Šiame pokalbyje psichoterapeutė ir socialinių mokslų daktarė Aistė Dromantaitė kalba apie vidinį kritiką – balsą galvoje, kuris kartoja „tu nepakankamas“, „tau nepavyks“ arba „padarei blogai“. Aptariame, kaip šis balsas formuojasi vaikystėje, kuo jis skiriasi nuo sveikos savirefleksijos, kokius „vaidmenis“ jis gali turėti ir kaip iš vidinio kritiko pamažu auginti vidinį palaikytoją.
Pirmas klausimas būtų: iš kur kartais atsiranda tas balsas, kuris sako „tu nesugebėsi, tu nesi pakankamai geras“? Iš kur jis ateina ir kodėl jis toks įtikinamas, kodėl mes juo visą laiką tikim?
Labai geri klausimai, nes visada būna tas jausmas – ar mes visi jį turim, ar ne? Tas balsas ateina iš mūsų susiformuotų tam tikrų patirčių. Dažniausiai – jau iš vaikystės, iš sąmoningos vaikystės, kada mes stengiamės patikti, įtikti kažkokiems autoritetams, kurie mums yra svarbūs ir kurių mintys, pasakymai – kad aš gerai padariau, blogai padariau, dažniausiai, kad blogai kažką padariau – formuoja tokį: „Aha, čia aš negerai, aš čia nepakankamas, aš čia blogai ir vis noriu pasitaisyti ir pasipildyti, kažkaip pabūti geresniu.“
Ir tas balsas tampa vidiniu, žmonės kartais ir sako, kad nebeatskiria – kieno čia tas vidinis balsas, koks tas vidinis kritikas yra. Kieno balsu jis kalba? Jie sako: „Mano.“ Bet dažniausiai tai nėra to žmogaus balsas. Tai yra tėvų, autoritetų mokykloje, paauglių grupėse, kažkokių žmonių artimųjų rate balsai – tų žmonių, kurie mums yra svarbūs. Jų balsai dažniausiai susiformuoja mūsų galvose.
O kaip atskirti jį nuo savirefleksijos? Vis tiek turėtume vertinti, kaip elgiamės – kas yra sveikas įsivertinimas ir kas jau tas vidinis kritikas?
Paprastai vidinis kritikas yra labiau subjektyvioji pusė, neinformatyvi, labiau nuomonė. Mes savęs galim paklausti: gerai, jeigu aš dabar blogai kažką padariau, tai čia ir yra tas stabtelėjimas ir pagalvojimas – ar vidinio kritiko balsas yra kritika, atėjusi iš anksčiau, ar tai yra tikrai dabartinis momentas, kur padariau klaidą? Stabtelėti ir pagalvoti, kiek čia racionali informacija, kiek – neracionali. Nes natūralu, kad mes darom klaidas, natūralu, kad kažko nepadarom iki galo.
Kiek teisybės tame, kad vidinis kritikas dažniau nukreiptas į asmenį, o ne į veiksmą? Ne „blogai padarei“, o „tu esi blogas“?
Taip, dažniausiai jis kalba apie žmogų: „Tu kvailas“, „baik būti tinginys, kelkis ir judėk“, „kiek gali čia tingėti?“, arba „bandyk, bandyk, vis tiek tau nepasiseks.“. Tai yra apie žmogų. Ir ateina iš vaikystės minčių apie tai, kad aš bandau, darau, bet kažkas manęs nepastebi, neįvertina. Anksčiau ar vėliau aš pradedu tuo balsu tikėti ir jis tampa mano vidiniu balsu.
Bet čia toks vidinis bulinimas gaunasi, ar ne?
Taip, tikrai taip. Tai tokia neigiama mantra, kurią viduje kartojam. Man dėl to patiko Kristin Neff ir Louise Hay – gal Louise Hay labiau žmonėms pažįstama iš atjautos ir pagalbos sau pusės – kurios sako: „Jeigu visą gyvenimą apie save kalbėjai neigiamai, pabandyk kalbėti teigiamai – gal pasiseks geriau negu kai kalbi neigiamai.“
Tas „bulinimas“ iš vidaus, tas nuolatinis „gruzinimas“, ypač jei savivertė žemesnė, labai stipriai išmuša iš vėžių ir neskatina judėti, apskritai nieko daryti. Sako: „Ai, aš vis tiek nedarysiu, vis tiek man nieko neišeis. Bandžiau šimtą kartų ir vis tiek nepavyko.“
O tie vidiniai kritikai kažkaip klasifikuojasi? Yra sistemos – perfekcionistas, dar kažkas?
Yra keli mokslininkai tyrinėję šitą aspektą ir jie yra išgrupavę tas vidinio kritiko roles. Tarkim, būna kaltintojas, perfekcionistas, menkintojas, griežtas kontrolierius, kuris sako: „Žiūrėk, vėl rėžimo, ritmo nesilaikei, vėl ten ribas peržengei“, arba: „Daryk, daryk projektą, tu turi padaryti jį idealiai, šimtą procentų, nes kitaip bus blogai.“
Tai jie keičiasi, ir kas įdomu – skirtingose situacijose gali skambėti skirtingi balsai.
Bet jie visi yra pas vieną žmogų, ar tiesiog vienas koks nors dominuojantis?
Dažniausiai būna vienas dominuojantis, bet jų gali būti keli, jie gali pasireikšti skirtingose situacijose. Dažniausiai vienas yra toks visų kritikų „vadas“, kuris dominuoja ir sako: „Tu visą laiką turi būti idealus visame kame.“ Tada žmogus visada stengiasi būti idealus. Bet gali būti ir kaltintojas, kuris išlenda konkrečioje situacijoje: „Bandei, bandei – žiūrėk, nepavyko.“ Jeigu perfekcionistas stūmė daryti idealiai, o nepavyko, tada įsijungia kaltintojas.
O kuris, tarp jūsų klientų, dažniausias tipas?
Perfekcionistų tikrai labai daug. Man atrodo, net kultūriškai pas mus tas perfekcionizmas būdingas – viską daryti labai gerai, idealiai, ir apskritai nėra jokios tolerancijos klaidai. Labai dažnai būna menkintojas, kuris sako: „Pasižiūrėk į save – kaip tu čia atrodai, koks tu čia žmogus, tavęs nieks į žmonas į vyrus neims, esi nevykėlis ar nevykėlė.“. To menkintojo labai daug. Ir dažniausiai – kaltintojo rolės: kaltina, menkina ir labai reikalauja idealių rezultatų iš žmogaus, iš vaiko, kuris labai stengiasi, bet nėra pajėgus sukurti to idealaus rezultato. Reikalavimas labai aukštas, jis vis bando ir bando, bet vis tiek nesiseka – tada nustoja bandyti.
Genovaitė Petronienė yra sakius, kad mes – truputį mazochistų tauta. Ar ta savikritika – lietuviškas bruožas?
Mes esam gana savikritiški. Aš nesu dariusi atskirų tyrimų, bet iš to, kaip matau lietuvių kultūrą, tikrai esam labai kritiški ir netoleruojantys klaidos. Tik kas nors suklysta, tik kas nors ką nors kitaip padaro – mes „ošiam“, džiaugiamės: „Va, žiūrėk, jis suklydo.“. Bet kai žmogus kažką gero padaro, tarsi priimam kaip natūralu: „Ai, jam pavyko.“.
Tai gaunasi, kad mes savo kritiką projektuojam į bendrą lauką – į kitus?
Gali būti ir taip. Jeigu mums kažkas nepavyksta, mes stebim žmones, kurie mums yra autoritetai arba kuriais norėtume būti. Juos stebim ir tik neduok Dieve, jei jie kažkur suklydo, kažkas nepavyko – sakom: „Va, matai, ir jam nepavyko.“. Tai tarsi pasiteisinimas savo neveiklumui: „Žiūrėk, aš ir nedarau, nes man gali nepavykti.“.
Man labai patiko šiandien netikėtai matyta Austėjos Landsbergienės citata apie jaunimą: “jeigu jūsų niekas nekritikuoja, jeigu jūsų niekas nepeikia, vadinasi, jūs nedarote kažko labai svarbaus ir reikšmingo”. Nes mes, kaip kritiška tauta, visada kritikuosim žmones, kurie yra aukščiau kažkokio standarto, daro daugiau nei eiliniai. Jie visada užkliūna akiratyje, mes jų nepalaikom. Ir čia turbūt ateina iš to nepalaikymo – mums labai trūksta palaikymo.
Bet kartu, jeigu visi palaikytų, būtų lengva būti „žymiam“, tai gal kiekvienas būtų žymus?
Taip, jeigu turim palaikantį, gerą balsą vidinį ir iš išorės, atsiranda daugiau asmeninio gyvenimo balanso. Aš žinau, ką darau, žinau, kad sulauksiu palaikymo ir man drąsiau tai daryti. O ne taip, kad darau ir vis galvoju: „O jeigu mane sukritikuos?“. Viduje tada nuolat gruzinu save, bandau vis išlipti iš komforto zonos ir vis pasitikrinti. Tai yra daug daugiau energijos suvalgantis procesas, negu kai eini su palaikymu. Pastebėta, kad žmonės, kurie turi palaikymą, paskatinimą – „Gerai, eik, bandyk, gali daryti klaidas, pasitreniruok“ – pasiekia daug daugiau negu tie, kurie bando išlipti iš savo „pelkės“ su kritiškumu.
