Motyvacija mokytis svarbi ne tik vaikams ir ne tik artėjant naujiems mokslo metams – juk mokomės visą gyvenimą. Vaikų motyvacija mokytis kaip tik didele dalimi priklauso nuo mūsų pačių motyvacijos visą gyvenimą išlikti žingeidiems, tobulėti ir kasdien atrasti vis ką nors naujo. Tačiau kaip galime motyvuoti vaikus mokytis? Ką daryti, jei vaikas sako, jog realiame gyvenime jam neprireiks, to, ko moko mokykloje? Ir ką daryti, kad mokykla vaikui netaptų kankinimų vieta? Vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė.
Ar esame pakankamai motyvuoti mokytis patys?
Sveiki, manau, šiandieną būtų labai vertinga pakalbėti, apie tai, kaip gi motyvuoti vaikus mokytis. Tai gali būti ir darželio užduotėlės, tačiau labiausiai orientuosimės šiandien į mokyklą. Manau, daugeliui tai – tikrai aktualus klausimas, ypač po pandemijos, kai grįšime į mokyklas. Savo darbe matau ir girdžiu, kad vaikams tikrai sunkiau atrasti motyvacijos, o tėveliams, galbūt, sunkiau parinkti tinkamus žodžius. Tad norėčiau pateikti kelias rekomendacijas ir kelis klausimus, apie ką galėtume pamąstyti ir patys sau.
Pirmiausia norėčiau pakviesti pagalvoti, kiek mūsų, suaugusių žmonių, galvoja, jog mokymasis – tai džiaugsmas, dovana, jog mums gera, kad galime mokytis. Tai gali būti mokymai, seminarai, knygos, tiesiog išmokti kažko naujo, ką nors sužinoti, patobulėti santykiuose ir panašiai. Antra, kiek mūsų galvojame, kad klysti yra normalu? Tai yra daryta klaidas – tai normalus mokymosi procesas? Be abejonės, tai neturėtų pereiti į atsainų požiūrį, jog numojame ranka, kai kažko nepadarėme, suklydome ir pateisinome save, jog visi klysta – nieko baisaus. Tačiau kai kalbame apie natūralų procesą, natūralias klaidas – kiek mūsų galime priimti jas kaip natūralų, normalų mokymosi procesą? Atsakykime patys sau.
Kaip reaguojame į nesėkmes ir ar galime mokytis iš klaidų?
Tuomet sau atsakykime, kaip reaguojame į nesėkmes – tiek savo, tiek vaiko, tiek kitų žmonių. Ar nepuolame savęs plakti, kaltinti, graužti? Ar nepuolame kaltinti kitų? Ar nežiūrime į tai atsainiai, jog visi klysta, todėl galime daryti bet ką? Veikiausiai, atsakę į šiuos klausimus, gausime ir atsakymą, ko galime tikėtis iš vaiko požiūrio į nesėkmes. Kaip elgiamės su vaiku? Ar nevadiname jo kokiais nors “epitetais”? Tačiau ar ir nekaltiname aplinkos, kad jam nepasisekė? Ar savo pavyzdžiu ir žodžiais galime transliuoti vaikui, kad ištikus nesėkmei svarbu nepasiduoti, stengtis įveikti kilusius jausmus, nesėkmę dėl to, jog tai mums padeda pasiekti mūsų tikslus ir tai yra vertinga ne kam nors kitam, o mums patiems? Ar gebame šią žinutę ištransliuoti vaikui? Jei taip, tuomet puiku, tačiau jei ne, pagalvokime, kaip galėtume tai pastiprinti ir vėlgi – nekaltinti savęs dėl nesėkmės ištikus nesėkmei, o priimti, jog dabar turime galimybę kažko išmokti, jei mums iki šiol nepavyko.
Realistiški lūkesčiai
Dar vienas svarbus aspektas yra tai, kokias nuostatas apie mokymosi procesą ir apie pačią mokyklą formuojame vaikui? Ar nesakome vaikui “na, palauk, nueisi į mokyklą, baigsis tavo katino dienos, baigsis visos planšetės, telefonai, nepagarbūs žodžiai, turėsi dirbti”. Ką tuomet vaikas galvoja apie mokyklą? Jam pagrįstai gali atrodyti, jog ten kalėjimas, siaubas. Kita vertus, pagalvokime, ar neformuojame vaikui “rožinių” lūkesčių, jog mokykloje viskas yra labai gerai, smagu, turės daug draugų, bus įdomios pamokos. Visa tai yra labai gerai, tačiau ką vaikas galvos, kai pamatys, jog realybė nėra vien tik tokia. Žinoma, yra ir to, tačiau kai vaikas ateis į mokyklą ir susidurs su įvairiausiais iššūkiais, veikiausiai, jis ims manyti, kad yra nevykęs pats, arba kad kažkas ne taip su aplinka. Tad labai svarbu vaikui formuoti realistiškus lūkesčius, stengtis pasakoti pozityviai apie visus geruosius dalykus, taip pat perteikti visa to vertę vaikui jam suprantama kalba, siejama su vaiko tikslais ir norais.
Svarbu pabrėžti kad mokytis svarbu ne vien tam, kad įstotų į universitetą ir susirastų darbą, tačiau paaiškinti, kokia vaikui prasmė mokytis iš šiandieninės jo perspektyvos. Mokytis reikia ne tam, kad tėtis, mama ar mokytojas taip pasakė, bet dėl to, jog tai svarbu jam pačiam. Vis dėlto svarbu parodyti vaikui, kad bus visko, kad bus iššūkių, įvairiausių situacijų, tačiau patikinti, kad būsite šalia, palaikysite ir padėsite su tuo susitvarkyti. Taip vaikas atėjęs į mokyklą turės realistiškesnį pagrindą ir savijauta bus tikrai geresnė.
“Man gyvenime to neprireiks”
Taip pat neretai galime išgirsti vaiką sakant, jog jam vienas ar kitas dalykas yra neįdomus, to neprireiks, jog dirbs “jutuberiu” , prižiūrės gyvūnėlius ir jam neprireiks to, ko moko mokykloje. Vaikams lengviau suprasti, kai aiškiname, jog mokymasis yra lyg smegenų treniruotė. Taip pat kaip einame į sporto salę ir treniruojame savo fizinius raumenis – tai nereiškia, jog tuos pratimus eisime ir vaikščiodami darysime, pavyzdžiui, kilnosime štangą. Tai reiškia, kad stipriname savo rankas tam, kad jos mums galėtų padėti įveikti tam tikrus mūsų tikslus. Lygiai taip pat ir mokydamiesi mes laviname smegenis ne tam, kad atliktume konkrečią užduotį, bet tam, kad mūsų smegenys būtų stiprios, sveikos ir pasiruošusios padėti įgyvendinti mūsų norus ir tikslus. Tad tikiu, kad visa tai sujungę į visumą tikrai galime padėti vaikui atrasti stipresnę, tvirtesnę ir geresnę motyvaciją mokytis.
