Kaip išmokti tinkamai klausytis?

Mokėti tinkamai klausytis – tai taip pat šioks toks menas. Ko gero, kiekvienas jaučiame, kai mūsų nesiklauso, bei itin branginame tuos žmones, kurie, jaučiame, kad mus išklauso. Tačiau kaip išmokti tinkamai klausytis? Kokie gali būti klausymosi lygmenys? Ir kokių pastangų turėtume įdėti, kad taptume geru pašnekovu? Koučingo specialistas Povilas Petrauskas.

Kada mūsų nesiklauso?

Ko gero, reikėtų pradėti nuo to, kas yra klausymas. Kito žmogaus klausymas gali būti keleto lygmenų. Kartais galime pastebėti, kad žmogus mūsų klauso, tačiau yra ne su mumis. Jis būna su savimi. Kartais taip nutinka, kai ateiname pas kolegą ar šeimos narį, kuris tarsi kažką veikia – dirba kompiuteriu ar skaito kažką telefone, tačiau sako, jog mūsų klauso, ir galime jam sakyti, ką norėjome. Iš tiesų tai nėra klausymas. Jis visiškai nesiklauso, nes negalima ir klausyti kito žmogaus, ir stebėti, kas vyksta kompiuterio ekrane. Tad tai nėra klausymasis.

Kitas klausymosi lygmuo yra tuomet, kai atrodo, kad žmogus klausosi, yra visas su mumis, tačiau laukia momento, kada bus pauzė, kad galėtų išsakyti savo nuomonę. Jis realiai galvoja ne apie tai, ką jūs kalbate, bet apie tai, ką nori pasakyti. Dar vienas lygmuo yra kai žmogus klausosi, tačiau viską tarsi “persijoja” per savo patirtį. Jis pergalvoja, kaip yra jo gyvenime, ką pats darytų tokioje situacijoje, kokią turi patirtį, kokios būtų jo mintys šiuo klausimu. Tai taip pat nėra labai geras būdas tinkamai klausytis.

Kaip išmokti tinkamai klausytis?

Aktyvus klausymasis yra tuomet, kai žmogus visą dėmesį kreipiasi į jus, jaučiatės saugūs, norite vystyti mintį, kurią padeda plėtoti to žmogaus klausimai apie tai, kur jūs baigėte tam tikrą mintį, o ne klausdamas ko nors, ko norėjo kažkada paklausti. Matote, kad žmogus kartu su jumis keliauja per jūsų pasakojamą “filmą”. Jis seka tą scenarijų, domisi, pasitikslina, rodo tai net savo kūno kalba, moka išreikšti susijaudinimą, kai pasakojimas pakrypsta ta linkme, jis moka pasijuokti, kai pasakojate ką nors linksmo.

Toks žmogus kartais gali ir nieko nepasakyti, tačiau po pokalbio su tokiu žmogumi jaučiame lyg turėjome gerą pokalbį, kad pasikalbėjome. Nors tas žmogus galbūt tik linksėjo galva, išreiškė kokią nors emociją. Kai žmogus tikrai klausosi, mums atrodo, kad vyksta dialogas net ir tuo atveju, jei kalba tik vienas. Tad tai atskirti labai paprasta ir ne per kitą, bet per save. Ar patys klausydami kitų žmonių pilnai įsitraukiame į kito žmogaus pasakojamą “filmą”, bandome jį suprasti ir įsijausti? Ar vis dėlto esame linkę nutraukti, išsakyti savo nuomonę ar panašiai? Tai lengva pastebėti ir linkiu tą išbandyti.