Vyro idealas ir psichologinis “kastravimas” šeimoje

Ko gero, visi sutiksime, kad, nors vyro idealą kiekvienas įsivaizduojame savaip, vis dėlto jį dažnai padiktuoja kino industrija ir jos kuriami herojai. Tačiau ar tikrai tikras vyro idealas – tai raumeningas “mačo”? Kaip rasti sveiką vyro idealą tarp kraštutinumų? Ir kas yra psichologinis vyro “kastravimas” šeimoje? Psichoterapeutas Olegas Lapinas.

Liurbis arba “mačo”

Galima sakyti, kad turėjome dvi su vyriškumu susijusias epochas. Viena epocha buvo vyras “mačo”, turintis būti neemocingas, valdingas, lyderis ir agresyvus. Ilgą laiką tai buvo normatyvinis vyras. Paskui atsirado priešybė jam – vyras “mėmė”, vyras “skuduras”, vyras “liurbis”, nesavarankiškas vyras, vyras po padu moteriai, bijantis savo nuomonės, bijantis priimti sprendimus, besislepiantis už žmonos ir taip toliau. Neretai vyrai iki šiol svyruoja tarp šių dviejų vaizdinių. Vieno iš jų jie siekia, o kito bijo. Jie siekia būti “mačo”, bet bijo būti liurbiai, pamiršdami, kad yra trečias variantas – subalansuotas vyras. Tokio vyro sinonimas – tai džentelmenas. Džentelmentas turi dvi šaknis: angl. gentle – jautrus, švelnus, o angl. man – vyras.

Subalansuoto vyro idealas

Subalansuotas vyras – tai naujas vyro idealas, atsiradęs, palyginti, neseniai. Jis gana siektinas, nes savyje sujungia jautrumą, moters supratimą, gebėjimą bendrauti, empatiją, tačiau kartu ir atsakomybę, ryžtą, mokėjimą priimti sprendimus, kažko atsižadėti, įsipareigoti, vesti žmonės paskui save nebijant rizikuoti. Jei šis derinys nuo mažens vyrui tampa siekiamybe, jam tai labai padeda. Nei “mačo”, nei mėmės idealai tikrai nenuveda vyro toliau kaip į kokią nors baikerių komandą su bicepsais ir tatuiruotėmis.

Tokie vyrai negali sukurti normalių santykių, nes bijo švelnumo, bijo suminkštėti, taip pat nuolat bijo būti mėmėmis. Labai daug berniukų išgyvena, kad jie ne vyriški, nes nesikeikia ir nesimuša, jei nesu “mačo”, automatiškai esu mėmė. Jei galėtume propaguoti subalansuoto vyro idealą, kaip koks nors Džeimsas Bondas ar pokario metų aktorius Hamfris Bogartas. Iš dabartinių aktorių tai tikrai nebūtų van Damas. Tai galėtų būti, pavyzdžiui, Itanas Houkas (angl. Ethan Hawke) arba Džudas Lo (angl. Jude Law), žodžiu, normalūs vyrai, gebantys bendrauti, turintys humoro jausmą ir tradicines vyriškas savybes. Tad pirmiausia, manau, šiuolaikiniam vyrui reikėtų apsispręsti dėl savo vyro idealo, ką jam reiškia būti vyru, ir pažiūrėti, ar jis nenukrypsta į jam padiktuotus stereotipus.

Psichologinis “kastravimas”

Yra toks terminas kastravimas. Psichologinis kastravimas vyksta tuomet, kai antroji pusė vyrą visuomet pašiepia, sukritikuoja, nuolat atakuoja kandžiomis pastabomis. Tokiose šeimose vyrai užima gynybinę poziciją, pavyzdžiui, jie visą laiką tyli, nereaguoja arba labai vėlai grįžta iš darbo. Ilgai būna darbe, kad kuo mažiau laiko liktų būti namuose. Gali būti bandymų sukelti maištą. Tuomet vyras pradeda smurtauti, susprogsta, jam prasideda įniršis, gali netikėtai trenkti, nes labai ilgai valdo savo agresiją. Tad jei moteris nenaudos psichologiškai kastruojančių manevrų, o vietoje to sakys, kas jai nepatinka, kas ją skaudina, palikdama vyrą pagarboje, nebus kastracijos fenomeno, vyras nesijaus nesaugiai. Ypač, jei moteris pati priims tam tikras savo klaidas.

Ne visos moterys šalia vyrų priima savo atsakomybę. Jos labai dažnai arba būna teisios, arba verkia – jaučiasi kaltos. Tačiau iš tiesų yra normali būsena – nei teisi, nei kalta – tai priimti, kad kažkur yra neteisios. Moterys to išmoksta tuomet, kai pradeda savo karjerą, nes darbo aplinkoje moterys puikiai žino tokią vidurio poziciją. Pardavimų vadovė niekuomet nepradės verkti viduryje derybų, sakydama, kad yra tokia kalta, kad pasiūlė tokią kainą. Lygiai taip pat ji nemėtys kandžių pastabų, kad šalia moters klientas galėtų ir nesiderėti. Tad taip pat, kaip vyrai mokosi būti džentelmenai, moterys irgi mokosi kalbėti su vyrais ramia dalykine kalba. Vyrai paprastai tą kalbą labai gerai supranta ir tuomet gerai jaučiasi.