalies? „Tu nebijok“ turbūt nelabai veikia.
Taip, „nebijok“ nepadeda. Jeigu padėtų, tai tikrai neturėčiau darbo. Palaikymas čia svarbiausia: palaikyti, mylėti, būti kartu. Mes galime labai stipriai norėti padėti, bet žmogus vis tiek turi pats atlikti pagrindinį darbą. Galime padaryti didelę įtaką, bet nenoriu artimiesiems užkrauti per didelės atsakomybės. Galime kartoti: „koks tu šaunus, kaip tau pavyko“, bet jeigu žmogus pats apie save galvoja kitaip, jis tuo nepatikės. Svarbiausia – būti kartu, palaikyti, užjausti, suprasti, kad jam tai sunku. Daug kas pažįsta tą jausmą, kai gauni komplimentą ir juo netiki. Sakai: „ne, čia nieko tokio“, „čia tu šiaip sakai“ ir pan. Žmonės dažnai jaučia atsakomybę: turiu draugą, kuris turi socialinį nerimą, dabar, išklausęs laidos, eisiu jam padėti. Svarbu nenusivilti, jeigu rezultatas ne toks greitas, kaip norėtųsi. Būti su tuo žmogumi, mylėti, padėti tiek, kiek jis priima.
Jeigu žmogus turi ne klinikinį socialinį nerimą – jam sunku, bet dar „ne sutrikimas“ – nuo ko jam pačiam pradėti? Ar iš esmės atsakymas – daryti ir kartoti?
Grubiai tariant – taip: daryti, kartoti ir mokytis būti tose situacijose. Aišku, tai nereiškia, kad turi būti lengva. Jeigu žiūrime plačiau – į tai, kaip gyvens visuomenė ateityje – kyla klausimas, kaip jausis naujos kartos. Dabar dažnai sakoma, kad ši karta bijo skambinti, renkasi žinutes. Bet aš abejociau, ar tai kažkoks visiškas išskirtinumas. Kiekviena karta turi savų sunkumų. Anksčiau žmonės bendraudavo savo kaime su keliasdešimt žmonių, paskui – mieste, o dabar dar atsirado socialiniai tinklai. Vertintojų labai padaugėjo. Anksčiau kaime galėjai būti tas, kuris gražiausiai dainuoja ar geriausiai žaidžia krepšinį. Dabar bet kada gali pasižiūrėti, kaip dainuoja ar žaidžia geriausi pasaulio žmonės. Tu tampi toks vidutiniškas, geriausiu atveju. Vykstant globalizacijai tikrai sunkėja. Matome, kad žmonės linkę labiau užsidaryti, atsitraukti. Tai vyksta ir mano kartai. Pavyzdžiui, man Vilniuje normalu nežinoti, kas yra mano kaimynai, nors kitoms kartoms tai atrodytų labai keista. Ar būtų gerai su kaimynais artimiau bendrauti? Gal ir taip. Bet kažkaip vis tiek gyvename. Naujos kartos susidurs su naujais sunkumais, kitokiais nei mes, ir bus įdomu, kaip joms seksis darbo rinkoje.
O darbo rinkoje vis dėlto kaip? Žmogus gali būti labai geras specialistas, bet jam labai sunku save „parduoti“. Ar tikrai turite tokių klientų, kurie dėl socialinio nerimo stipriai nukentėjo?
