Kiekvienas trokštame būti geriausios savo pačių versijos ir tai – nieko blogo. Tai skatina mus tobulėti įvairiose plotmėse bei nuolat veda į priekį. Vis dėlto kartais gali nutikti taip, kad pradedame kelti sau per aukštus reikalavimus, imame ieškoti priekabių, save teisti ir smerkti. Tačiau ką daryti, kad netaptume sau priešais? Kokios gali būti to pasekmės? Kaip palaikyti pozityvų dialogą su savimi? Bei kodėl apskritai verta tą daryti? Psichologė Vaiva Klimaitė.
Kaip atrodo mūsų vidinis dialogas?
Bandykime aptarti vieną temą, apie kurią ilgai galvojau, kuri yra be galo svarbi ir įdomi. Apie tai, kodėl verta palaikyti draugišką dialogą su pačiu savimi. Turiu omenyje tai, kad dažnai esame linkę save kritikuoti – ko gero ir patys save pagaunate. Už kažką save graužiame, ieškome priekabių savyje, sau dėl ko nors priekaištaujame. Tai reiškia, kad gana dažnai mūsų vidinis dialogas su savimi tampa kaltinančiu ar piktu. Todėl pakalbėkime apie tai, kodėl vis dėlto būtų verta palaikyti draugiškesnį dialogą su savimi.
Kalbant apie vidinį kritiką, kurį kiekvienas turime savyje, šis vidinis kritikas kartais gali tampti labai stipriu, kritikuojančiu praktiškai kiekvieną mūsų žingsnį. Tai sukelia įtampą, atsiduriame nuolatinėje įtampoje. Taip pat galime imti kelti sau labai aukštus reikalavimus, didelius lūkesčius, kurių net neįmanoma patenkinti ar įgyvendinti. Pavyzdžiui, keliame sau reikalavimus per labai trumpą laiką įveikti tam tikrą užduotį, kuriai reikia daugiau laiko. Tuomet imame save kritikuoti, kodėl negalėjome šios užduoties atlikti, vadiname save negabiais, nedisciplinuotais, nevalingais. Išsikelti sau lūkesčius, kurių negalime pasiekti – tai tiesus kelias į savęs nuvertinimą. Tai pasmerkia mus nusivylimui pačiais savimi.
Bendravimo sunkumai
Dar vienas svarbus dalykas yra tai, kad kai nuolat save barame ir ant savęs pykstame, nebeleidžiame sau pastebėti ir savo gerųjų savybių, savo gebėjimų, nebegalime pasidžiaugti savo dideliais ar mažesniais pasiekimais. Nebegalime net įvertinti to kaip pasiekimų. Tuomet tai irgi gali tapti nuolatiniu savęs kaltinimu ar kritikavimu, nusivylimu savimi. Tai vėlgi mus pasmerkia savęs nuvertinimui ir menkinimui. Taip pat kai save menkiname ir kritikuojame, tai gali apsunkinti mūsų santykius su aplinkiniais. Gali tapti labai sunku bendrauti su žmonėmis. Dėl to, kad save menkiname ir kritikuojame, nebesinori bendrauti ir savęs rodyti kitiems. Kalbant su kitais vidinis kritikas vėl ieško, prie ko prisikabinti. Galbūt ne taip ką nors pasakėme ar padarėme, galbūt reikėjo patylėti, ką nors reikėjo pasakyti garsiau ar kitaip.
Galų gale tai kelia tokią didelę įtampą, kad galime nuspręsti, jog apskritai esame netikę pašnekovai, mums derėtų vengti bendravimo, neturime bendravimo įgūdžių, galime save visaip apkaltinti ir vengti bendravimo. Kur visa tai gali nustumti? Tai gali nuvesti į atsiribojimą – norisi vengti žmonių, nes nesugebame bendrauti, pradedame vengti iššūkių darbe, nes greičiausiai nepavyks. Bijome imtis naujų veiklų, nes nieko neišeis. Žinoma, pirmą kartą ką nors darant gali ir nepavykti ir tai normalu, tačiau vidinis kritikas tuomet mums gali sakyti, kad tai normalu kitiems, bet ne mums. Mums turi pavykti iš pirmo karto. Tuomet vėl tenka savimi nusivilti.
Kaip vertėtų kalbėti su savimi?
Kita vertus, palaikyti draugiškesnį ir pozityvesnį dialogą su savimi reikštų save padrąsinti: jei kas nors nepavyko, tai nereiškia, kad esame nevykėliai, mums nepavyko tik šį kartą ir dabar žinome, ką turėtume daryti kitaip. Jei jaučiame, kad kažką padarėme ar pasakėme ne taip, galime save palaikyti ar priminti tai draugiškiau. Galbūt pastebėsime, kad apskritai pernelyg dažnai kritikuojame save už menkus dalykus, dėl kurių savęs kritikuoti neverta. Galima pagalvoti ir apie tai, ką darome, jei mūsų pažįstamas žmogus yra liūdnas ar verkia. Ar puolame dėl to jį barti? Ar manome, jog jam nepasisekė dėl to, kad jis silpnas ar negabus? Greičiausiai mėginsite jį paguosti, sakysite, jog nesėkmė nereiškia, kad jis nieko vertas kaip žmogus ar kad jo visas gyvenimas nevykęs, ar kad jis absoliučiai viską daro blogai, nes žinote, kad tai netiesa. Tad taip, kaip kalbėtume su liūdnu ar verkiančiu žmogumi, kartais verta pamėginti pritaikyti ir vidiniame dialoge.
