“Nieko neveikiu, bet neturiu jėgų” kai kam gali skambėti kaip progresuojanti tinginystė, tačiau už to veikiausiai gali slėptis ir perdegimo sindromas. Mūsų gebėjimas atsistatyti, kompensaciniai mechanizmai priklauso nuo daugybės veiksnių, tačiau kaip vis dėlto pasiekiame tokią būseną, kad nebeturime jėgų niekam? Ką daryti, kad gebėtume atstatyti savo jėgas? Ir kam sunaudojame didžiąją dalį savo energijos? Psichiatras, psichoterapeutas Raimundas Alekna.
Gebėjimas atsipalaiduoti ir tinginystė
Kalbant apie kompensacinius mechanizmus, pirmiausia turiu galvoje, kad žmogus, po tam tikro emocinio ar fizinio krūvio, turi savybę atsistatyti. Visų pirma, atsistatyti turi jo centrinė nervų sistema – tai duota Dievo, ar sąlygota gamtos. Tai ateina su gimimu ir ypač gerai matyti vaikuose, kuomet jie geba itin greitai persijungti nuo labai intensyvaus veiksmo iki visiško atsipalaidavimo. Tačiau auklėjimo eigoje dažnai atsipalaidavimą ir poilsį tėvai nuvertina, laikydami tai tinginyste, o tai vaikui kelia įtampą, su kuria jis ir užauga.
Kol žmogus jaunas, nervų sistema nėra išvarginta, sužalota žalingo gyvenimo būdo. Tokiems žmonėms, žinoma, žymiai lengviau užmigti, giliau miegoti ir ryte atsikelti žvaliems. Tačiau jei nervų sistema per stipriai dirginama, jei tokių žmonių gyvenimo būdas žalingas, jiems žymiai sunkesnė įmigimo fazė. Miegas būna paviršutiniškas, o ryte žmogus nesijaučia pakankamai žvalus. Jis dažnai save tonizuoja nikotinu ar kofeinu ir kažkurią laiko dalį funkcionuoja pakankamai neblogai.
Kompensaciniai mechanizmai perdegus
Tačiau reikia turėti omenyje, kad ir fiziniai, ir psichologiniai žmogaus atsistatymo resursai yra labai riboti. Žmogaus organizmas sensta, ląstelės nebe taip greitai dauginasi ir atsistato, juo labiau, jei žmogus veikiamas žalingų faktorių. Tai sąlygoja, kad kompensaciniai mechanizmai pasidaro labai riboti. Nesunku įsivaizduoti, jog dvidešimtmečiui jaunuoliui po dviejų valandų fizinio krūvio kitą dieną galbūt nėra taip labai sudėtinga jaustis gerai, nei kad tai darytų keturiasdešimtmetis ar dar vyresnis žmogus.
Kalbant apie jaunas mamas, kurioms dažnai pasireiškia perdegimo sindromas dėl siekio būti super mamomis, jos save dažnai lygina su praeitimi. Dažnai galvoja, jog po pirmojo vaiko jos viską sugebėdavo, o po antrojo jau nebe. Tačiau jos neįvertina ir nemato akivaizdaus skirtumo, kad, pirmiausia, vienas vaikas – tai ne du, o antra, kitas vaikas galbūt jau atsiranda vyresniame amžiuje, kai taip greitai atsistatyti fiziniams ir emociniams resursams galbūt nebeleidžia ir ateinanti branda.
Juo labiau, kad perfekcionistai ar žmonės, kurie nori būti malonūs kitiems, turi labai žemą savivertę, kuri sąlygoja tai, kad jie labiau linkę atsiminti tai, kas nepasisekė, o ne pasisekė. Ši nesėkmių našta taip pat sąlygoja žmogaus atsistatymo galimybes, kompensacinius mechanizmus, kurie žmogui padeda būti geros formos ir funkcionuoti. Padeda spręsti kasdien iškylančias problemas, o ne jas atidėlioti.
Nieko neveikiu, bet neturiu jėgų?
Perdegimo sindromui būdinga tai, kad žmonės jaučia įtampą ir spaudimą kažką daryti, tačiau nebeturi tiek jėgų. Jie sugeba apie tai tik galvoti, bet to nedaro ir atidėlioja. Vienas iš patarimų tokiems žmonėms būtų – jei jau galvoji, tuomet kažką daryk. Kai įtraukiame į veiklą visą kūną, sunaudojame mažiau energijos, nei tuomet, kai kūnas pasyvus, o galva veikia. Nereikia bėgti maratono – smegenys sunaudoja netgi daugiau kalorijų, nei raumenys.
Nežinau, kiek tai yra tikslu, tačiau net egzistuoja vertinimų, kad smegenys sunaudoja 30 procentų visų mūsų organizmo sunaudojamų kalorijų. Tad jei ir gulite, bet vis tiek galvojate, galite būti tiesiog pavargę. Perdegimo sindromą turintys pacientai dažnai pastebi, kad praktiškai vien guli, tačiau vis tiek jaučiasi pavargę – atrodo, nieko neveikiu, bet neturiu jėgų. Taip nėra. Tokie žmonės tiesiog nesiilsi. Jei jie gulėtų ir negalvotų, jų organizmas, žinoma, atsistatytų ir jie jaustųsi žymiai geriau. Bėda ta, kad žmonės galvojimą vertina kaip nieko neveikimą.
Dirbant su šią problemą turinčiais žmonėmis, pirmiausia ir pradedame nuo to, kiek laiko žmogus galvoja. Kiek laiko jis yra užsidaręs savo minčių sūkuryje, ydingame rate, kuris yra labai neproduktyvus, o kiek laiko jis yra fiziškai aktyvus. Šioje vietoje labai svarbu, kad, nepaisant to, jog jaučiasi pavargęs, žmogus kiekvieną dieną turėtų bent keletą minučių fizinio krūvio, kad dirbdami raumenys padėtų atsipalaiduoti visai nervų sistemai. Tuomet žmogus galėtų mažiau apie tai galvoti, atsiriboti nuo savo darbų, rūpesčių ir leisti nervų sistemai pailsėti.