Kaip padėti artimajam gedulo metu?

Bet kokia netektis turi be galo didelį poveikį mūsų gyvenimui. Tačiau žmogus ypatingas tuo, kad geba atsitiesti ir eiti pirmyn net po didžiausių sukrėtimų. Vis dėlto, kad galėtume tai padaryti, labai svarbu suvokti, kas gedulo metu vyksta ne tik su mumis pačiais, bet ir su mūsų artimaisiais. Tačiau kaip suvokiame pasaulį gedulo metu? Kokių būsenų balansas svarbus tam, kad galėtume atsitiesti po gedulo? Ir kaip galime padėti gedinčiam žmogui savo aplinkoje? Psichologė Vaiva Klimaitė.

Gebėjimas permąstyti tai, kas įvyko

Dar viena reakcijų grupė – tai kognityvinės (pažintinės) reakcijos. Jos atspindi tai, ką tuo metu galvojame arba kaip suvokiame dalykus, kurie vyksta aplink mus. Visų pirma, tai gali pasireikšti nevalingais netekties arba mirusiojo prisiminimais, vaizdiniais ar mintimis, kurie vis apsikartoja tam tikrais proveržiais (angl. flashback). Žmogui tarsi iš niekur, spontaniškai ir nevalingai kyla tokie vaizdiniai ir prisiminimai. Tačiau taip pat gali būti, kad žmogus ir sąmoningai siekia permąstyti su netektimi susijusius aspektus ir tai yra labai svarbi dalis gedule.

Šio permąstymo ignoruoti negalime. Permąstymai padeda suvokti netektį ir su ja susitaikyti. Jei apie netektį negalvosime, ji bus atidėta kažkur mūsų smegenų kampelyje, jei ją ignoruosime ir jos vengsime, realybė nuo to nepasikeis, tačiau tas įvykis netaps vienu iš mūsų autobiografinės atminties įvykių. Permąstyti yra labai svarbu, kad galėtume suvokti, kas įvyko ir galiausiai su netektimi susitaikyti, kitaip tariant, ją integruoti į savo autobiografinę atmintį, kad tas netekties įvykis taptų vienu iš mūsų gyvenimo įvykių. Greičiausiai jis bus ryškesnis, kels kitokius jausmus, bet bus vienas iš mūsų gyvenimo įvykių, o ne išskiriamas iš jų, tarsi būtų nesusijęs su mūsų gyvenimu ir su mūsų realybe. Todėl permąstyti yra labai svarbu.

Gebėjimas atsitraukti

Tačiau gali nutikti ir taip, kad permąstymo atsiranda pernelyg daug. Žmogus ima nuolat nebeproduktyviai, adaptyviai sėdėti ir mąstyti, ir jam nebeišeina nuo to atsitraukti, jis nebegali susitelkti nei į kitus žmones, nei į darbus ar kitas veiklas, tai vadinama ruminacijomis (angl. ruminations). Tai gali turėti įtakos gedulo sutrikimams atsirasti, nes tokie neproduktyvūs ir adaptyvūs permąstymai nepadeda integruoti netekties į autobiografinę atmintį. Apskritai išgyvenant netektį labai svarbu ne vien permąstyti, bet ir gebėti atsitraukti.

Manau, kad tai labai svarbus aspektas. Jei nepermąstome, būname vien atsitraukę, negalime suvokti pačios netekties fakto, negalime su ja susitaikyti, tai būna tema, kuri mums nuolat iškyla, pasikartoja ir nuo kurios nuolat bėgame. Tai gali mus labai veikti, kelti įvairias, net ir fizines, psichosomatines ligas. Tačiau taip pat labai svarbu gebėti ir atsitraukti, nes jei permąstymų yra per daug, jie neproduktyvūs, tai labai klampina. Į tai galima labai įklimpti, gali pradėti reikštis įvairios gedulo komplikacijos, pavyzdžiui, užsitęsęs gedulas, arba tai gali peraugti į depresijos sutrikimą.

Kaip padėti artimajam gedulo metu?

Tai svarbu prisiminti visiems, nes visi kada nors patyrėme ar patirsime kokią nors netektį savo gyvenime. Gedulas mūsų gyvenimui labai įprastas. Maža to, tai svarbu atsiminti ne tik, kai gedime patys, bet ir kai kas nors gedi šalia mūsų. Galbūt matome, kad žmogus tarsi visai apie tai negalvoja, nors praėjo tik dvi savaitės, jis gyvena tarsi nieko nebūtų įvykę. Tokiu atveju pagalba iš aplinkinių galėtų būti tiesiog paklausti apie tai. Kaip žmogus jaučiasi dėl tos netekties, ką jis galvoja – paskatinti mąstyti, permąstyti tai, kas įvyko.

Taip pat jei matome, kad gedintis artimasis gyvena vien tame ir daugiau apie nieką negali galvoti, mūsų pagalba galėtų būti padėti jam šiek tiek atsitraukti. Galime pasikviesti pasivaikščioti, nusivesti į koncertą ar panašiai. Aišku, tas žmogus nepajus tokio džiaugsmo, kokį galėtų pajusti, nes gedulo jausmai vis tiek yra labai stiprūs. Tačiau tai galės padėti jam bent šiek tiek atsitraukti, kad permąstymai galėtų būti produktyvūs ir padedantys susitaikyti su netektimi.