Kontroliuojantys tėvai. Kaip atsiriboti jų neįžeidžiant?

Gyvenimas nestovi vietoje – gimstame, augame, mokomės, kuriame savo gyvenimus. Tačiau kartais gali pasirodyti, kad tėvams sunku susitaikyti su tuo, kad užaugome, ir jie vis dar kišasi į mūsų gyvenimą. Tačiau kodėl kontroliuojantys tėvai taip elgiasi? Ką daryti, kad netaptume jų emocijų įkaitais? Ir kaip atsiriboti, kad jų neįžeistume? Psichiatras, psichoterapeutas Raimundas Alekna.

Kodėl tėvai nori kontroliuoti?

Visų pirma, reikėtų pradėti nuo to, jog kad ir kokie tėvai bebūtų, jie yra patys svarbiausi vaikų gyvenime. Man dažnai tenka susidurti su situacijomis, kai vaikai turi daug nuoskaudų dėl neretai destruktyvaus tėvų elgesio, ypač asocialiose šeimose. Tačiau, nepaisant to, jie vis tiek visą gyvenimą vienokia ar kitokia forma galvoja apie savo tėvus. Atrodytų, jog tiems vaikams nepasisekė. Dažnas galvoja, kad labai pasisekė tiems, kurių tėvai mylintys, rūpestingi bei atsakingai žiūri į vaiko auklėjimą ir priežiūrą. Tačiau tarp šių tėvų dalis yra tokių, kurie, patys to nesuvokdami, turi savanaudiškų tikslų.

Tai – pasąmoniniai dalykai. Kai tokie tėvai sensta, jie jaučiasi neužtikrinti, turi polinkį save nuvertinti ir bijo vienatvės, bijo likti vieniši. Tėvai rūpinosi savo vaikais, intuityviai nujausdami, kad vaikui būti vienišam ir nesaugiam labai nepatogu, ir kad tai gąsdina. Lygia taip pat tokie tėvai, užaugus vaikams, turi lūkesčių, kad vaikai jais rūpinsis ne mažiau, nei jie patys jais rūpinosi vaikystėje. Iš tiesų, šioje vietoje prasideda vaikų kontrolė.

Kontroliuojantys tėvai ir jų įkaitai

Kontrolės būdai yra labai įvairūs – nuo prašymo paskambinti iki prašymo aplankyti kiekvieną dieną. Kartais netgi sudaromos tokios sąlygos, kad vaikai niekur toli neišvyktų ir gyventų kartu su tėvais. Žinoma, taip pat kontroliuojantys tėvai kišasi į  suaugusių vaikų asmeninius reikalus, į jų šeimos santykius, vaikų auklėjimą. Natūralu, kad suaugę vaikai jau turi savo nuomonę, patirtį, požiūrį ir į tokį tėvų kišimąsi reaguoja.

Ypač dažnai iškyla tam tikrų konfliktinių situacijų tarp sutuoktinių, kai kišasi vieno iš sutuoktinių tėvai, o kitas sutuoktinis turi kitų nuoskaudų. Pradedama priekaištauti dėl sutuoktinio tėvų elgesio. Natūralu, kad tai tą žmogų žeidžia, nes tėvai – šventas reikalas. Manoma, kad tėvai kažkuria prasme turi tam teisę ir suvokia, kas vaikams geriausia. Tad tokia perdėta tėvų kontrolė ir kišimasis į vaikų gyvenimą iš tiesų gali lemti santykių subyrėjimą. Tačiau ką daryti, kad atsiribotumeneįžeisdami tėvų?

Kaip atsiriboti neįžeidžiant tėvų?

Pirmiausia, turime labai aiškiai suvokti, kad tėvų nepakeisime. Jie yra tokie, kokie yra, ir mums reikia išmokti asmeniškai nepriimti jų priekaištų. Tie priekaištai labiau skirti ne vaikams, o galbūt yra sąlygoti tėvų nesaugumo. Tad turėtume pasistengti parodyti, kad tėvai mums tikrai rūpi ir yra mums svarbūs, tačiau taip pat sugebėti atsiriboti nuo kaltės jausmo ar sąžinės graužimo. Tai – manipuliatyvūs jausmai, kurie susiformuoja ankstyvoje vaikystėje, nes paprastai savimi nelabai pasitikintys tėvai naudoja tam tikras auklėjimo technikas, kurios sąlygoja gėdos, kaltės, sąžinės graužaties jausmų atsiradimą vaikuose, o šie parazitiniai jausmai dažnai juos lydi visą gyvenimą.

Dar žiūrėkite: