Baimė būti paliktiems gali pasireikšti įvairiais būdais – pykčiu, pavydu, kontrole, liūdesiu. Nuolat nerimaujame ir nesijaučiame saugūs, nepasitikime net artimiausiais žmonėmis ir griauname santykius. Tačiau kiek tokia baimė yra racionali? Iš kur kyla baimė būti paliktam? Kokiame elgesyje galime ją atpažinti? Ir kaip ją įveikti? Psichologė Genovaitė Petronienė.
Baimė ir kitos emocijos
Akivaizdu, kad kai kurie iš mūsų turi didelę baimę būti palikti. Tai pasireiškia tuo, kad žmogus bijo, jog artimiausi žmonės neužtikrins jo saugumo, kad staiga nustos mylėti, kad jie supyks ir nebeduos šilumos, kurią duoda. Ypač tai būdinga tiems žmonėms, kurių šeimos nariams būdingi pykčio priepuoliai – įsižeidžia ir ilgai nekalba. Bijoma, kad paliks dėl kito, vertingesnio žmogaus ar tiesiog kažkur dings, išvažiuos ir to mylimo žmogaus nebeliks.
Tad kai žmogus turi šią baimę, jis labai aštriai ir skausmingai reaguoja į bet kokį artimo žmogaus nutolimą. Jį iš karto apima liūdesys. Pavyzdžiui, vyras išvažiavo savaitei, o po kelių dienų moteriai jau viskas krenta iš rankų, nebegera, liūdna. Arba apima įkyrios, įtarios mintys: parašo žinutę, šimtą kartų tikrina, ar atsakė, ima atrodyti, kad gal jau bendrauja su kažkuo kitu. Žodžiu, kyla įvairiausios emocijos – liūdesys, pyktis iki depresiškumo, kai jau visiškai nebegera be to žmogaus, noras kontroliuoti, pavydas. Visa tai susiję su didele baime būti paliktam.
Kito asmens erdvė ir menas būti su savimi
Kai kurie žmonės, jei turėjo tokių santykių, kuriuose teko “draskytis”, kad tik tos meilės užtektų ir nuo jų nenusisuktų, ima netgi vengti artumo. O jei tokie santykiai blogai baigėsi, apskritai bijo su kuo nors bendrauti, kad nebedraskytų širdies. Tačiau ko tam žmogui trūksta ir kuo jis skiriasi nuo kitų? Jis nesijaučia realistiškai. Jis realiai nesupranta, kad santykiai stabilūs net ir tuomet, kai tas žmogus nerodo meilės ženklų. Žodžiu, jis neleidžia kitam žmogui turėti savo erdvės ir tokiu savo elgesiu jis dažnai tą žmogų net nubaido. Dėl amžinų tikrinimų, meilės reikalavimų ir įtarinėjimų jį tikrai pradeda mažiau mylėti.
Pirmiausia, ką reikėtų padaryti esant šiai problemai, tai išmokti gerai jaustis būnant vienam. Jei vyras ar žmona išvažiavo savaitei, tai nereiškia, kad per tą laiką mirštame ir tikriname ar mus tebemyli. Galbūt tą laiką galime labai gerai leisti ir patenkinti kokius nors kitus savo poreikius. Kitas dalykas – sakoma, kad jei moters tėvas buvo alkoholikas, tai ir vyrą ji išsirinks alkoholiką. Tad jei turėjote tėvus, kurie supykę savaitei išvažiuodavo ar kitaip neadekvačiai elgdavosi, o jūsų partneris lygiai taip pat nepastovus, ta baimė tik dar labiau padidėja. Tad tokių žmonių tikrai reikėtų vengti, jei jau tokia baimė yra.
Atsigręžkite į vaikystės patyrimus
Tačiau vis dėlto labai svarbu supykti ant tų tėvų, kurie neužtikrino emocinio saugumo vaikui. Mažas vaikas turi teisę stabiliai jausti meilę ir iš tėvo ir iš mamos, ir kad tėvai jo nenumestų. Vienas klientas, kurio tėvai išsiskyrę, pasakojo, kad jo baisiausias prisiminimas – kaip tėvas, atėjęs aplankyti išeina, o jis, norėdamas dar pabūti kartu, bėga per kiemą, jį vejasi, prašo, kad su juo pabūtų, o tėtis net neatsisuka, nueina ir dingsta mėnesiui. Tad jei turite tokių patyrimų, tėvai padarė tikrai labai didelę žalą, reikia supykti ant tokio elgesio ir pačiam su kitais taip nesielgti.
Šalia esantis žmogus turi būti stabilus, tačiau, kita vertus, labai svarbu suvokti savo skausmingą kabinimąsi ir bandyti save stabdyti. Sakykite sau, jog tai – tas vaikas, kuris verkia, kad mama išėjo, jį paliko darželyje ir negrįš. Tai – jūsų vaikiški poreikiai, tačiau jau turite ir suaugusiojo dalį, galite pabandyti save nuraminti ir sakyti, jog nors vyras jau valandą ir neatsiliepia telefonu, tai – ne pasaulio pabaiga. Jūs sugebate save nuraminti ir ramiai palaukti, kol jis galų gale atsilieps.
