Kaip mus veikia interpretacijos?

Nors gyvename materialiame pasaulyje, kur nuolat esame veikiami objektyvių reiškinių, įvykių ir faktų, vis dėlto didžiausią dalį nugyvename savo galvoje, interpretuodami tai, kas mums nutinka. Tačiau kodėl mes interpretuojame? Kaip mus veikia interpretacijos? Ir kaip nuo to priklauso mūsų reakcijos į objektyvius įvykius ir reiškinius? Psichologė Vaiva Klimaitė.

Skirtingos interpretacijos lemia skirtingas reakcijas

Sveiki, šiandien norėčiau aptarti interpretacijų temą. Interpretacijos – tai spėjimai, kuriuos mes atliekame susidūrę su kokiu nors žmogumi ar įvykiu. Tai yra tai, kas musm padeda suvokti patį įvykį arba reiškinį. Tai, kaip interpretuojame konkretų įvykį ar reiškinį, turi daug įtakos tam, kaip dėl to pasijuntame, ir tam, kokių veiksmų tuomet imamės. Pavyzdžiui, einu gatve ir, prasilenkiant su nepažįstamu žmogumi, mūsų žvilgsniai susitinka. Galiu į tai visai nekreipti dėmesio, nieko apie tai negalvoti ir to niekaip neinterpretuoti. Tuomet greičiausiai nekyla ir joks jausmas, nėra ir jokio veiksmo stimulo, tiesiog neatkreipiu į tai dėmesio.

Jei vis dėlto atkreipiu dėmesį į tai, kad mūsų akys susitinka, tuomet jau prasideda interpretacijos. Galiu pagalvoti, kad, pavyzdžiui, žmogus į mane žiūri su kokiu nors priekaištu – galbūt esu išsitepusi. Kaip tuomet pasijusiu? Gali būti, kad susigėsiu, pasijusiu kalta arba pyktelėsiu, kodėl į mane kreipia dėmesį. Ką tuomet norėsiu daryti? Norėsiu kaip nors į tai sureaguoti – kaip nors piktai dėbtelėti į tą žmogų, arba susigėsti ir praeiti nudelbusi akis.

Taip pat galėčiau pagalvoti, kad žmogus žiūri į mane piktai arba agresyviai. Tuomet galėčiau taip pat supykti ir norėti gintis arba norėti pabėgti, nes pajausčiau kažkokią agresiją. Tai galėtų skatinti tokį elgesį. Skirtingos mano reakcijos galėtų būti bėgti arba, kraštutiniu atveju, užsipulti tą žmogų. Dar vienas požiūris – galėčiau tai interpretuoti kaip palankumo ar simpatijos ženklą. Greičiausiai tai mane pradžiugintų, aš taip pat pažvelgčiau į tą žmogų, nusišypsočiau, mirktelėčiau ar panašiai.

Noras užpildyti nežinomybės spragas

Taigi nuo to, kaip tai interpretuojame, priklauso labai daug. Nuo to priklauso, kaip mes pasijuntame, ir kaip elgiamės. Taigi interpretacijos arba spėjimai – tai spėjimai apie dalyko, reiškinio ar žmogaus elgesio galimą priežastį ar pasekmę. Tačiau tai tik spėjimai ir spėti kai kada galime visai netiksliai, tačiau būti įsitikinę, kad būtent taip ir yra. Tačiau kodėl apskritai tai nutinka? Kodėl žmonės interpretuoja ir spėlioja? Nors tai gali būti naudinga, tačiau kartais tai gali griauti arba sukelti tokias reakcijas, kurios situacijos visai neatitiks, ir kitas žmogus visai nesupras, kodėl taip reaguojame. Pavyzdžiui, kodėl užsipuolėme nepažįstamą žmogų gatvėje ir situacija iš šalies atrodys labai neaiški.

Žmonės iš esmės yra linkę užpildyti nežinojimo spragas. Jei mes kažko nežinome, mums labai sunku tai suvokti. Todėl mes spėliojame, bandydami tą spragą užpildyti. Kodėl taip atsitiko, kokia galima priežastis arba kokia galima pasekmė? Pavyzdžiui, jei spėjame, kad tamsioje gatvėje prasilenkti su nepažįstamu žmogumi greičiausiai bus pavojinga, numatydami ir spėdami apie tokią pasekmę, greičiausiai arba eisime pasieniais arba visai neisime tamsiomis gatvėmis. Žmogus taip yra sutvertas. Jam svarbu užildyti nežinojimo spragas, tik tuomet svarbu atkreipti dėmesį į tai, ar mūsų spėjimai iš tiesų atitinka faktus ir realybę, jei norime, pavyzdžiui, nesugadinti santykio su žmogumi arba patys neįsitraukti į labai intensyvius jausmus, kurie, galbūt, tos situacijos visiškai neatitinka.