Pratimai, padedantys vaikui išlieti emocijas

Vaikui emocijos – tarsi nevaldoma stichija, kurios jis ir nesupranta, ir nesugeba kontroliuoti. Tačiau kaip galime padėti vaikui pažinti emocijas? Kokiais būdais galime padėti vaikui nusiraminti užplūdus jausmams? Ir kokius metodus galime pasitelkti, kad vaikas išmoktų ne stichiškai, bet tinkamai išlieti emocijas ir su jomis susidraugauti? Vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė.

Išlieti emocijas piešiant

Vaikams gana dažnai patinka ir būna vertinga, jei pasiūlome tą pyktį nupiešti kaip kokį nors daiktą. Jei vaiko pyktis, liūdesys, nusivylimas, pavydas ar kažkokie kitokie jausmai būtų panašūs į kokį nors daiktą ar gyvūną, koks tai daiktas ar gyvūnas būtų? Iš to taip pat galime pamatyti, kaip vaikas jaučiasi šiuose jausmuose. Gana dažnai vaikai ir nupiešia, kad baimė panaši į kiškį ar zuikį, pyktis panašus į velnią ir panašiai. Taigi pagal tai galime pajausti, kaip jaučiasi vaikas.

Taip pat šis metodas yra tinkamas, kai vaikas nežino, kaip jaučiasi. Tokiais atvejais galime paklausti, į kokį gyvūną panašus vaiko jausmas. Pagal tai galime sužinoti daugiau informacijos apie tai, kaip jaučiasi vaikas. Kai vaikas nupiešia savo jausmą, galime pasiūlyti jam kelis variantus. Jei šis jausmas labai nemalonus ir vaikas nori, kad jis kuo greičiau baigtųsi, galime pasiūlyti nupiešus jį, piešinį suglamžyti ir išmesti.

Taip pat galime pasiūlyti nupiešti jausmą ir su juo pasikalbėti (tinkama šiek tiek brandesniems vaikams). Pavyzdžiui, ačiū, pykti, kuris esi kaip vilkas, kad mane saugai, kad nieko blogo nenutiktų, tačiau man jau viskas gerai, todėl gali mane palikti ir išeiti. Piešinį vėlgi galime kažkur padėti ar išmesti. Kitas būdas nupiešus jausmą, kurio vaikas nebenori ir kuris vargina, pasiūlyti tą objektą uždaryti į kalėjimą. Sugalvokite, kuri yra kalėjimas, “uždarykite” tą jausmą ir padarykite išvadą, jog jau esate saugūs nuo to jausmo ir jis jūsų pasiekti nebegali.

Išrašyti emocijas

Taip pat vaikams, kurie jau moka bent kažkiek rašyti (arba kurie įsivaizduoja, kad rašo, nors dar taisyklingai nerašo), galime pasiūlyti išrašyti ir taip išlieti visas savo emocijas. Išrašyti tai su visais žodžiais, visais epitetais, su viskuo, kuo tik vaikas nori. Visa to esmė yra ta, kad vaiko jausmai persikeltų ant lapo. Jei sakysime, kad negalima sakyti, rašyti ar kam nors rodyti tokių žodžių, tas jausmas niekur nedings. Tad tegul vaikas visa tai išrašo, tačiau turėtume mokyti, kad šie žodžiai turėtų ir likti šiame lape. Kitas žmogus neturėtų to matyti ar girdėti, nes tai yra skaudu ir nemandagu. Kai tie žodžiai jau išrašyti, galime pasiūlyti vaikui suplėšyti ar kur nors atidėti tą tekstą, tačiau geriausia, kad tai būtų išmetimas. Tarsi jausmo išmetimas iš savęs. Ne jausmo išliejimas kitam žmogui, ne “sprogimas”, bet išmetimas.

