Tikriausiai kiekvienas iš savo vaikystės galime atsiminti momentų, kai mama ar tėtis, pykdami už netinkamą mūsų elgesį, mums pavyzdžiu pateikdavo gerai besielgiantį brolį, sesę ar bendraamžį. Tačiau šiuolaikinė psichologija pabrėžia, jog vaikus lyginti su kitais ne tik nenaudinga, bet ir labai žalinga. Tačiau kodėl nereikia vaikų lyginti su kitais? Kokius asmenybės bruožus formuoja toks lyginimas? Kaip tai atsiliepia suaugus? Ir kaip tai veikia visuomenę? vaikų psichologė Milda Karklyte-Palevičienė.
Lyginti su kitais – priešinti visuomenę
Norėčiau pakalbėti apie vieną mūsų ugdymo rakštį, kurią mūsų karta, ko gero, nešasi iš vaikystės ir kartais sąmoningai net nesuprantame, kiek daug žalos tai gali atnešti, jei nesistengiame to pakeisti ir tęsiame tokį labai netinkamą elgesį. Tai yra lyginimas, lyginimo psichologija.
Mano vaikystėje tiek artimoje, tiek tolimesnėje aplinkoje buvo įprasta auklėti vaikus ir juos lyginti su kitais. Tuo metu buvo tikėtasi, kad tai tikrai padeda, kad tai padės vaikui pasitempti ir siekti tam tikrų tikslų. Tačiau jei matėte kitus mano video, ko gero, galite suprasti, kad tai nedaro gero ir tikrai yra kitų būdų paskatinti vaiką tobulėti, dėti pastangas, ugdytis. Tačiau jei vaikas kažko nedaro, pasakėme, kad sesė ar brolis, ar kiti vaikai taip daro, ir vaikas staiga pradeda klausyti, kas tame blogo?
Neigiamos pasekmės ir suaugus
Iš tiesų, vaikas gali pradėti elgtis taip, kaip jam sakome. Gali ir ne pradėti, o dar labiau maištauti, tačiau verta pasvarstyti, ko mes siekiame? Ar siekiame tiesiog norimo elgesio, nesvarbu, iš kokio jausmo jis kiltų? Ar siekiame supratimo, kodėl vaikas taip elgiasi? Ar siekiame geros vaiko savijautos ir vidinės motyvacijos? Net jei vaikas ir padarys tai, ko prašome jį lygindami su kitais, tai turės daug neigiamų pasekmių tiek vaiko viduje, tiek jam suaugus.
Iš tiesų, tai skatina ir augina nesveiką konkurenciją, kovą, įdiegia žmogui žemą savivertę. Kuo daugiau lyginimo, tuo žemesnė savivertė. Gali kilti pyktis ant visų, ant viso pasaulio ir žmogus nesupras, kodėl tai vyksta. Gali kilti nemažai kitų emocinių problemų, pavyzdžiui, nerimas, noras atsitraukti, apatija, jei lyginimo laipsnis buvo aukštas ir vienintelis santykis buvo lyginant. Be abejo, dažniausiai jaučiasi vaiko, o vėliau ir suaugusiojo, nepakankamumo jausmas. Jis jaučiasi tarsi būtų nepakankamai geras, nevertas meilės ar vertas meilės tik tada, kai aplenkia kitą, kažką labai gerai padaro.
Svarbus vien asmeninis progresas
Tuomet visuomenėje vyksta nuolatinė kova. Pažvelkime, kas vyksta mūsų gyvenime, keliuose, socialiniuose tinkluose. Mums sunku priimti tai, kad galime būti vienodai geri. Nesvarbu, kad vienas moka gražiau šokti, o kitas – gražiau dainuoti. Tačiau nei vienas, nei kitas nėra nei blogesnis, nei geresnis. Tiesiog esame tarsi dėlionės dalys, kurios visos susideda ir kuria gražią visuomenę. Neretai tai tampa iššūkiu ir norime varžytis vieni su kitais. Tarsi būtų tik viena pirmoji vieta, dėl kurios varžomės ir būsime geri ir pakankami tik tada, kai aplenksime kitą.
Tai kuria nemažai problemų ne vien mūsų viduje, bet ir visoje visuomenėje. Tad skatinčiau visomis jėgomis stengtis to atsikratyti, iš savęs tai išvalyti ir stengtis suprasti, kad esame geri, nepriklausomai nuo to, koks yra kitas. Vienintelis žmogus, su kuriuo galime save lyginti – tai mes patys. Galime save palyginti su savimi vakar ar prieš metus ir įvertinti savo progresą, įdėtas pastangas ir pasidžiaugti. Nesvarbu, ką turi ar pasiekė kitas, ar kaip jis elgiasi. Svarbu, kaip elgiamės mes. Tikiu, kad jei šį jausmą įdiegsime savo vaikams, bus laimingesni ne tik jie, bet ir visa visuomenė.