Vis tiek kažkuriuo momentu tas vidinis kritikas turbūt ir padeda?
Vaikystėje jis kartais gana padeda, kaip gynybinis mechanizmas apsisaugoti. Ypač jeigu nėra labai geri santykiai šeimoje – tarp tėvų, artimos aplinkos. Vidinis kritikas kartais padeda žmogui pasislėpti: „Nekišk čia kojos, pridarysi bėdos. Dabar neik, nesikalbėk, nes vėl supykdysi tėtį, mamą.“. Kažkuriuo momentu jis tampa savotišku „gelbėtoju“. Bet vėliau žmogus auga, formuojasi, randa savo būdų, kaip gyventi ir tas balsas net pradeda trukdyti. Tos aplinkos, kurioje augo, nebėra jo gyvenime. Nebėra tų žmonių tiek daug. Tas mechanizmas tampa pasenęs ir pradeda trukdyti, nes „neik, nekišk kojos, nesireikšk, nedaryk“ lieka per dešimtmečius tas pats balsas. Jeigu žmogus su juo nieko nedaro, jis lieka.
Čia kyla metafora – ištikimas kareivis. Buvo japonų kareivis Hiroo Onoda, kuris liko kovoti džiunglėse ir 29 metus kariavo po to, kai karas jau buvo pasibaigęs. Panašiai ir mūsų vidiniai kritikai dažnai veikia pagal senus įsakymus – karas ne karas, o jie vis dar kariauja.
Jeigu mes nieko su tuo nedarom, jis lieka viduje ir gali visą gyvenimą būti su žmogumi.
Kaip psichologinis mechanizmas veikia – kaip jis susiformuoja vaikams patiriant kritiką, sąlyginę meilę? Juk nėra žmonių be vidinio kritiko, tai klausimas, kokio stiprumo tas kritikas?
Visiškai teisingai pasakėte: iš esmės visi jį turime, tik priklausomai nuo to, kaip save vertiname, kaip save suvokiame, kaip suvokiam savo galimybes, savybes ir įvairius dalykus apie save, tas kritikas yra stipresnis arba silpnesnis. Žmonėms, kurie turi menką savivertę, nuolat savimi abejoja, tas kritikas yra labai stiprus. Žmonės, kurie labiau pasitiki, yra gavę pasitikėjimo ir palaikymo iš aplinkos, irgi turi vidinį kritiką, bet jis labiau skamba: „Žiūrėk, galėjai padaryti geriau. Taip, galėjau padaryti geriau, kitą kartą pasistengsiu.“ Atsiranda dialogas su vidiniu kritiku ir tada lengviau jį suvaldyti.
Ar gali būti, kad vidinį kritiką galime matyti kaip bandymą save apsaugoti?
Gali būti kaip savisaugos mechanizmas, nedaryti to ar neeiti ten, kur aš matyčiau riziką. Bet čia dvejopas dalykas. Viena vertus, aš apsaugau save nuo to, ką norėčiau daryti, nes „neduok Dieve, bus nesaugu, blogai, pelkė, paskęsiu, suklysiu ir dar prieš visus pasirodysiu nevykėliu“. Kita vertus, tai sustabdo augimą ir tobulėjimą. Kai bandom daryti ir atsiduriam nekomfortiškose situacijose, tada galima pamatyti: „Padariau – ar buvo labai baisu?“
Iš geštalto psichoterapijos perspektyvos mes su klientais dažnai sakom: pabandom padaryti eksperimentą, mažą žingsnelį, pasitikrinti, ar tavo tiesa yra tikra tiesa. Jeigu žmogus pabando, padaro ir sako: „Žiūrėk, buvo visai neblogai. Taip, visada gali būti geriau, bet man pavyko.“. Tie maži veiksmai, maži eksperimentai leidžia prasitestuoti vidinį kritiką: jis viena vertus tave saugo, bet ir apriboja. Klausimas – ko labiau nori gyvenime? Ar nori išsibandyti naujų dalykų, ar būti saugiame burbule? Nes ten gyventi visą laiką, nes šiaip jau neįdomu taip.
Jeigu tai neišvengiama – net būdami „tobuli“ tėvai turėsim mokyklą, draugus, kitus veiksnius – ar vis tiek bus ta vaikystės „trauma“?
Nežinau, ar tai trauma. Dabar daug kas vadinama trauma, tas žodis išpopuliarėjo. Aš sakyčiau, labiau tai, kad tikrai atsiras kažkas iš šalies, kas pasakys kritišką žodį. Labai priklauso, ar tas kritiškas žodis skamba iš autoritetingo tam vaikui ar tam žmogui žmogaus. Jeigu, pavyzdžiui, jūs pasakysit: “Aiste, nesąmone čia sušnekėjai”, kažkuria prasme aš gal suabejočiau, bet dar pasitikrinčiau, eičiau pas savo autoritetingą žmogų ir paklausčiau, ar tikrai čia nesąmonę pasakiau.
Ne kiekvieną žodį mes priimam ir „dedam į širdį“. Kai kurių žmonių pasakymai – pasakė ir pasakė, nesvarbu. Bet yra labai svarbių, mums reikalingų žmonių žodžiai – tėvų, mylimos močiutės, senelio, tetos ar dėdės. Tų žmonių, kurie mus supa nuo pačios vaikystės, globoja, saugo ir turėtų užtikrinti saugią aplinką. Iš jų pasakytas neigiamas žodis labiausiai ir skaudžiausiai įsirėžia.
Bet tie žmonės patys gali net nesuvokti, kad jie taip „rėžia“?
Gali nesuvokti. Ir čia labai svabus aspektas. Vidinis kritikas gali formuotis iš dviejų dalykų. Viena dalis – kai tiesiogiai girdim, kai mums sako: „Padarei blogai tą darbą.“. Aš galiu pasitikrinti: ką blogai padariau? Bet kita dalis – kaip mes interpretuojam tai, ką mums sako. Pavyzdžiui, vaikas atėjo į mokyklą, padarė namų darbus. Mokytojas sako: „Žiūrėk, galėjai geriau padaryti, jeigu gerai padarysi – gausi pliusą.“. Vaikas viduje susikuria interpretaciją: „Jeigu būsiu geras, būsiu priimtas.“. Bet čia jo interpretacija, ne mokytojas taip pasakė. Mokytojas sakė: „Patobulink, padaryk užduotį geriau.“. Vaikas sau susiformavo interpretaciją, kad jeigu būsiu geresnis, būsiu priimtas, ir pagal ją bando elgtis. O iš tikrųjų jam nereikėjo „būti geresniu žmogumi“, tiesiog kitaip parašyti užduotį.
Kai sakom, kad perfekcionizmas labai paplitęs Lietuvoj – ką tie suaugę padaro su vaikais?
Reikalauja begalinių tobulų atsakymų, tobulų užduočių, tobulų rezultatų. Tobulo apskritai nėra, bet tarsi visą laiką: „Žiūrėk, galėjai geriau nupiešti, geresnę spalvą panaudot, geriau atsakyti, gražiau parašyti.“. Visą laiką tas kabliukas. Mūsų kultūroje yra saugotojo prigimtis – visada už tiesą ir už taisykles. Jeigu blogai nupieši, reikia pasakyt, kad blogai. „Tu čia kablelio nepadėjai“ – būtinai reikia pasakyti, kad nepadarei.
Bet galėtų būti ir kitas santykis: „Žiūrėk, parašei sakinį. Kaip tau atrodo, ar viskas jame yra taip, kaip reikia?“ Vaikas pažiūri, sako: „Taip, viskas.“ Tada galima klaust: „O kaip manai, pagal taisykles, gal čia kablelio nereikėjo?“ Viskas priklauso nuo dialogo formos ir tono. Jeigu vaikui sakoma: „Žiūrėk, čia padarei klaidą, čia didžiausias gramatikos pažeidimas“, jam bus baisu rašyti diktantą.
Ką pasakytumėt kritikams, kurie sako: „Išlepina čia tuos vaikus, be galo giria, o po to jie užauga išlepę“?
Atrodo, nukrypstam į kitą kraštutinumą. Vienas kraštutinumas – labai griežtai negiriant, neduok Dieve, pasakysi gerą žodį. Tai viena dalis – mūsų kritiškai išaugusių žmonių. „Jeigu pagirsi – išleps.“. Kitas kraštutinumas – mylėkim, toleruokim, pateisinkim, gerbkim, visos teisės galimos.
O čia ir yra tas aukso viduriukas. Pasakyti kritišką žodį reikia ir sakyti: „Žiūrėk, čia galėjo būti kitaip atliekama užduotis.“ Nes jeigu tas pats vaikas kažkada susidurs, pavyzdžiui, su elektra, tai bus jau sprendimas – nebebus vietos „tolerancijai“. Taigi sakom: „Šitie pratimai daromi taip ir taip, jie turi tokias taisykles.“. Apeliuojam į pratimą, į užduotį, o ne į žmogų: ne „tu kvailas, negali išmokti, nesupranti“, o „kokios šito pratimo taisyklės?“.
