Šiame pokalbyje verslininkas, leidyklos Flintas įkūrėjas ir psichologas Sikstas Ridzevičius kalba apie ego prigimtį, savistabą, tikėjimą ir atsakomybę. Aptariame, kuo skiriasi „aš“ ir tarnystė, kaip kurti save šeimoje, darbe ir gyvenime, kodėl tėvystė yra didžiausias iššūkis, ir kodėl verta būti pasiruošus rytoj mirti – bei viską pradėti iš naujo.
Kai tau suėjo 50 metų, su savo artimaisias pasidalinai savo 50 gyvenimo atradimų. Vienas jų buvo mintis, kad blogiausi žodžiai yra „aš“ ir „man“. Kodėl?
Tai gimė iš realios situacijos. Nuėjau pas vieną vienuolį ir sakau: gyvenime man atsitiko toks ir toks įvykis, aš to visiškai nenorėjau, man dabar visai nepatinka, kokia čia situacija susiklostė. Jis pažiūrėjo į mane ir sako: „Tai kol tu kartosi tuos žodžius ‚aš‘ ir ‚man‘ – tu laimingas nebūsi.“ Ir tada taip kažkaip… prasidėjo svarstymas ir meditacija apie tuos žodžius. Tikrai nebūčiau toks kategoriškas, kad tai tragiški žodžiai. Jeigu „aš“ eina su „atsakingas“ – aš atsakingas – arba „man“ yra mano pareigos – tai puikūs žodžių junginiai, tinkami visam žmogaus gyvenimui. Pavojus kyla tada, kai iš to „aš“ ir „man“ kyla ego, kuris viską paverčia tik savo jausmais ir nauda. Neseniai perskaičiau toltekų „Keturi susitarimai“ – vienas jų: „Nieko nepriimk asmeniškai.“ Net jei tau šauna į kaktą – nepriimk asmeniškai. Tai greičiausiai jo problema, o tu tiesiog pasipainiojai pakeliui.
Kaip tai suderinama su „mylėk save“?
Būtent. Kas yra tas „aš“, kuris tave myli? Arba jeigu jo nėra – kas yra tas, kuris save myli? Toltekai irgi moko: atsargiai su tais žodžiais. „Atrasti save“ – man labiau skamba kaip praeities reikalas. Atrasti save gali kažkur smėlio dėžėje, kur buvai dvejų metų ir pamiršai save. O po to – kurti save. Savęs kūrimas turbūt ir yra žmogaus uždavinys.
Kaip atpažinti sveiką savivoką nuo pernelyg išpūsto ego?
Per savistabą. Viena iš svarbiausių praktikų – nepriimti dalykų asmeniškai. Kai nustoji galvoti, kad viskas vyksta prieš tave, atsiranda laisvė. Ego viską paverčia drama, o savistaba leidžia pamatyti dalykus tokius, kokie jie yra.
Tu dažnai kalbi apie kūrimą – ką turi omeny sakydamas „kuriu save“?
Man tai reiškia sąmoningą augimą. Kuriu save kaip vadovą, tėvą, vyrą. Žiūriu, kokius kriterijus galiu taikyti, kad būčiau geresnis. „Aš“ nėra statiškas – jis kinta kaip gamta ar debesis.
Esi šešių vaikų tėtis, “kol kas”. Ką tau reiškia tėvystė?
Taip, kol kas. Giminėje būdavo ir po dešimt. Čia labai geras mano atsakomybės pavyzdys. Iš dalies aš nusprendžiau, kad jie gims. Žiūrint į šiuolaikinį pasaulį – demografinė situacija sudėtinga, daug žmonių renkasi neturėti vaikų. Bet man tėvystė yra viena įdomiausių patirčių, jeigu ne pati įdomiausia. Net sunku prilyginti tuos momentus. Vienas krepšinio treneris, kai jam gimė vaikas, pasakė: „Prie ko čia varžybos? Čia nesulyginama.“ Tai dovana ir kartu didžiulis iššūkis. Beje, vienas iš 50 punktų: auginti ir auklėti vaikus – didesnis iššūkis nei uždirbti pinigus.
Tai viena įdomiausių patirčių. Tėvystė moko paleisti kontrolę. Vaikas nėra projektas, kurį gali valdyti – jis atspindi tave, bet gyvena savo gyvenimą. Ego visada nori, kad vaikai būtų „tobuli“, bet iš tiesų reikia mokytis leisti jiems būti savimi.
Ar su metais pasikeitė tavo požiūris į vaikų auklėjimą?
Labai. Su pirmais vaikais man atrodė, kad viską žinau. Dabar – kuo toliau, tuo mažiau žinau. Su kiekvienu vaiku suprantu vis naują dalyką. Kaip juos gerai auklėti? Nebežinau. Dabar matau, kad vaiką reikia ne kontroliuoti, o leisti jam būti savimi. Ego juk nori viską suvaldyti, nori padaryti vaiką laimingu pagal savo planą, bet gyvenimas vis tiek sudėlioja savaip.
Tuose 50 gyvenimo atradimų dar rašei, kad ego slysta ant galios, garbės, pinigų ir sekso. Ant ko tu pats daugiausia slydai?
Tai ant visų. Buvo laikotarpis, kai ėjau pas kolegas ir sakau: „Žinot, išprotėjau dėl pinigų.“ Vienas atsakė: „Anksčiau reikėjo galvoti.“ Pinigai, garbė, galia, seksualinis atspalvis – nori būti kiečiausias patinas bandoje… Ego nuolat sako: „Tu vis dar nepakankamas.“. Yra ir išvirkščia puikybės pusė – kai galvoji, kad esi niekam nereikalingas ir tau nieko nereikia. Abu poliai – tas pats ego, tik vienas pliusinis, kitas minusinis.
Esi sakęs, kad vienas svarbiausių brandos požymių yra tarnystė. Ką tai reiškia?
Kai suvoki savo kelią, natūraliai atsiranda noras tarnauti – šeimai, bendruomenei, pasauliui. Tarnystė nėra pasiaukojimas. Tai brandos ženklas. Bet jei pradedi tuo girtis – „kiek aš čia pritarnavau“ – tada jau vėl kalba ego.
Tu kalbi ir apie tikėjimą. Ar religija tau padėjo labiau nei psichoterapija?
Taip. Po šešerių metų psichologijos studijų pajutau, kad pavargau nuo nuolatinio jausmų narstymo. Norėjosi gilesnio matmens. Religijoje radau tai, ko trūko – ne klausimus „kaip tu jautiesi“, o atsakymus apie prasmę. Man patiko mintis: kai žiūri į nukryžiuotą Kristų, pamatai nukryžiuotą savo ego. Ir tada pasidaro lengviau – daugiau sąmoningumo, daugiau meilės, mažiau baimės.
Kaip tau pavyksta suderinti psichologiją ir tikėjimą?
Jos papildo viena kitą. Psichologija padeda atpažinti ribojančius įsitikinimus, o tikėjimas – juos paleisti. Pavyzdžiui, versle anksčiau galvojau, kad neįmanoma, jog lietuviškas žurnalas būtų skaitomas visoje Europoje. Bet kai nustoji galvoti „negaliu“, pradedi klausti „ką galiu padaryti, kad pavyktų“. Tada atsiranda judėjimas, veiksmas.
Kalbi apie ego – tai jis visgi geras ar blogas?
Ego nėra nei geras, nei blogas. Jis tiesiog yra. Per jį mes formuojamės, tampame asmenybėmis. Bet kai ego pradeda siekti patvirtinimo per galią, garbę, pinigus ar seksą – čia jau pavojinga teritorija. Aš pats esu paslydęs ant visų keturių. Tikroji branda ateina tada, kai suvoki, kad turi pasirinkimus, kad kiekvienas jų turi kainą, ir žinai, ant kokios ašies stovi tavo gyvenimas.
Bet ego juk kartais suteikia energijos – norą veikti, siekti daugiau?
Taip, jis gali būti variklis. Bet klausimas – iš kur ta energija? Jei ji kyla iš meilės, kūrybos – puiku. Bet jei iš stokos, pavydo ar noro įrodyti, kad esi geresnis, tada greitai išsisemi. Meilė kuria, o stoka varo į baimę.
Viename iš tavo punktų rašai: „berniukai nori nugalėti, o vyrai – auginti“. Ką turėjai omenyje?
Berniukas nori laimėti. Vyras – auginti. Berniukas bijo pralaimėti, vyras iš pralaimėjimo pasiima pamoką. Brandžiam žmogui mažiau rūpi, ką apie jį galvoja kiti. Jis labiau rūpinasi tuo, ką pats išmoko.
Socialiniai tinklai labai maitina ego. Kaip tu į tai žiūri?
Tai šiuolaikinio pasaulio veidrodis. Daug kas socialiniuose tinkluose ne tiek nori sužinoti, kiek parodyti, ką pats žino. Tas nuolatinis patvirtinimo poreikis – „pažiūrėkite, koks aš svarbus“ – labai pavojingas. Reikia mokėti sustoti ir paklausti savęs: ar tai, ką darau, man tikrai svarbu, ar tik noriu patiktukų?
Tavo frazė „būk pasiruošęs rytoj numirti ir rytoj viską pradėti iš naujo“ – skamba stipriai. Ką ji tau reiškia?
Ji gimė per pandemiją. Atrodė, kad griūva viskas – verslas, planai, pasaulis. Tada pagalvojau: turiu būti pasiruošęs bet kam. Rytoj gali viskas baigtis, bet gali ir prasidėti iš naujo. Ši mintis man teikia ramybę. Mirtis ateis tik kartą, bet gyventi galiu kiekvieną dieną iki jos.
Ir pabaigai – kokią mintį norėtum palikti žmonėms, kurie ieško savo prasmės?
Venk lengvo gyvenimo ir tuščios garbės. Lengvumas dažnai veda į tuštumą. O garbė – apgaulinga: tie patys, kurie šiandien tave garbina, rytoj gali pasmerkti. Geriau gyventi paprastai: paimk šluostę, išsivalyk namus, išsivalyk mintis. Kol tvarkai aplinką, tvarkosi ir siela.
Parengta pagal interviu su Sikstu Ridzevičiumi. Laidą vedė Jonas Vitkauskas.
