Kaip mus veikia perdėtas įtarumas?

Jei aplinkiniai mums atrodo nedraugiški, egoistiški bei tykantys progos mus apgauti ar kitaip įskaudinti, gali būti, kad taip pasireiškia mūsų perdėtas įtarumas. Tačiau kokia yra įtarumo schema? Iš kur ji atsiranda? Kaip mus veikia perdėtas įtarumas? Ir ką turėtume daryti, norėdami pakeisti tokį elgesio modelį? Psichologė Genovaitė Petronienė.

Perdėtas įtarumas – praeities išgyvenimų pasekmė

Kai kuriems žmonėms pasireiškia perdėtas įtarumas. Jie nuolat jaučiasi nesaugūs. Jiems atrodo, kad aplinkiniai juos gali bet kada įskaudinti, išnaudoti, apgauti, pažeminti, pameluoti, sumanipuliuoti ar kaip nors kitaip pasinaudoti savo pranašumu. Tokie žmonės pasaulyje jaučiasi labai nesaugiai. Jie taip ir laukia, kad kas nors aplink juos išduos ir jiems pakenks. Dėl to jie tampa susivaržę, nedraugiški, užsisklendę, tad akivaizdu, jog aplinkiniai jų pradeda nemėgti ir jie susilaukia kažkiek neigiamų jausmų iš aplinkos, kas dar labiau padidina jų įsitikinimą, kad žmonės iš tiesų nėra geranoriški. Geriausiu atveju jie galvoja, kad jei jau aplinkiniai žmonės nėra priešai, tuomet jie bent jau yra abejingi egoistai, kurie bėdoje tikrai nepadės ir gali tikrai įžeisti. Dėl to jie gyvena užsidarę, susivaržę ir nuolat patiria baimes, jog kažkas nori pakenkti.

[pullquote]Tai – labai sudėtingi ir skausmingi jausmai. Akivaizdu, kad šią schemą turintys žmonės ją turi ne iš gero gyvenimo. [/pullquote]

Tai – labai sudėtingi ir skausmingi jausmai. Akivaizdu, kad šią schemą turintys žmonės ją turi ne iš gero gyvenimo. Dažniausiai jie iš tiesų patyrę nepelnytos agresijos iš savo tėvų arba tai sukelia patyčių situacijos. Mokykloje iš vaiko tyčiojosi, galbūt engė kiti žmonės, darbe patyrė mobingą ir jiems atrodo, kad daugelis žmonių yra nepatikimi. Jų viduje tarsi atsiranda tokia vidinė dalis, galima sakyti, seklio būsena. Pavyzdžiui, jei atėjau į biblioteką ir man pasirodė, kad bibliotekininkė kažkaip neaiškiai nusišypsojo, pakomentavo, kad gal imu ne tokią knygą, tuomet pradedu galvoti, kad ji, ko gero, manęs nemėgsta. Arba praėjau gatve, o pažįstamas praėjo pro šalį stikliniu žvilgsniu į mane net nepasižiūrėjęs. Pradedu galvoti, kad jis įsižeidęs, mane apkalba ir panašiai.

Visuomet yra alternatyvų

Visuomet, kai neaišku, yra keletas alternatyvų: galbūt tas žmogus tikrai manęs nemėgsta, tačiau kita alternatyva – kad viskas su tyuo žmogumi gerai, jis tiesiog buvo savo mintyse, trečia alternatyva – galbūt jam šiek tiek nepatinku, galbūt šiek tiek patinku. Vis dėlto, žmogus, kuriam būdingas perdėtas įtarumas, visuomet renkasi tą 30 proc. alternatyvą, kad viskas tikrai blogai. Taigi reiktų labai stebėti, kada atsiranda tas seklio režimas. Kada stengiuosi kažką surasti, iš musės padaryti dramblį, nors iš tiesų nesu garantuotas. Taip pat labai svarbu suvokti, kad tai – mano baimė. Taip, galbūt su manimi blogai elgėsi klasėje, galbūt blogai elgėsi tėvai, tačiau kad bibliotekininkė ar kavinės darbuotojas prieš mane nusistatę, neturiu jokių įrodymų. Tam reikia sužinoti, kaip yra iš tikrųjų ir neskubėti spręsti.

Žinoma, ant tų, kurie kažkada kankino asmenis, kuriems būdingas perdėtas įtarumas, turi būti supykta ir toks elgesys labai pasmerktas. Visą laiką turi būti jausmas, kad jei kažkas iš tiesų norės mus apgauti ar mums pakenkti, mes turime būdų su tuo susitvarkyti. Mes nebesame tie maži vaikai – turime artimųjų, kurie mums padės, taip pat yra policija ir panašiai. Mes patys jau esame stiprūs ir sau padėsime. Taigi savo jėgą jausti reikia, tačiau nepaskubėti jos naudoti, kol dar apskritai nėra aišku, ar kas nors blogo vyksta. Neleisime savęs skriausti. Mūsų kažkada turėjo neleisti skriausti, tačiau dabar esame stiprūs ir tikrai galime už save pakovoti.

Dar žiūrėkite: