Mitai, stereotipai ir psichikos ligų stigmatizavimas

Deja, bet vis dar labai dažnai apie psichikos ligas kalbama panašiai kaip apie raganų medžioklę. Neretai jomis sergantys žmonės yra smerkiami, atstumiami, vengiama su jais bendrauti tarsi jie patys būtų kalti dėl juos ištikusios ligos. Toks visuomenės elgesys ir psichikos ligų stigmatizavimas ne tik kad dar labiau apsunkina sergančiojo gyvenimą, bet gali pasunkinti ir jo ligą. Tad kokie dažniausiai pasitaikantys mitai ir stereotipai apie psichikos ligas? Ką vertėtų suprasti apie žmones, kurie jomis serga? Ir kokių padarinių toks stigmatizavimas gali sukelti? Psichologė Vaiva Klimaitė.

Sergi depresija? Pats kaltas

Kadangi visuomenėje stigmatizuojame gana nemažai dalykų, šį kartą atkreipkime dėmesį į psichikos ligų stigmatizavimą. Ir ne tik į tai, kaip visuomenė, tai yra, mes visi turime įvairių stereotipų, mitų ir įsitikinimų apie psichikos ligas, tačiau ir į tai, kas nutinka, kai ir pats žmogus, kuris serga psichikos liga, ima save stigmatizuoti. Nenuostabu, kad tai atsisuka ir į jį patį, nes jis taip pat yra visuomenės dalis. Apie patį stigmatizavimą ir įvairias psichikos ligų stigmas pastaruoju metu tenka tikrai nemažai kalbėti ir susimąstyti. Gana nemaža dalis klientų jaučiasi “iškritę” iš visuomenės būtent dėl to, kad yra stigmatizuojami ir galiausiai patys save stigmatizuoja. Kai kalbu apie stigmatizavimą, turiu omenyje labai įvairius dalykus.

Visų pirma – tai mitai ir stereotipai, kuriuos mes visi dažnai girdime. Pavyzdžiui, kad depresija serga tik tie žmonės, kurie tingi ar nenori dirbti. Arba kad psichikos ligos tėra tik išsigalvojimas – iš “dyko” buvimo ar neturėjimo, ką veikti, mažo užimtumo. Taip pat, kad tai – silpnumo ženklas, tai nerimta. Tokie įvairūs pasakymai žmonėms, kurie serga psichikos ligomis, taip pat labai stigmatizuoja. Tačiau tokių dalykų juk nesakome žmogui, kuris serga kokia nors fizine, somatine liga. Pavyzdžiui, nežinau, kaip jums, bet man tikrai niekada neteko girdėti, kad kažkas vėžiu sergančiam žmogui sakytų “pats kaltas, kad susirgai vėžiu – susiimk” arba “susirgai vėžiu, nes tingėjai arba nenori dirbti”. To paprastai neišgirsime. O psichikos ligos taip pat yra ligos.

Psichikos liga – visam gyvenimui

Taip pat stigmatizavimas labai skatina socialinį atsiribojimą. Žmogus gali imti jaustis kitokiu – nevykėliu, nenormaliu, kažkuo neįtinkančiu, ar kad psichikos ligos yra užkrečiamos – šį mitą jums irgi tikriausiai yra tekę girdėti. Taip pat egzistuoja stereotipas, kad žmonės, kurie linkę į psichikos ligas ar jomis serga, žinoma, yra pavojingi ar agresyvūs. Tačiau tikrai ne visi ir net, sakyčiau, pati mažiausia sergančiųjų psichikos ligomis dalis tampa agresyvūs ar pavojingi.

Taip pat dažnai girdime, jog toks žmogus yra išprotėjęs, neprognozuojamas, juo negalima pasikliauti, jam negalima patikėti jokių – net paprastų – darbų ir kad psichikos liga niekada nesibaigia. Ir jei, tarkime, žmogus sirgo depresija prieš dešimt metų ir daugiau nepatyrė nei vieno epizodo, jis vis tiek yra psichikos ligonis ir juo pasikliauti negalima. Visi šie įsitikinimai labai paveikia mus visus, visą visuomenę. Taip pat ir žmones, kurie patys serga psichikos ligomis – juk jie irgi yra mūsų visuomenės dalis. Tai tampa psichikos ligomis sergančių žmonių sąmonės, savęs suvokimo dalimi. Kas tuomet įvyksta ir kaip tai gali tapti pavojinga?

Gali būti sunku išdrįsti kreiptis pagalbos

Įsivaizduokite žmogų, kuris susirgo psichikos liga, tarkime, depresija. Jis jaučiasi labai apatiškas ir prislėgtas, jo niekas nedomina, jis niekur nenori eiti iš namų, jam labai sunku susikaupti paprasčiausiems, buities, darbams. Tuomet jis pradeda mąstyti, jog yra pats kaltas, kad susirgo, serga, tikriausiai dėl to, kad tingi arba nori išvengti darbo. Spėkite, ar toks mąstymas jam kažkuo padeda. Greičiausiai sveikti nepadeda niekuo, tiesiog sukelia labai daug graužaties, savikaltos, dar daugiau nevilties jausmo, bejėgiškumo, o tai reiškia, kad depresija gilėja. O kadangi “ligą susikėliau pats”, tai ir kreiptis pagalbos nedera, nes tai juk “tiesiog tinginystė” ir “man reikia susiimti”. Taigi, žmogus gali likti be jokios pagalbos ir neišdrįsti jos kreiptis.

Dirbu savižudybių prevencijos skyriuje ir tenka apie tai nemažai kalbėtis su žmonėmis. Tai tikrai pavojinga ir gali tapti viena iš savižudybės priežasčių. Be abejo, tai būdinga sergant ne tik depresija, bet ir visomis kitomis psichikos ligomis – nerimo sutrikimais, panikos atakomis, pasireiškiant haliucinacijoms ar kliedesiams ir panašiai. Visos psichikos ligos mūsų visuomenėje yra stigmatizuojamos ir mes galbūt per retai tai įsisąmoniname. Niekas nesirenka susirgti psichikos liga. Tai nėra iš tingėjimo ar “dyko” buvimo. Psichikos ligos dažniau atsiranda dėl įvairių trauminių patirčių, sunkių išgyvenimų, stresinių įvykių, dalis psichikos ligų taip pat turi paveldimumo laipsnį. Tai taip pat vyksta dėl organinių pokyčių smegenyse, kitų fizinių sutrikimų ar hormoninių pokyčių. Taigi šios visos priežastys gali sukelti psichikos ligas, tačiau susergama tikrai ne laisva valia ir savo noru tai pasirenkame.