Meilė vis tiek reikalinga. Su meile, palaikymu, pastiprinimu ir pasitikėjimu, kad vaikas turi savo sprendimus, pasiekiama daug geresnių rezultatų. Tyrimai rodo, kad žmonės, turintys palaikymą, daug daugiau padaro ir geriau padaro – jie žino, kad kažkas jais bus patenkintas, tie, kurie jiems svarbūs.
Šiuolaikiniai tėvai patys turi labai stiprų vidinį kritiką – spaudimas iš visuomenės milžiniškas?
Labai didelis spaudimas. Aš nesu atskirai tyrinėjusi, bet tie visuomenės lūkesčiai… Apskritai sunku būti 21 amžiaus žmogumi ir tėvu. Turi labai gerai atlikti funkciją darbe ir būti idealiu tėvu namuose, kai visko yra be galo daug. Kritika – „neduokit vaikams telefonų ir planšečių“, „praleiskite su vaikais kuo daugiau laiko“, informacijos gausa didžiulė. Tai persikelia į vidų: „Aš blogas tėvas.“. Grįžti iš darbo nusikalęs, nulis jėgų. Paduodi vaikui telefoną pažaisti vietoj ilgo pokalbio apie gyvenimą – viduj verda. Kad „nevirtų“, žmogus ieško būdų užsimiršti – išeina į lauką parūkyti ar dar kažką. Bet ta savigrauža vis tiek yra duota. Vidinė kalba apie tai, ar aš gerai darau, ar negerai, tas įsivertinimas visada yra. Mes pasimatuojam pagal norimą santykį, pagal situaciją, pagal tai, ką sako visuomenė. Lyginamės su tikrais arba netikrais standartais, susikurtais arba įvestais: „geri tėvai sėdi su vaikais, žaidžia stalo žaidimus savaitgaliais“. O kai galvoji – „velnias, nėra kada žaisti, tiek visko yra“ – viduje ir kyla tas konfliktas.
Kalbant apie kartas: dabar ateina nauja tėvų karta, jau darbo rinkoje. Ir pastebima, kad darbo rinkoje, jie labiau atsipalaidavę. Ar keičiasi vidinis kritikas? Čia pirmoji karta be fizinių bausmių – ar tai matosi?
Iš vidinio kritiko perspektyvos negalėčiau dabar pasakyti labai tiksliai apie kartą, bet tiek, kiek tenka kalbėtis per mokymus ar susitikimus organizacijose, matau, kad jaunas žmogus yra reiklesnis aplinkai, reiklesnis teisybei. Neseniai buvo radijo interviu su paauglėmis mergaitėmis – jos kalbėjo apie lyčių lygybę ir apie ekologines problemas. Jaunas žmogus labiau apie viską galvoja, labiau mato priežasties-pasekmės dėsnius. Jie labiau reikalauja, nes toks dabar pasaulis – mato klimato kaitą, karo situaciją, įbauginimą, pandemijos pasekmes. Jie augo pandemijos aplinkybėse, buvo uždaryti tam tikrose erdvėse ir matė neapibrėžtumo, pokyčio grėsmę.
Atėjimas į organizacijas yra labai paremtas vidinėmis vertybėmis. Jeigu darbdavys elgiasi negražiai, nesąžiningai, jaunas žmogus sako: „Nebūsiu su tavimi.“ Labai svarbus asmeninių ir organizacinių vertybių suderinimas. Jeigu jos prasilenkia, žmogus nelieka. Darbdaviai sako: „Ateina, padirba ir pakeičia darbą.“. Taip, nes jiems vertybės labai svarbu.
O kaip jums atrodo – kokie bus jų vaikai?
Čia jau fantazija, sunku nuspėti. Be to, yra klausimas, ar jie apskritai turės vaikų? Iš jaunų žmonių girdžiu: „Ne, kam – pasaulis baisus, neteisingas, daug neteisybės.“. Matom gimstamumo rodiklius Lietuvoj ir pasaulyje. Jeigu jie leis sau truputėlį išlaviruoti tarp savo taisyklių ir vertybių, jeigu leis „pabūti tai neteisybei“, gal tada taip – jų vaikai ateis su savo vertybėmis, miksu to, ką tėvai sako apie ekologiją, aplinką, psichologinius dalykus.
Aš tik spekuliuoju: jeigu esi kategoriškas dėl ekologijos, tai ir vaiką versi būti kategorišku – ar ne?
Taip, bet pastebiu ir atvirkštinį variantą – dabar daugiau vaikų yra „už ekologiją“ negu jų tėvų. Kartais vaikai sako: „Reikia rūšiuoti“, o tėvai – nerūšiuoja. Vaikai sako: „Reikia eglutę pasipuošti miške, nekirsti medžio, ar turėti daugkartinę plastikinę.“ Tai toks atvirkštinis scenarijus. Man atrodo, verčių vystymasis vyksta spirale. Vertybės, artimos senelių kartai, dažnai persikelia į anūkų kartą. Jeigu hipotetiškai kalbant – vaikai tų, kurie dabar yra jaunimo karta, gal turės panašias vertybes kaip mes: kad reikia eiti dirbti.
Tai ką daryti su vidiniu kritiku? Kaip su juo gyventi?
Pradžioje labai svarbu atkreipti dėmesį į tą balsą, nes dažnai gyvenam automatiškai, viską darom automatiškai ir net nepagaunam, nesuprantam, kad „čia jau mano vidinis kritikas mane atkalbinėja nuo kažko“. Pagavus tą balsą, reikia galvoti, kiek tai racionali informacija, kiek tai balsas, kuris galbūt stengiasi mane nuo kažko apsaugoti, kiek tai susiformavęs iš anksčiau atėjęs balsas: „Aiste, žiūrėk, čia nesąmonė kažkokia.“. Tada galvoju – ar tikrai? Bandau pakeisti tą balsą į švelnesnį: vietoj „nepasiseks“ – „pabandyk, verta pabandyti, verta paieškoti sprendimo“. Vienas žingsnių yra ieškoti, kaip pakeisti tą balsą, ieškoti vidinio palaikytojo.
Bet lengva pasakyti „galvok geriau“. Kaip realiai tai padaryti?
Iš pradžių tas daroma labai mechaniškai, grubiuoju būdu. Tarkim, turiu ateiti pas jus į studiją ir galvoju: „Aiste, kur tu čia vėl eini, kam to reikia?“. Tada savęs klausiu: kieno čia balsas mane bando atkalbėti? Galbūt tai bando apsaugoti nuo gėdos, nes gėdos ir kaltės jausmai yra mūsų pamatiniai, kultūriniai. Bijau, kad nebūčiau apkaltinta kažkuo. Tada galvoju, kiek tai racionalu. Tas balsas visai neracionalus – tai nėra informacija, tai tik blykstelėjusi mintis. Jeigu tai ne faktas, einu toliau ir darau.
Tai toks racionalizavimas – pabandyti ne emociškai žiūrėti, o pasvarstyti?
Labai svarbu pradžioje tą daryti sąmoningai: atsisėsti ir padaryti vieną, du, tris kartus. Paskui po truputį atsiranda automatizmas – „ai, vėl atėjo kritikas, pasišnekėsiu su juo vėliau“ – ir eini daryti savo. Formuojasi įprotis su savim pasikalbėti ir atrasti „priešnodžių“ atsiradusiam vidiniam kritikui.
Kitas dalykas – atsisėsti ir paklausti: jeigu šitas balsas būtų mane mylintis balsas, ką jis pasakytų?
Ar tiktų įsivaizduoti kokius nors artimuosius, net mirusius, kurie mus besąlygiškai mylėjo?
Taip, puikiai tinka. Dažniausiai šeimoje ar aplinkoje turim tą vieną kertinį žmogų, kuris mus besąlygiškai mylėjo, nekėlė reikalavimų. Prisiminti jį: „Jeigu dabar tai būtų tas žmogus, kaip jis man pasakytų? Kokiu tonu, ką palinkėtų?“ Tai toks pakeitimas mylinčiu žmogumi.
Galime pagalvoti ir apie „sveiką suaugusį“ savyje – būseną „su manimi viskas gerai, su tavimi viskas gerai, su kitu žmogumi viskas gerai“. Ką tas suaugęs čia pasakytų? „Reikia pasidaryti namų darbus, padaryti tą ir tą, o tada gali eiti ir bandyti. Kodėl gi ne? Kitaip niekada neprasibandysi situacijos.“
Viskas prasideda nuo minčių. Mes pradedam formuoti mintis, kartodami jas, kuriam teigiamą mantrą, palaikančią vidinę mintį. Nebesakom: „Tu negali“, o pradedam sakyti: „Aš galiu pabandyti, galiu paragauti situacijos.“
Čia gaunasi perprogramavimas to, ką mums „įdėjo“ prieš dvidešimt metų, ir dabar bandome patys sau perrašyti?
Taip. Iš pradžių tai skamba dirbtinai ir žmonės sako: „Čia nesąmonės, tie žodžiai.“ Bet žodžiai kuria mūsų emociją. Žodžiai, įdėti į mintis, kuria emociją, su kuria atsikeliam. Vakare atsigulam, perkratom situaciją, dieną – dažnai iškyla kritiški momentai: „To nepadariau, ten blogai pasisveikinau, rankos nepadaviau, blogai atrodžiau.“ Kritika sukasi, sukasi. Reikia sakyti: „Stop, buvo diena. O kas buvo gerai?“ Bandyt atsukti truputį į teigiamą, kad su teigiama mintim užmigtume. Tada teigiamas mintis dedam į galvą ir po truputį pradedam geriau jaustis. Bet tą reikia daryti – savaime neišeis paprastuoju būdu.
Ir viskas?
Tubūt ne visai viskas. Nes čia viena dalis – mintys. Kita dalis turbūt – priėmimas ir realus įsivertinimas, kur tikrai padariau klaidų? Kritiškas įsivertinimas: „Gerai, čia pabandžiau, nepavyko. Ko pritrūko?“. Paanalizuoti situacijas.
Ir dar – kaip galiu būti pats sau mylintis žmogus? Stiprinti savivertę, savimeilę. Kuo labiau žmogus save palaikantis, labiau padrąsinantis, mažiau nuolat kvestionuojantis savo elgesį – tuo labiau jis save sustiprina, tampa ryžtingesnis, labiau daro dalykus. Tuo labiau „numiršta“ stiprus vidinis kritikas.
Čia vadinama saviužuojauta?
Aš sakyčiau labiau atjauta. Užuojauta skamba kaip „koks tu vargšelis, kaip čia tau nutiko“. O čia labiau apie atjautą ir palaikymą: „Aiste, gerai, tau nepavyko šį kartą. Taip, liūdna, apmaudu, gal kyla pyktis, bet pasižiūrėkim – ko nepadariau, kad kitą kartą būtų geriau?“. Kitas dalykas – „mes esam visi žmonės, klystam, nesam dievai, kad viską idealiai padarytume. Gal galiu sau atleisti šitą klaidą?“ Nemalonu, gėda, bet pasižiūrėkim, kaip aš sau galėčiau atleisti. Per tokį savęs priėmimą – klystančio, bandančio, ieškančio žmogaus. Nereikalauti iš savęs visą laiką šimto procentų rezultato, o sakyti: „Aš galiu pabandyti ir pažiūrėti, kaip man seksis.“.
Bet kritikas iškart sakytų: „Čia pateisinimas neveiklumui, tingumui.“. Ko nors nepadarei, tada graužiesi, bet tada nuramini save, kad “padarysiu kitą kartą”.
Bet kaip mes nuėjome į vieną kraštutinumą, kad daug meilės ir atjautos, gali būti ir kita pusė, kad nebeliko disciplinos. Aš žinau, kad turiu padaryti namų darbus ar pasiruošti susitikimui – tai yra mano pareiga ir turiu ją atlikti. Ir jei neatlieku – galiu save paguosti, bet ar tai racionalu, na ne, neracionalu.
O jei tikrai kažką pridirbai, padarei nesąmonę? Kaip išsigraužti iki galo?
Reikia pasižiūrėti objektyviai – kiek tai, ką padariau, yra tikrai blogai. Kokios pasekmės, kiek tas „blogai“ yra realus. Padėtas kablelis ne vietoj – ar tai katastrofa? Greičiausiai ne, neišlaikyti egzamino dėl vieno kablelio – mažai tikėtina. Gal galiu išmokti kitą kartą kablelį padėti ten, kur reikia. Jei blogai padariau pristatymą darbe – galiu eiti pasikalbėti su vadovu, kolegom, paklausti: „Žiūrėk, padariau nesąmonę, kaip tau atrodo? Kas galėjo būti geriau?“. Kitas, pakankamai racionalus, objektyvus žmogus gali pasakyti: „Tau tai atrodo nesąmonė, bet man atrodo, kad viskas gerai.“. Tai toks pasitikrinimas savo matymo su realybe. Mes, kaip kritiška tauta sau, visada rasim prie ko prisikabinti ir nematysim objektyvios realybės. Tada verta eiti paklaust: „Kaip tu galvoji?“.
Tarkim, kažkas išgirs šitą mano įrašą, aš save labai kritikuosiu dėl daugelio dalykų, bet pasiklausiu kelių žmonių: „Kaip tu tai matai?“. Viena dalis – kaip aš matau ir mano vidiniai kritikai.
Jei tas svarbus žmogus – artimas, gali būti mintis: „Ai, jis taip sako, nes nenori nuskriausti“?
Taip, būna pateisinimas. Pavyzdžiui, mylimi žmonės palaiko – mane vyras labai palaiko, sako: „Viskas gerai, viskas šaunu.“ O aš nurašau: „Ai, jis taip sako, nes myli.“. Tada einu pas kitą žmogų, kuris neturi labai artimo emocinio ryšio, bet žinau, kad pakankamai objektyvus, pasakys tiesiai. Jo nuomone pasitikiu. Paklausiu: „Kaip yra, ką galėjau padaryti geriau?“ Tas žmogus pasako. Gal ne visada malonu girdėti – „čia truputį sufeilinau“ – bet jis pastebėjo, davė grįžtamąjį ryšį ir galiu eiti daryti geriau. Vėlgi – pasitikrinam savo subjektyvią realybę su objektyvesniu žvilgsniu. Mūsų galvoje daug šešėlių, daug kritikos, daug emocijų, nedaug faktų ir racionalios informacijos.
Ką girdžiu – vis dėlto reikia bandyti emociją atsitraukti, „išjungti“, pasižiūrėti iš šalies. Bet ne visiems tai lengva.
Gal ne tiek išjungti emociją, kiek pabandyti ją atskirti nuo kritiško balso. Pasižiūrėti į emociją iš šalies – tarsi musė ant sienos. Ką ta musė pasakytų apie mane pagal faktus: vienas, du, trys – kas būtų racionalu? Emocija vis tiek virs, pirminė reakcija dažniausiai emocinga – pyktis, užsidarymas, užsisklendimas, kova: „Aš viską padariau gerai, kodėl tu mane kritikuoji?“. Bet jeigu noriu sau padėti, verta atsitraukti nuo situacijos ir pagalvoti: „Ar noriu sau padėti šitoj vietoj?“.
Dažnai žmonės nori pabėgti nuo skausmo – ir tai suprantama, bet tai nėra tolygu padėti sau.
Jeigu man skauda, dažniausiai atsitraukiu – ir vėl gali atkriti tas stiprus kritinis balsas: „Matai, sakiau, nelįsk tenai, bus baisu.“. Jeigu dirbam su tuo balsu, stiprinam vidinį palaikantį balsą, atkritus galim sakyti: „Taip, atkritau, bet bandau, einu ir bandau.“ Tai toks nuolatinis kontrargumentavimas sau. Kartais atsitraukdamas sau padedi, kartais – pabėgi ir sakai: „Viskas, daugiau į tą pelkę neisiu.“. Tuomet lieka klausimas apie vertybes – kiek man tai svarbu?
Aš pati atsimenu savo pirmąsias konsultavimo praktikas – labai skausmingai jas išgyvenau. Labai skaudėjo, buvo sunku, be galo kritikavau save profesine prasme. Galvojau: „Viskas, nebeisiu, nebedarysiu, gaila žmonių, gaila savęs.“. Bet iš kitos pusės galvojau: „Man tai taip įdomu.“ Smalsumas, noras padėti nugali kritiškumą. Tada galvoju: „Gerai, kaip galiu sau padėti? Kaip galiu būti geresnė specialistė, profesionalesnė, ką galiu dėl savęs padaryti?“ Neužsigraužti emocijose. Šiek tiek galima pabūti, pasigailėti savęs, „paglostyti per petį“, bet paskui galvoti: „Jei noriu tai daryti, kokie vienas, du, trys žingsniai toliau?“. Galiu eiti pasimokyti, paskaityti, toliau bandyti ir ieškoti būdų, kaip su tuo būti – kaip susitvarkyti su procesu.
Klausimas – verta ar neverta pereidinėti per visą tą „peklą“?
Taip. Kiek man tai yra svarbu, kiek tai vertybiškai svarbu? Mes atsiremiam į vertybes – jos labai reikalingas dalykas. Žmogus turi pagalvoti: ar tai, ką aš darau, vertybiškai man svarbu? Jeigu taip – ieškoti būdų tai daryti toliau.
Ir pabaigai – jeigu klausytojas šį vakarą eis miegoti su kokie viena mintimi apie savo vidinį kritiką, kokia ji turėtų būti?
Kaip aš save galėčiau palaikyti.
Tai ką gi – jeigu po šios laidos bent kartą pagalvosite: „Čia kalba kritikas, o ne aš“, jau bus padarytas žingsnis į priekį.
Parengta pagal interviu su socialinių mokslų daktare ir psichoterapeute Aiste Dromantaite. Laidą „Vakaro pokalbiai“ vedė Jonas Vitkauskas.
