Kaltę sukeliantis vidinis kritikas ir kaip jį suvaldyti?

Kaltę sukeliantis vidinis kritikas gali gerokai apsunkinti gyvenimą mums to visai nepastebint. Nuolatinis pasiaukojimas kitiems,  savęs atižadėjimas, nors gali atitikti mūsų moralines vertybes, vis dėlto toks perdėtas rūpinimasis kitais savo sąskaita gali reikšti, jog jumyse gyvena kaltę sukeliantis vidinis kritikas. Kokiais požymiais jis pasireiškia? Dėl kokių priežasčių jis gali atsirasti? Kaip turėtume su juo kalbėtis ir jį suvaldyti? Psichologė Genovaitė Petronienė

 

Kaltę sukeliantis vidinis kritikas gali lemti profesijos pasirinkimą

Žmonės, kuriems pasireiškia stiprus kaltę sukeliantis vidinis kritikas, visuomet jaučiasi kažko nepadarę dėl kitų žmonių, kažkuo nepasirūpinę. Jiems atrodo, kad pirmiausia turi pasirūpinti kitais, kad negalima jų per daug kritikuoti, kad turi būti malonūs, draugiški, atsakingi už kitų gerovę. Dažnai žmonės, turintys stiprų kaltę generuojantį vidinį kritiką, tampa karitatyvinių profesijų atstovais – psichologais, gydytojais, slaugytojais ar mokytojais. Jie vis jaučia, kad dar kažko nepadarė dėl kitų žmonių. Iš kur tai atsiranda? Kokie žmonės turi tokį stiprų kaltę sukeliantį kritiką?

Priežastys – vaikystėje

Vienas variantas – kažkas iš tėvų ar abu tėvai buvo silpni ir juos reikėjo gelbėti. Galbūt jie sirgo kokiomis nors ligomis, galbūt buvo vaikiški. Yra toks terminas parentifikacija. Tai reiškia, kad vaikas savo tėvams jaučiasi lyg tėvas, o tėvai tampa vaikais savo vaikams. Tad kai tampi tėvu savo tėvams, nuo mažens rūpiniesi, ar jiems viskas gerai, galbūt net negali turėti normalios paauglystės.

Kitas variantas –  tėvai naudojo vaiką kaip šiukšlių dėžę ir skundėsi, pavyzdžiui, savo partneriu. Toku atveju vaikas jaučiasi įsipareigojęs savo besiskundžiančiai mamai ar tėčiui, jam norėtųsi kaip nors jiems padėti. Vaikas tampa patarėju, derybininku ir kai jam nepavyksta išspręsti tėvų problemų, jis jaučiasi nesėkmingas, kad vis dar jiems nepadėjo ir dar labiau stengiasi. Užsiveda pasiaukojimo mechanizmas.

Taip pat gali būti, kad šeimoje yra koks nors nesveikas žmogus, kenčiantis nuo pykčio protrūkių ar turintis kokią nors priklausomybę ir visa šeima prie to žmogaus taikosi. Jie apsimeta, rodo tam asmeniui, kad jį myli, nors iš tikrųjų to nejaučia, nes kartais nemeluoti ir nevaidinti gero žmogaus gali tapti net pavojinga. Taigi žmogus nuo mažens įsisavina tai, kad reikia būti maloniu ir rūpintis kitais.

Kaip atpažinti?

Tačiau pagalvokime, ar mes nesistengiame per sunkiai, kad visi būtų patenkinti, kad išvengtume konfliktų, nuvertinimo, priekaištų? Galbūt jaučiamės blogi, kai supykstame ir neleidžiame sau supykti? Ar save verčiame rūpintis kitais labiau, nei kiti save verčia tą daryti? Jei į šiuos klausimus atsakėte teigiamai, greičiausiai jumyse yra kaltę sukeliantis vidinis kritikas. Jis nuolat klausia, ar negalėjome dar paskambinti mamai, galbūt mūsų vaikui dar ko nors trūksta, o galbūt žmona ar vyras nelaimingi. Jis visą laiką mums tai kalba.

Kaina, kurią mokame už pasiaukojimą

Tad ką daryti su šiuo kaltę sukeliančiu vidiniu kritiku? Su juo susitvarkyti sunkoka, nes jis palaikomas religijos. Turi būti geras kitam, juos mylėti, jei klausai, žmonės tave mėgsta. Tačiau nepaisant to, kad mėgsta, nemyli ir negerbia. Jei esi geras ir tikiesi, kad kiti žmonės dėl to tave labiau mylės, deja taip neįvyksta. Dažniausiai už tą per didelį gerumą kiti tik mažiau jus vertina. Tačiau svarbiausia pačiam suvokti, kad už aukojimąsi dėl kitų mokate tikrai per didelę kainą. Prasideda perdegimo sindromai ir išsekimai, o kiti tik naudojasi.

Taigi paskaičiuoti, kiek atiduodate, labai verta. Svarbiausia suvokti, kad visi žmonės vienodai turi poreikius – tiek kiti, tiek jūs taip pat turite teisę turėti savo poreikių. Turi vykti derybos. Daugelis žmonių, turinčių kaltę sukeliantį vidinį kritiką, yra įpratę būti vieniši, nieko iš kitų nenorėti, yra vienišo, sustingusio vaiko būsenoje ir jiems atrodo, kad kažko prašyti iš kito žmogaus jie neturi teisės.Kita vertus, žmonės, turintys kaltę sukeliantį vidinį kritiką, galvoja, kad kiti žmonės labai trapūs, jie kažkaip sugniuš, neišsispręs patys ir tai vėlgi dažniausiai nėra tiesa. Kai nustojame juos globoti, žmonės kuo puikiausiai susitvarko.

Tad reikėtų vidiniam kritikui savo galvoje pasakyti, kad, tiesą sakant, jūs ir vaikystėje per daug rūpinotės kitais ir neturėjote normalios vaikystės, ir vaizduotėje konfrontuoti su tuo tėvu, kuris vaikystėje, užuot kažką davęs, jumis naudojosi. Rinkitės stiprius partnerius, kurie jumis jau nebesinaudoja, o gali pasirūpinti. Kita vertus, tokie kaltinimai tėra tiesiog kitas būdas pasakyti, kad esame blogi. Jei mums kas nors sako, kad neatvažiuojame ar nepaskambiname, vadinasi mums sako, kad esame blogi. Tad kartais geriau tiesiog užmerkti akis, nežiūrėti į kito žmogaus kančią, o prisiminti ir savo poreikius.

Dar žiūrėkite: