Kodėl taip sunku paprašyti pagalbos?

Ar teko susimąstyti, kiek žmonių nesulaukia reikiamos pagalbos vien dėl to, kad…. jos tiesiog nepaprašo? O gal patys esate vienas tų žmonių, kuriems prašyti pagalbos yra taip nesmagu, kad geriau jau ištversite pasekmes, kad ir kokios jos būtų, nei prašysite, kad jums padėtų? Tokių žmonių yra daugiau, nei mums gali pasirodyti. Tačiau kodėl taip sunku paprašyti pagalbos? Ar prašyti pagalbos iš tiesų yra blogai? Ar tikrai pagalbą siūlyti turi kiti, o ne mes turime jos prašyti? Socialinis psichologas Juris Belte.

Paprašyti pagalbos “negražu”

Turbūt reikėtų pasakyti, kad labai daug kam sunku paprašyti pagalbos, jei jos reikia. Tačiau ne visiems. Yra labai daug tokių, kurie nesivaržo, prašo daugiau negu reikia ir manipuliuoja, kad to pasiektų, visiškai nekompleksuoja ir tuo piktnaudžiauja. Tačiau daugeliui pagalbos prašyti sunku dėl auklėjimo nuostatų, kad prašyti negražu. Tai susieta su saviverte – jei prašai, vadinasi, esi maldaujantis ir save žemini. Nors iš tiesų to nėra.

Mes, kaip žmonės, kaip socialinės būtybės, efektyvūs būsime tik sąveikoje su kitais, ir visiškai normalu, kad kartais reikia padėti kitam, o kartais reikia, kad padėtų mums. Tačiau kad padėtų mums, reikia paprašyti. Taip pat egzistuoja mitas, kad jei mums yra sunku, kitas turi tai pastebėti ir pasiūlyti pagalbą. Tačiau mes juk nemokame skaityti minčių, ne visi suprantame, dėl to, kai iš tiesų reikia pagalbos, reikia kreiptis ir nesijausti skolingiems.

Ar padėtume kitam, jei jis prašytų?

Kai kurie žmonės, kuriems sunku paprašyti pagalbos, sako, kad taip pažeidžiamas “duoti-imti” balansas, jie nenori jaustis skolingi. Tačiau tuomet aš užduodu klausimą – jei pagalbos paprašytų to žmogaus, juk jis padėtų? Žmogus visuomet atsako, kad padėtų. Tad kodėl tokie žmonės save kelia aukščiau, kad jausis skolingi ir jiems bus nepatogu paprašyti pagalbos, o kitam, prašančiajam, nebus?

Lygiaverčiuose santykiuose yra mainai ir, kai reikia, reikia kreiptis ir prašyti pagalbos. Daugumos žmonių pasąmonėje yra labai stipriai įsitvirtinę, kad prašyti pagalbos yra tarsi maldavimas. Tačiau tai nėra maldavimas, tai yra normali situacija, kai galime efektyvūs būti grupėje. Prisimenu tokią latvių liaudies dainą, kurioje žodžiai skamba maždaug taip “Duok, Dievuli, lipti į kalną, o ne nuo kalno” ir, lygiai taip pat, “Duok, Dievuli, geriau kitam duoti, nei iš kito, kad ir maloniai, prašyti”. Tad net ir folklore įsišakniję, kad prašyti blogai, bet duoti yra gerai.

Olego Lapino psichologijos seminarų retrospektyva
Vaikystės traumos. Kaip įveikti praeities šešėlius
Viskas iki 9,99 €
Autistiškų vaikų ugdymo ypatumai
Savivertė. Drąsa būti netobulam. Su Eugenijumi Laurinaičiu
Kaip elgtis tėvams, kai konfliktuoja vaikai
Suaugę vaikai ir tėvai. Kaip išsivaduoti iš sunkumų ir praeities šešėlių.
Vidinė ramybė. Kaip susidraugauti su savimi. Produktas