Komfortas ir komforto zona – tai, galima sakyti, raktiniai žodžiai, kuriuos vis dažniau galime išgirsti šių dienų kontekste. Visi savo gyvenime norime komforto, tačiau kaip nutinka, kad taip dažnai esame raginami palikti komforto zoną, jei norime ko nors pasiekti? Tačiau kas yra toji komforto zona? Ar tikrai išeidami iš komforto zonos atsisakome komforto? Ar galime tobulėti ir kartu jausti komfortą? Ir kokią įtaką mūsų laimei daro mūsų pretenzijų lygis? Psichologas Olegas Lapinas.
Komfortas ir komforto zona
Komforto zona šiuo metu yra labai madingas posakis. Yra anekdotas apie tai, kas yra tobulėjimo kursai – tai kai žmogus iš Kalifornijos moko žmones iš Magadano, kaip išeiti iš komforto zonos. Iš tiesų, komfortas – tai natūralus žmogaus poreikis ir daugelis žmonių komfortu matuoja savo gyvenimo kokybę. Pavyzdžiui, vargu, ar užmigsite, jei lova bus nepatogi, nepasisotinsite iš nekokybiško maisto – jums reikia, kad maistas būtų komfortiškas jums. Taip pat nesikankinsite skaitydami jums netinkamą knygą ar žiūrėdami jums netinkamą filmą.
Vartojimo sferoje ši taisyklė visiškai netinka. Į komfortą orientuojamės ten, kur yra mūsų gyvybiniai poreikiai. Tačiau įsivaizduokime, kad savo gyvybinius poreikius jau patenkinome, mums saugu, esame sotūs, gerbiami, mylimi, turime žmones, su kuriais mums gera. Prdedame jausti, kad mums atėjo metas kažkiek pajudėti į priekį. Tam, kad galėtume pajudėti, komforto taisyklė nebegalioja ir virsta minimalaus diskomforto taisykle.
Ar tikrai tobulėdami atsisakome komforto?
Tam, kad pradėtume rytais bėgioti, minimalus diskomfortas yra anksčiau atsikelti, išeiti iš namų ir judėti, nors tai neatneša tiesioginio komforto. Priešingai – gal net ir atbaido nuo paties bėgiojimo, imame galvoti, kaip galėsime atsikelti taip anksti, arba priverčia mus prižadėti, kad tikrai atsikelsime, tačiau paryčiui nugali komforto poreikis. Tačiau jei žmogus jau išėjo iš namų, apsirengė, pradėjo bėgioti, jo komfortas ateina vėliau. Iš tiesų ši taisyklė neužbaigta.
Išeiti iš komforto – tai nereiškia išeiti iš komforto ir ten pasilikti. Tai reiškia išeiti iš komforto tam, kad pajustume kitokį komfortą jaučiantis, kad šiandien esame geresnė mūsų pačių versija, sprendžiant, pavyzdžiui, iš figūros, savijautos, išvaizdos, atitikimo savo idealui. Esate labiausiai prie jo priartėję, atsiranda naujas komforto jausmas.
Tas pats vyksta, pavyzdžiui, su alkoholikais. Kai alkoholikas negeria, iš pradžių jaučia diskomfortą. Jis nori įeiti į komfortą per alkoholį. Tai vienas iš alkoholizmo požymių: žmogus jaučia komfortą išgėręs. Nėra alkoholio – blogai, yra alkoholis – gerai. Be pusės litro neišsiaiškiname. Iš pradžių “reikia sušilti”, o paskui sakoma, kad reikia “pasitaisyti sveikatą”. Tačiau visai kitas komfortas yra tuomet, kai alkoholikas išeina iš alkoholizmo ir nebegeria. Jis jaučia komfortą sakydamas, kad jau laikosi metus, dvejus, trejus. Jis tuo jau didžiuojasi, jo komfortas įgyja naują kokybę. Komfortas dėl to, kad perėjo per diskomfrtą.
Atidėtas komfortas
Toks pat komfortas ateina žmogui, kuris gali pasakyti, kad jo gyvenimas nebuvo lengvas, teko daug ką ištverti, tačiau vis dėlto jo neiškeistų į jokį kitą. Taip jo gyvenimas tapo turtingesnis, jis daugiau patyręs, labiau užgrūdintas. Tai taip pat komfortas. Komfortas, atsiradęs dėl to, kad gyvenimas buvo pilnas. Pilna formulė būtų tokia. Arba komfortą pasiekiame lengvomis, tiesioginėmis priemonėmis, pavyzdžiui, užvalgę, pamiegoję, arba komfortą pasiekame ilgesnėmis priemonėmis – atidėtas komfortas. Patyriau badą ir labai gerai pavalgiau. Ilgai neturėjau sekso ir pasimylėjau. Ilgai kenčiau nuo kažkokios situacijos ir dabar pagaliau saugu. Komfortas ateina dvigubai stipresnis, nes jis atidėtas. Todėl manau, kad ši formulė nebuvo iki galo užbaigta.
Pretenzijų lygis
Psichologijoje yra tokia sąvoka – pretenzijų lygis. Šis lygis nurodo, kokį pasiekimą įsivaizduojame būtiną savo komfortui. Pavyzdžiui, kiek turite gauti mokykloje, kad jaustumėtės gerai? 10, 9 ar užteks ir 6? Kokį išsilavinimą turite turėti? Kokio dydžio bute norisi gyventi, kad galėtumėte sakyti, jog jums gerai? Aukštas pretenzijų lygis reiškia, jog žmogus visuomet sako, kad jam visko reikia tik paties geriausio tam, kad jaustųsi gerai – paties aukščiausio pažymio, paties prestižiškiausio universiteto, nuostabiausio, gražiausio partnerio, namo, kuris būtų geresnis už visų kitų. Tokiu atveju sakome, kad pretenzijų lygis yra aukštas.
Tačiau pretenzijų lygis gali būti adekvatus. Tokiam žmogui užtektų gauti aštuonetą, jam nereikia puikaus namo, o užtektų jaukaus buto, nereikia gražiausios klasės mergaitės ar berniuko, o užtenka partnerio, kuris jam patinka ir su kuriuo gerai jaučiasi. Adekvatus pretenzijų lygis sakome, turėdami omenyje, kad šiam žmogui adekvatu nesiorientuoti į pačius aukščiausius objektyvius rodiklius, kaip grožis, pajamos ir pan.
Turiu tai, ko reikia, o reikia tiek, kiek turiu
Žmogus, turintis žemą pretenzijų lygį – tai toks žmogus, kurio pretenzijų lygis gerokai atsilieka nuo to žmogaus galimybių. Jis gali sau leisti gyventi bute, bet gyvena sodo namelyje. Jis gali gauti vidutinį atlyginimą, bet sutinka dirbti už minimumą. Mums atrodo keista, sakome, kad jis galėtų gauti daugiau, gyventi geriau. Tai – reliatyvios sąvokos. Visi žmonės neturi turėti aukšto pretenzijų lygio.
Galima net įsivaizduoti situaciją, kai žmogus, turintis žemą pretenzijų lygį, gali jaustis žymiai laimingesnis už kitus, nes jis visuomet turi galimybę turėti daugiau, nei sau leidžia. Jis galėtų prisvalgyti, bet susilaiko. Galėtų skaityti paskaitas, bet patyli. Gebėjimas ką nors daryti ir galimybė susilaikyti taip pat suteikia pasitenkinimo, jog nereikia per daug siekti, kad gerai pasijustume. Tokia situacija, ko gero, sutampa su tuo, ką vadiname pasitenkinimu. Turiu tai, ko reikia, o reikia tiek, kiek turiu.