Jei vaikas jau gali komunikuoti savo jausmą šiek tiek brandžiau, galime pasiūlyti parašyti laišką tėčiui ar mamai, kaip vaikas jaučiasi, kol dar sunku apie tai kalbėti. Laiške vaikas galėtų išrašyti, kas jo galvoje, tačiau jau šiek tiek mandagesniais, padoresniais žodžiais, kad tai nebūtų tiesiog emocijos “išpylimas”. Tuomet tėvai, gavę tokį laišką, ir patys gali geriau įsiklausyti į tai, kaip vaikas jaučiasi, nereaguoti taip emocingai, nes šalia nėra vaiko ir taip gali lengviau padėti vaikui susidoroti su jo jausmais. Tad šis rašymo metodas iš esmės tikrai vertingas ir suaugusiems žmonėms, kai jaučiame daug įtampos ir mums reikia ją kažkur padėti, “išmesti”.

Fizinis emocijų išveikimas ir kvėpavimo pratimai

Kiti dalykai, kuriuos galime vaikui rekomenduoti, yra kad ir išeiti į lauką pabėgioti. Tačiau svarbu, kad vaikas suprastų, jog yra toks įsitempęs ir piktas ar nusivylęs ir eina savo pyktį iškvėpuoti, išpūsti, išbėgioti. Galime siūlyti patrepsėti namuose arba lauke. Galime siūlyti pagniaužyti antistresinį kamuoliuką, į kurį vaikas galėtų išlieti savo emociją.

Taip pat vaikams kartais tinka kvėpavimo pratimai. Vaikams jie yra šiek tiek sunkiau įgyvendinami, nes jiems reikalinga nemaža savikontrolė, kad tuo metu galėtų pradėti kvėpuoti. Vaikams būtų rekomenduojami du pagrindiniai dalykai. Vienas iš jų – turėti kortelę, lapelį, ant kurio vienos pusės būtų nupiešta gėlytė, o ant kitos žvakė. Taip galime mokyti vaiką rodyti gėlytę ir sakyti, ką darome su gėle – ją uostome – ir ką darome su žvake – ją užpučiame. Taip vaikui su vizualine pagalba tampa lengviau ritmingai kvėpuoti, o kai vaikas ritmingiau kvėpuoja, jis rimsta.

Kitas dalykas dažnai tinka mažesniems vaikams. Jei situacijoje patys sugebame išlikti ramūs ir ramiai kvėpuoti, galime apsikabinti vaiką, prisiglausti prie savęs ir ramiai kvėpuoti. Tuomet gali nutikti taip, kad vaiko kvėpavimas susitapatins su mūsų kvėpavimu, vaikas pradeda kvėpuoti ramiau ir po truputį rimsta.

Išlieti emocijas draugui

Paskutinė iš mano siūlomų rekomendacijų (nors jų gali būti daug daugiau) – pasiūlyti vaikui nusipiešti kokį nors draugą ir su juo pasikalbėti. Beje, taip pat, kaip galima pasikalbėti ir su savo minkštu ar kokiu nors kitu žaisliuku. Tai padės vaikui išlieti emocijas, išsikalbėti ir gali būti, kad vaikui tai bus drąsiau ir lengviau, nei tuo metu pasikalbėti su suaugusiuoju. Pavyzdžiui, vaikas gali nueiti ir iš širdies pasiskųsti savo draugui meškučiui ar mašinytei ir jam jau tampa lengviau.

Taip pat vaikas gali tokį draugą nusipiešti ir su juo pasikalbėti arba, ramybės metu, vaikas gali nusipiešti sau saugią, mielą vietą, kurioje vaikas norėtų būti. Tokią vietą, kurioje jam gera. Pamatęs tą vietą, jis lengviau prisimena ir atgamina tą jausmą, kaip jis jaučiasi ten. Tad tokios būtų kelios pagrindinės rekomendacijos, tačiau tikiu, kad kiekvienas, eidamas šiuo keliu, gali atrasti ir daugiau įvairių būdų. Linkiu visiems sėkmės šiame, atrodo, nelengvame, bet tikrai įdomiame kelyje, nes jame galime augti kartu su vaikais, juos pažinti ir atrasti tikrai daug įdomių dalykų.