Ar aš motyvuotas sėkmei?

Nors ir skirtingai ją įsivaizduojame, vis dėlto kiekvienas trokštame, kad mus aplankytų sėkmė. Tačiau dažnai vietoje to, kad imtumėmės realių veiksmų jai pasiekti, tiesiog laukiame ir tikimės, jog ji pati pas mus ateis. Tad kaip žinoti, ar esu motyvuotas sėkmei? Į kokius klausimus reikėtų sau atsakyti, jei norime tapti sėkmingais? Kokiais būdais sau dažniausiai trukdome? Ir ką daryti, kad sėkmė nepraeitų pro šalį? Organizacijų psichologė, konsultantė Aistė Mažeikienė.

Ar esu motyvuotas sėkmei?

Tikiu, kad šį klausimą jau ne kartą sau uždavėte patys ir save gerai pažįstate, todėl dabar pat kviečiu atsakyti sau į tris klausimus. Pirmasis – ar jums apskritai svarbu pasiekti sėkmę? Galbūt tekate kaip upė ir priklausote nuo išorinių sąlygų – kiek krantų, kiek potvyniu ar atoslūgių – ir pasiduodate išoriniams trukdžiams: kaip jau lemta, taip ir yra. Taigi ar mums apskritai tai svarbu?

Antrasis klausimas – koks yra mūsų sėkmės apibrėžimas? Kas mums yra sėkmė? Kas turi atsitikti, kad suprastume, jog mus jau aplankė sėkmė? Pavyzdžiui, darbe man sėkmė – turėti atostogas, kada noriu, su niekuo nederinti kai kurių savo sprendimų arba nedirbti su kai kuriais klientais dėl susikirtusių vertybių ar interesų. Kitam žmogui sėkmė gali būti ofisas aštuonioliktame aukšte su gražiu vaizdu, draugiški ir kompetentingi kolegos ir panašiai. Tad verta susidėlioti, ar turime galvoje savo apibrėžimą. Įdomiausia būna pagauti sėkmę laike, kai tai vyksta. Tuomet galvojate, jog negali būti, kad štai jau atėjo sėkmė. Pavyzdžiui, klientas sako savo tam tikrą sprendimą, o jūs pagaunate save, kad net bijote džiaugtis ir pabusti iš šio sapno, nes tokios sėkmės net neįsivaizdavote. Tad verta išsiaiškinti, kas sėkmė yra jums, kad, jai atėjus, ją pajustumėte.

Kaip žinoti, ar sėkmė jau atėjo?

Trečiasis labai svarbus klausimas – ar sugebate laiku atskirti, ar tai sėkmė, ar ne? Šalia visų šių trijų klausimų dar labai svarbu save pagauti, ar nestabdote sėkmės. Pavyzdžiui, jaunas žmogus gauna darbo pasiūlymą. Kokie kyla pasiteisinimai? Aš dar per jaunas, man dar ne laikas, aš dar tik studentas, gal kitiems reikia labiau. Tai man primena paprastą situaciją iš pasakos, kaip per mišką eina žmogus, kurio šeima neturi, ką valgyti, ir randa pilną krepšį vakarienės. Jis apsidairo ir pagalvoja, kad tai tikriausiai ne jam, kad tai miražas ir nusprendžia apsimesti, kad nieko nematė. Antroji versija – jog galbūt reikėtų pranešti teisėsaugai, tačiau kyla baimė, jog jį kuo nors apkaltins.

Savęs blokavimas

Tokie žmonės vėliau graužiasi dėl to, kad nepasinaudojo anksčiau turėta galimybe. Šis reiškinys vadinamas savęs blokavimu. Taip mes patys stabdome savo sėkmę ir galvojame, kad ji ateis kažkada vėliau, tačiau taip gali ir nebūti. Tad ar esame motyvuoti sėkmei? Jei norime nebūtinai būti sėkmingesni už kitus, bet, lygindami su savimi pačiais, norime pasiekti daugiau, nenorime būti vidutinis žmogus profesiniais pasiekimais, o norime suteikti vertę ir kitiems, vadinasi, esame motyvuoti.

 Sėkmei motyvuotas žmogus iš savęs reikalauja žymiai daugiau, nei iš kitų 

Tačiau ką su tuo darome? Be abejo, nepažeisdami savo vertybių, turėtume pasinaudoti proga, aplinkybėmis ir imti tą sėkmę. Vadinasi verta būti budriems, stebėti situaciją, nes galbūt toji sėkmė mus aplankė jau dabar. Su studentais darėme vertybių tyrimą ir mane nustebino tai, kad jie nesakė, jog nori būti turtingi, mat jau gerai save pažįsta – jie teigė norintys stabilaus finansinio atlygio. Tad kas yra daug, o kas yra stabilu? Yra skirtumų. Sėkmei motyvuotas žmogus sėkmę nebūtinai įsibvaizduoja kaip materialinį turtą.

Kas svarbiausia mums patiems?

Sėkmei motyvuotas žmogus iš savęs reikalauja žymiai daugiau, nei iš kitų. Tam tikra prasme gali būti perfekcionistas ar net darboholikas, jam niekumet nekyla klausimas, ką veikti. Nemotyvuotas žmogus dažnai nepabaigia iki galo visko, ką pradėjo, ir apskritai nesiekia kurti. Juk kam ieškoti naujų sprendimų, jei galbūt kažkas pasaulyje jau tokią idėją patentavo?

Lygiai taip pat galime mąstyti – kam sodinti sodą, jei ateis žiema, viskas nuvys ir apskritai kažkada mirsime. Tai – beviltiškumo suvokimas ir kai kurie žmonės sėkmingai renkasi tokį elgesio modelį, tačiau tai yra savęs blokavimas. Nevažiuosiu, nes ko aš ten nemačiau, neisiu ten, nes tai nėra man svarbiausia. Tad verta savęs klausti, kas yra svarbiausia jums, aišku, nesilyginant su kitais, peržiūrėti vertybes, tačiau be patirties galime ir nesuprasti, kokios tos tikrosios vertybės.

Dar žiūrėkite: