Kartais galime pastebėti, jog santykiuose, ypač, jei jie trunka ilgesnį laiką, prie partnerio taip priprantame, jog atrodo, kad žinome kiekvieną būsimą jo žingsnį ar žodį. Viskas tampa nuspėjama ir įprasta, o mes atsiduriame savotiškoje komforto zonoje ir tarsi plaukiame pasroviui. Tačiau kodėl ilgainiui santykiuose imame stengtis mažiau? Kokie kritiniai momentai parodo, ką iš tiesų sukūrėme savo santykiuose? Ir kaip prisiimti vaidmenys veikia poros tarpusavio santykį? Psichologė Karolina Bajoriūnienė.
Kodėl santykiuose nustojame stengtis?
Blėstama yra natūraliai. Čia turbūt reikėtų pradėti nuo pat pradžių – kas yra įsimylėjimas, kiek jis trunka. Tai – cheminė reakcija, trunkanti apie pusę metų. Po to organizmas pradeda priprasti prie hormonų ir prie šio pokyčio. Hormonų sumažėja, tam tikri dalykai tampa aiškūs, žinomi, mažėja susidomėjimas kažkokiomis sritimis. Tiesiog elementariai kas kartą nebeklausiame, iš ko susideda kito žmogaus gyvenimas. Dažnai ties tuo sustojama ir nebeinama gilyn. Nebebandoma pažinti žmogaus toliau, jo reakcijų, jo emocijų, iš kur tai atėjo, kaip jis jaučiasi. Be abejo, ir kitas ne visuomet geba tai papasakoti ir įvardyti. Tuomet atsiranda pripratimas, tarsi nėra, apie ką kalbėtis.
Tačiau dažniausiai gamta yra sutvėrusi, kad santykiui hormonų užtektų maždaug trejiems metams, nes reikia, kad pora susitikusi jaustų didelę trauką vienas kitam, pasidaugintų, turėtų palikuonį, palikuonis su mama galėtų išgyventi, ir tuomet gamtai jau nebeįdomu, ar pora laiminga, ar bus kartu toliau, ar ne. Svarbiausia misija yra įvykdyta, yra pratęsta giminė, žmonija. Tuomet tie du žmonės lieka tvarkytis su tuo, ką jie per tą laiką sukūrė savo santykiuose. Ir jei jau yra pripratimas ir užsnūdimas tarsi ant laurų, galima tikėtis ir blogėjančių santykių, tai yra, didėjančios tarpusavio atskirties, kur nebeužteko tolesnio pasigilinimo apie kitą.
Kritinės situacijos
Dažnai tokie momentai labiausiai pasijaučia per krizines situacijas, kritines įveikas. Vienas pagrindinių – tai arba santuoka, arba apsigyvenimas kartu, priklausomai, kas įvyksta anksčiau. Jei pora apsigyveno kartu, tai yra nemenkas išbandymas gyventi su kitu, prisiderinti, išgirsti kito poreikius. Negalime bet kada įbėgę į namus bėgti į tualetą, kad ir kaip mus prispyrė, nes galbūt tiesiog uždarytos durys ir ten kažkas jau yra. Ir kiti panašūs dalykai. Tuomet tas “prisitrynimas”, prisiderinimas vienam prie kito santykiuose tikrai gali būti sudėtingas ir kritinis momentas.
Kitas momentas yra dažnai išgirstama frazė, kad iki vestuvių partneris ar partnerė buvo kitokie. Čia didelės įtakos turi vaidmenų pasikeitimas. Iki santuokos ši pora buvo vaikinas ir mergina. Jie buvo tiesiog pora ir draugavo be didelių buitinių įsipareigojimų, dalijimųsi, didžiulio prisitaikymo vienas prie kito. Kitas momentas – kokį pavyzdį iš aplinkos matome apie tai, kas yra poros santykiai, ir kokį pavyzdį iš aplinkos matome apie tai, kas yra vyras ir žmona. Po santuokos pasikeitus vaidmeniui, ji jau yra nebe mergina, o žmona. Jis yra nebe vaikinas, o vyras. Čia pradeda veikti tėvų, biologinių šeimų įrašai apie tai, kas yra šeima, ir visos atitinkamos schemos.
Prisiimti skirtingi vaidmenys
Tuomet atsiranda didelė tikimybė, kad moteris savo vyrą matys jau kitaip, pagal vyro vaidmenį, tai yra pagal prieš tai matytą savo tėvą. Čia gali iškilti labai didelių niuansų su požiūriu į vyrą. Kartais turime tam tikrų reakcijų į savo tėvą, kurias galime perkelti į savo vyrą, kai iš vaikino jis tampa sutuoktiniu. Lygiai tas pat vyksta ir iš vyriškosios pusės. Vyras pradeda savo merginą matyti jau ne kaip merginą, laisvą, nepriklausomą, kurią dar reikia užkariauti, o kaip žmoną, kurios pavyzdį matė savo biologinėje šeimoje ir tai buvo jo mama.
Ypač, jei iš karto po santuokos atsiranda vaikai, atsiranda dar vienas vaidmuo. Atsiranda ne tik pasikeitęs mūsų, kaip mamos arba tėvo, vaidmuo, bet ir partnerio, kuris buvo mergina (vaikinas), po to tapo žmona (vyru), kurią dabar matome kaip mamą (tėvą). Taigi kuo daugiau vaidmenų, tuo daugiau emocijų gali būti perkeltą ir į tą vaidmenį. Tai yra, kokios emocijos buvo patirtos praeityje, tokios jos gali būti perkeltos ir į šį santykį, nors su juo gali būti ir visiškai nesusijusios.
