Kada santykiuose reikalinga savisauga?

Savisaugos instinktas žmogui duotas ne veltui – kartais pasaulis gali būti pavojingas. Ir nors savisauga puikiai suveikia kritinėse situacijose, ne visuomet pagalvojame, kad kartais turėtume ja pasinaudoti ir santykiuose. Tad kada ir kodėl santykiuose reikalinga savisauga? Ką reiškia, kai kitų poreikiai mums tampa svarbesni, nei mūsų pačių? Kokių pasekmių tai gali sukelti? Ir kas gali mums padėti šioje situacijoje? Psichologė Vaiva Klimaitė.

Kada reikalinga savisauga?

Šiandieną pažvelkime į savisaugos temą šiek tiek kitu žvilgsniu, nei įprastai galvojame. Apie ką pirmiausia pagalvojame, kai išgirstame žodį savisauga? Ko gero, dažniausiai galvojame apie kokius nors fizinius veiksmus, kovos menus. Jei kalbame apie psichologiją, savisauga galėtų reikšti, kaip save apginti tam tikrose situacijose, kaip išlaikyti ribas, pasakyti “ne” ir panašiai. Tačiau savisauga galėtų būti suprantama ir šiek tiek plačiau, kai kalbame apie santykius tarp žmonių. Kada tokiais atvejais gali tapti reikalinga savisauga?

Ko gero, pirmiausiai savisauga tampa reikalinga tada, kai pagauname save, kad kažkodėl bendraudami kitais pasirūpiname labiau, nei savimi, patys sau tampame mažiau svarbūs. Kitų žmonių poreikiai arba norai tampa svarbesni, nei mūsų. Pavyzdžiui, kai su draugais renkamės, kur vakare nueisime ir kažkuris iš draugų ką nors pasiūlo, o jūs atsakote, jog jums nesvarbu, nors iš tiesų gal ir svarbu. Negalite to pasakyti, nes manote, jog, galbūt, kitiems tai yra svarbiau. Tai -toks požiūris į save, kai pradedame galvoti, kad kitų žmonių poreikiai ir norai arba tikslai yra kažkuo svarbesni ir, žinoma, jie tampa svarbesni, nes turite tokį įsitikinimą. Save vertinti ir atsižvelgti į save imame gerokai mažiau, nei atsižvelgiame į kitus.

Kodėl kitų poreikiai mums svarbesni?

Tačiau galbūt verta šiek tiek stabtelėti ir apie tai pagalvoti. Galbūt vis dėlto verta ir į save atsižvelgti tiek pat, kiek ir į kitus? Juk jei žmonių poreikiai ir norai yra svarbūs, mes taip pat esame tokie pat žmonės, tad galbūt ir mūsų poreikiai, norai, jausmai, mintys yra svarbūs? Kartais tenka žmones girdėti piktinantis, ar reikia būti tokiems egoistiškiems ir egocentriškiems bei pradėti rūpintis savimi. Iš dalies – taip. Kartais reikalingas sveikas egoizmas – kai nepradedame neigti kitų žmonių poreikių, juos ignoruoti, kai mes netampame sau patys svarbiausi. Sveikas egoizmas yra tuomet, kai gebame atsižvelgti į kitų žmonių norus, tačiau taip pat nepametame ir savęs. Kada toks savęs pametimas ir savisaugos trūkumas tampa problema?

Pavyzdžiui, pagalvokime apie kelias santykių situacijas. Galbūt teko atsidurti tokiuose santykiuose, kur jausdavotės išnaudojami? Kuomet žmogus kviesdavosi jus į pagalbą, kai jam reikėdavo, tačiau nesutikdavo susitikti, kai pasikalbėti norėdavote jūs. Arba niekada neturėdavo jums laiko, nebent tuomet, kai jam to reikėdavo – pasiskolinti pinigų, padėti persikraustyti, palaikyti morališkai ar išklausyti, kai jam būna sunku, tačiau kai jums prireikdavo to žmogaus pagalbos, tiesiog negalėdavote susitikti arba susisiekti. Greičiausiai tokiuose santykiuose patyrėte daug nusivylimo ir daug skausmo, nes norisi, kad santykiai būtų lygiavertiškesni. Šis jūsų poreikis tikrai yra tas, dėl kurio jūs turite teisę pabūti egoistais ir galbūt net šiek tiek pakovoti.

Sveikas egoizmas

Kitas atvejis – galbūt jūs ar kas nors iš jūsų aplinkinių esate atsidūrę santykiuose, kuriuose patiriamas smurtas. Tikriausiai klasikinė situacija, kuomet vienas sutuoktinis smurtauja prieš kitą, o tas, prieš kurį smurtaujama, bando visaip pateisinti smurtaujantįjį, jog jis geras žmogus, tik kartais muša. Tai – toks santykių variantas, kada reikalinga savisauga. Visa tai prasideda nuo klausimo, kodėl kito žmogaus poreikis yra gerokai svarbesnis, nei mūsų. Galbūt verta šį klausimą sau iškelti. Galbūt kitas žmogus turi poreikį, kad jam padėtume. Lygiai taip pat ir mes esame verti sulaukti pagalbos. Jei kitas žmogus turi poreikį išlieti savo jausmus, pavyzdžiui, mušdamas, lygiai taip pat ir mes turime poreikį išlieti savo jausmus pasitraukdami iš tokios situacijos ar pasakydami, jog mums tai nepatinka, jei tai yra įmanoma.

Tad savisauga – apginti save, primenant sau, kad esame tokie pat vertingi, kaip ir kiti žmonės, ir tai reiškia, kad savo poreikius turėti savo jausmus ir savo mintis apginti tikrai galima ir reikia. Toks sveikas egoizmas ir egocentriškumas gali būti tai, kas padeda nubrėžti ribas, jas palaikyti ir mažiau kentėti.

Dar žiūrėkite: