Puikiai žinome, kad besaikis naudojimasis technologijomis yra žalingas. Tuo labiau, jei kalbame apie jomis besinaudojančius vaikus, kuriems žymiai sunkiau save kontroliuoti ir nuo jų atsitraukti. Tačiau, nors ir esame vedini geriausių norų, vos imamės įgyvendinti ribojimą praktikoje, susiduriame su pasipriešinimu, kitais iššūkiais ir dažnai pralaimime. Tačiau kaip susitarti su vaiku dėl naudojimosi telefonu laiko? Ką daryti, kad technologijos netaptų tėvų galvos skausmu ir karo su vaikais priežastimi? Vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė.
Daugiau laisvo laiko – daugiau laiko prie ekranų?
Labai dažnai girdžiu, kad tėvai sako, jog vaikas nelabai turi, ką veikti, jam nuobodu. Ypač jei šeima gyvena daugiabutyje, kur vaikas negali laisvai būti lauke ar būti kamtoje tiek, kiek norėtųsi. Tokiais atvejais tėvams kyla dvejonių, jog galbūt vaiką labai ribos ar net traumuos, jei neleis būti technologijose, kur, galbūt, yra ir jo visi draugai. Kita vertus, kiti tėvai kartais sako, jog technologijų nereikia visiškai, jos yra tik vaiko žalojimas. Tad iš tiesų kyla labai daug įvairių klausimų. Tikiu, jog tai visiškai natūralu. Tad aptarkime kelis pagrindinius dalykus.
Vasarą, kai vaikai atostogauja ir turi daugiau laisvo laiko, gali kilti pagundų ilgiau būti prie ekranų, taip pat tą leidžia ir galimybės, nes mažiau kitų veiklų. Vis dėlto pirmiausia reikėtų pagalvotui apie save. Kaip mus, suaugusiuosius, veikia technologijos? Pirma, jos dažnai sekina – jei ne fiziškai, tai emociškai. Pasidarome dirglesni, prasčiau miegame. Antra, technologijos labai įtraukia. Dažnai įtraukia taip, kad paskui patys sakome, jog nebenorime ir imamės savęs ribojimo iššūkių – savaitė be technologijų, mėnuo be technologijų, ištriname tam tikras programėles tam, kad jose nebūtumėme. Tai rodo, kad tai įsiurbia. Esame suaugę žmonės, gebame save geriau kontroliuoti ir valdyti, tačiau tai vis tiek veikia. Tad jei mums tai sunku, pagalvokime, kaip tą padaryti gali būti sunku vaikui.
Ribos
Šioje vietoje turime būti tie tėvai, kurie padėtų vaikui ugdyti savikontrolę ir su tuo susidoroti. Reikia mūsų tvirtos valios ir ribų, kiek technologijas galima naudoti. Tame, kaip ir visur kitur, bent jau asmeniškai aš, nemėgstu kraštutinumų: arba leisti naudotis bet kiek, arba visai draudžiame. Manau, jog turėtų būti sveikas balansas. Jei peržiūrėtumėte ankstesnius mano vaizdo įrašus, galėtumėte rasti ir PSO rekomendacijas, kiek per dieną kiekviename amžiaus tarpsnyje rekomenduojama praleisti laiko prie technologijų. Siūlyčiau orientuotis į tai, kiek vaikui yra sveika ir nebus žalinga. Kitas klausimas, kaip tos technologijos bus naudojamos.
Tačiau kai jau artėjame prie tų ribų, vaikai dažniausiai sako “tėti/mama, juk vasara, kodėl negaliu ilgiau? Visi kiti būna, o aš negaliu”. Tokiais atvejais turėtume priimti vaiko norą, jį suprasti, priimti vaiko jausmus, padėti juos išlieti ir įveikti, tačiau neturėtume leisti peržengti tos ribos. Visų pirma, svarbu, kad tą darytume su sąmoningumu, suprasdami, kodėl tai darome. Ne dėl to, kad norėtume vaiką nubausti, būti blogi, ne dėl to, kad vaikui norėtume blogo, bet dėl to, kad vaikui norime padėti, norime jam sveikesnio, laimingesnio gyvenimo, suprasdami, vaikui pačiam dar sunku palaikyti tam tikras ribas.
Kaip susitarti su vaiku?
Visgi tos ribos turėtų būti ir dėl jų reikia labai aiškiai susitarti su vaiku. Pagal tai, kiek galima būti prie technologijų, ir kas bus, kai laikas baigsis. Ar gražiai susitarsime (be abejo, gražiai susitarti yra geriausia), ar turėsime įsidiegti tam tikras programėles, kurios tuo metu atjungia telefoną ar planšetę, kad nekiltų pagunda ir vaikas nebegalėtų jais naudotis. Tai svarbu. Kitas svarbus dalykas yra tas, kad nebijotume vaiko nuobodulio, kaip ir visų kitų būsenų, jausmų ar emocijų. Kai vaikas sako “mama/tėti, nuobodu, nėra ką veikti, kokie čia blogi namai, ką man daryti?”, priimkime tai. Priimkime vaiko emociją, būseną, požiūrį į šią situaciją, tačiau nereikėtų to išsigąsti.
Pirmiausia, tai yra labai natūrali būsena, antra – vaikas tokiu būdu gali bandyti padidinti ribas. Trečia, nuobodulys yra labai gera būsena, kurios metu ugdomas kūrybingumas, tai gera terpė jam pasireikšti. Jei už mus viskas padaroma ir sustatoma arba turime technologijas, kur viskas labai aiškiai sudėliota ir, jei kas nors nepavyko, galime paspausti mygtuką “restart”, pradėti iš naujo, yra gerokai paprasčiau. Tačiau kai atsiduriame būsenoje, kai mums šiek tiek nuobodu, turime patys imti galvoti, ką su tuo galime padaryti. Tuomet labai svarbu, kad vaikas turėtų pakankamai galimybių užsiimti kitomis veiklomis. Negalima čia, nes laikas šiandien jau baigėsi, tačiau galiu kitur.
Kokias alternatyvas turi vaikas?
Labai svarbu, kad vaikas turėtų tam tikrų jūsų vaikui įdomių alternatyvų. Kad alternatyva būtų bent jau panašiai įdomi ir patraukli tuo metu. Jei sakysime “kaip tai neturi, ką veikti, kaip tai nuobodu – eik sutvarkysi namus”, tuo labiau, jei tai bus paauglys, tokia alternatyva jo tikrai nežavės. Arba jei vaikui, kuris nemėgsta skaityti, sakysime, kad jam negalima prie technologijų, bet jis gali eiti paskaityti knygą, jis to nenorės. Tai visiškai natūralu. Tačiau jei turėsime pakankamą sąrašą aptarę su vaiku, ką jis gali daryti, nesvarbu, kad tuo metu jis sakys, jog labiau norėtų telefono ar planšetės – priimkime jo poziciją, tačiau jei vaikas turi pasirinkimą, jis po truputį ims galvoti, ką gali padaryti, kad jam pačiam būtų smagiau. Tai naudinga ir pačiam vaikui.
Ramybės metu, kai vaikas nėra įėjęs į sunkesnę emociją ar konfrontaciją, galime aptarti, kokios veiklos vaikui patinka labiausiai. Galime pasidaryti sąrašą, sąrašą su paveiksliukais, gal net knygelę, kurią pasiėmęs jis galėtų išsirinkti, ką nori veikti. Tai būtų sveika atsvara ir sveika alternatyva vaikui, kaip jis galėtų mokytis gyventi ir be technologijų. Tai nereiškia, kad jų nereikia visai. Tuo pačiu labai svarbu, kad ugdomas ne tik vaiko gebėjimas būti be technologijų, bet ir jo savireguliacijos įgūdžiai.
Kai vaikas labai kažko nori, bet susivaldo, tuo metu veikia vaiko savireguliacijos “ramuo” smegenyse, kurio ateityje vaikui tikrai labai reikės. Pabaigai siūlyčiau pagalvoti, kaip dažniausiai namuose ilsitės patys. Koks jūsų poilsio būdas? Ar žiūrite serialus, žiūrite televizorių, “maigote” telefoną, klausotės muzikos, šokate, piešiate, medituojate, einate pasivaikščioti? Pagalvojus apie tai, galbūt bus lengviau suprasti ir vaiką ir, tuo pačiu, jei daugiau ilsitės su technologijomis, pabandyti tai pakeisti. Pirmiausia, dėl pavydžio vaikui, o antra – manau, mums patiems tai bus gerokai naudingiau.
