Ar verta patarinėti, kai niekas neprašo?

Pripažinkime, jog visi kartais mėgstame dalyti patarimus. Kito žmogaus situacija mums visuomet atrodo aiškesnė, nei kad mūsų pačių. Tačiau ar iš tiesų verta patarinėti, kai niekas neprašo? Kokių pasekmių dažniausiai sukelia mūsų patarimai? Kaip reikėtų pateikti savo patarimus kitam žmogui? Ir koks efektyviausias būdas tą padaryti? Koučingo specialistas Povilas Petrauskas.

Patarinėti neprašytam – rizikinga

Sunku su tais patarimais. Pirmiausia norėčiau pailiustruoti, kad patarinėti galbūt ir nereikia dėl paprastų priežasčių. Jei jūsų patarimas kitam žmogui bus teisingas, jis juo pasinaudos, ir jei jam pavyks, jis visiems pasakos, kaip gerai sugalvojo. Jei jūsų patarimas neduos reikiamų rezultatų, žmogus visiems ištransliuos, kad jam nepavyko, nes jam taip patarėte jūs. Tad abiem atvejais tai nėra naudinga tam, kuris pataria. Tad čia šiek tiek šaržuojant.

Kita vertus, yra posakis – kieno patarimas, to ir atsakomybė. Sakykime, žmogus klausia, kaip kažką padaryti, o jūs jau esate tai darę. Arba jis nori gauti kokių nors atsakymų, o jūs esate buvę tokioje situacijoje. Šiuo atveju, jūsų patarimas jam nebus labai naudingas, nes jis neturi tokios patirties, kaip kad turite jūs. Galbūt konkrečioje situacijoje jis elgsis visai kitaip, nei elgtumėtės jūs. Tad šioje vietoje patarimas geriau turėtų virsti pasidalinimu patirtimi ir tik tuomet, kai turime sutikimą, kad jam tai yra įdomu.

Susitarimas pasidalinti patirtimi

Pavyzdžiui, jei kalbasi kolegos, bičiuliai ar verslo partneriai, patarimą teikti, jį “įbrukti” nebus teisinga, nes žmogus paprastai yra linkęs atsitraukti nuo to, kas daroma per prievartą. Tačiau jei matote, kad, jūsų nuomone, kažkas elgiasi neteisingai, daug efektyviau būtų pirmiau atsiklausti to žmogaus, ar jam būtų įdomi jūsų nuomonė konkrečioje situacijoje, nes jūs kažkada praeityje panašioje situacijoje turėjote patirties. Tokiu atveju, kai kitas žmogus patvirtins, jog jam įdomu, ir paprašys pasidalinti, jūs turėsite leidimą pasidalinti savo patirtimi ir išreikšti savo nuomonę, pasakyti tam tikrą idėją ar įžvalgą.

Tuomet pasidalinę galite perklausti to žmogaus, ką jis apie tai galvoja. Tokiu atveju tą pačią idėją, tą patį patarimą žmogus ima svarstyti taip, tarsi tai irgi būtų jo dalis, jo sugalvota mintis, apie kurią jis turi konkrečią savo nuomonę ir gali nuspręsti, ką toliau daryti su tuo patarimu, kuris atėjo nebe kaip patarimas, o kaip susitarimas pasidalinti patirtimi. Tuomet atsakomybė lieka jo, o jūs apsaugotas nuo to, ar patarėte gerai, ar blogai.