Taip, tikrai. Yra labai gerų specialistų, kurie dėl socialinio nerimo susiduria su rimtomis kliūtimis. Prisimenu vieną klientą, kuris bijodavo įjungti kamerą nuotoliniams susitikimams. Jis negavo paaukštinimo ir jam buvo tiesiai pasakyta: „Tu puikiai dirbi, bet mums reikia, kad įsijungtum kamerą, kad galėtume bendrauti gyvai, tu negalėsi vadovauti kitiems žmonėms.“ Tai ir paskatino jį kreiptis į psichoterapiją. Mes pasiekėme tikslą – jis ėmė po truputį įjungti kamerą, kalbėti. Tokių pavyzdžių daug. Dažnai per savo gyvenimo patirtis žmonės pamažu perlipa per save – išsiugdo tą „raumenį“. Iš esmės tai ir yra pratimų darymas, tik ne sporto salėje, o įvairiose socialinėse situacijose. Jeigu sąmoningai fokusuojamės į elgesio pokytį, būtent jis dažniausiai duoda greičiausią grąžą. Galime daug dirbti su mintimis – pergalvoti, kad niekas čia taip blogai nevertins, kad „niekas iš manęs nepasijuoks“. Bet tokio efekto, kaip realus veiksmas – nueiti, padaryti, pamatyti, kas nutiko – tai nesukurs. Kai sunku keisti elgesį, dirbame su mintimis ir jausmais – mokomės atpažinti, kokį emocinį poreikį tas jausmas bando perduoti, ir kaip į jį atsakyti. Tai gilesnis darbas. Bet šiame pokalbyje labiau koncentruojamės į elgesio dalį – kognityvinė elgesio terapija ją gana stipriai akcentuoja. Žinoma, ne vien psichoterapija padeda. Yra įvairių praktikų: kelionės, kvėpavimo pratimai, religinės, filosofinės patirtys – kam kas arčiau. Aš, kaip psichoterapeutas, aišku, rekomenduoju psichoterapiją, bet žmonės tūkstančius metų gyveno ir be psichoterapeutų. Paauglystėje jie išvažiuoja į keliones, susipažįsta su žmonėmis, kartais vieni, patenka į grupes, patiria daug socialinių iššūkių. Tai ir yra natūralios „ekspozicijos“, kurios padeda perlipti per save, išeiti iš rutinos.
Minėjote ir tėvus, vaikystę. Ko, žiūrint iš socialinio nerimo perspektyvos, tėvams geriau nedaryti? Kaip neauklėti vaikų?
Galėčiau išvardinti daug dalykų, ko nedaryti, bet paminėsiu vieną pagrindinį, labai tiesiogiai susijusį su nerimu – tiek socialiniu, tiek kitais nerimo sutrikimais. Tai per didelė tėvų kontrolė. Per didelė kontrolė labai stipriai didina vaiko nerimą. Tai tarsi nuolatinis signalas apie aplinką: su tavimi ir su pasauliu viskas tvarkoje tol, kol kažkas viską kontroliuoja ir prižiūri. Vaikas negauna žinutės „aš esu stiprus, galiu pats išbūti aplinkoje“. Jis išmoksta, kad saugu tik tada, kai kažkas kitas viską sužiūri. Tada vaikas užauga ir tikisi, kad viskas bus sukontroliuota. Arba pats bando kontroliuoti viską, iki smulkmenų. Tai veda prie daug nerimo, nes gyvenimo sukontroliuoti visiškai neįmanoma. Kažkuriuo momentu jis patiria traumą socialinėje aplinkoje – arba, dar blogiau, nieko blogo nenutinka, ir žmogus visą laiką nerimauja, kad kažkas nutiks. Kitas dalykas – tėvų žinutės, kad „su tavimi kažkas negerai“. Jeigu vaikui sakoma: „tu per jautrus“, „pažiūrėk, visi vaikai normalūs, o tu čia verki“, „kas su tavimi ne taip“, tai labai tiesus kelias į įsitikinimą, kad su manimi kaip žmogumi yra kažkas negerai. O vėliau tai jau reiškia psichoterapiją, kur bandome tuos įsitikinimus keisti.
Pabaigai – ką svarbiausia prisiminti žmogui, kuris galvoja: „kodėl man taip sunku, kai kitiems atrodo lengva?“
Gal svarbiausia mintis būtų tokia: socialinis nerimas nėra jūsų kaltė. Kartais mūsų smegenys veikia kitaip, kartais mūsų patirtys būna tokios, kad išmokstame labai kritiškai žiūrėti į save, bijoti kitų vertinimo. Tai nereiškia, kad esate „blogesnis“ už kitus ar kažkuo sugadintas. Yra pagalbos – tiek psichoterapija, tiek kartais vaistai, tiek artimųjų palaikymas, tiek įvairios gyvenimiškos patirtys. Su tuo galima dirbti, po truputį treniruoti tą „socialinį raumenį“, išmokti kitaip žiūrėti į save. Gerai, kad žmogus sau kelia klausimą „kodėl man taip sunku“ – tai jau pirmas žingsnis. Svarbu nepasilikti vienam su tuo atsakymu ir, jei reikia, kreiptis pagalbos.
Parengta pagal interviu su psichiatru-psichoterapeutu Adomu Bieliausku. Laidą vedė Jonas Vitkauskas.
