Perdegimas. Kada verta dažniau sakyti “ne”?

Sakyti “ne” kartais sudėtinga visiems. Norime būti malonūs, paslaugūs ir už tai mylimi. Tačiau dažnai toks elgesys – tarsi nuo kalno besiridenanti sniego gniūžtė – pamažu virsta ištisa lavina, kuri paskandina ne tik mus pačius, bet dar ir tuos, kuriems buvome pažadėję paslaugą. Tačiau kada verta dažniau sakyti “ne”? Kaip savo ribų nubrėžimas gali padėti išvengti perdegimo? Ir ką daryti, kad to išmoktume? Psichiatras, psichoterapeutas Raimundas Alekna.

Kai sakyti “ne” – į gera

Jei jaučiame, kad mus vargina ilgalaikis nuovargis, nebedomina tos sritys, kurios anskčiau kėlė džiaugsmą, labai svarbu susimąstyti, ar nesame kelyje į perdegimo sindromą. Jei neturite variantų ar žinių, kaip sau padėti stabilizuoti būseną, tikslinga kreiptis į specialistus. Specialistai paprastai padeda susivokti, ką jūs pats, remiantis jūsų asmenine patirtimi, charakterio bruožais, galėtumėte asmeniškai padaryti, kad tą patirtį ir savo charakterį panaudotumėte žymiai efektyvesniam gyvenimui. Tai reiškia, su mažesniais resursais įveiktumėte kasdienes užduotis, išmoktumėte geriau planuoti, nusistatytumėte prioritetus.

Tokiems žmonėms labai svarbu suvokti, kad tobulybę gali pasiekti tik Dievas, o žmogus yra viso labo ribota asmenybė. Supermenų, kuriuos matome filmuose, nėra. Visiems būdingi tie patys charakterio bruožai ir resursai. Klausimas tik tas, kada jie išseks. Taip pat reikia išmokti kitiems žmonėms nustatyti ribas, dažniau sakyti “ne” ir nebijoti to pasakyti. Kaip dažnai pabrėžiu, gero daikto turi būti nedaug. Jei kažkam pasakysime, kad šiuo metu negalime ir pagrįsime tuo, kad turime per daug įsipareigojimų, priešų neįsigysime. Tai nereikš, kad tą žmogų nuvertiname ar esame mažiau malonūs. Tik išliksime geresnės formos, nei kad būdami išsekę, pavargę ir neatsisakę pagelbėti kitam žmogui. Tokiu atveju dažniau jį tik pavedame, suteikdami pagalbą nekokybiškai, pavėluotai arba visai nesuteikdami.

Iš tiesų, du pagrindiniai dalykai žmonėms, kuriems būdingas perdegimo sindromas – tai nebesiekti tobulybės taip, kaip kad iki tol tikėjome, jog turime būti tobuli, bei nesiekti būti visiems malonūs ir leisti sau sakyti “ne” dažniau, nei iki šiol tą darėme.

Dar žiūrėkite: