Nors individualumo ir asmenybės svarba itin akcentuojama, vis dėlto negalime paneigti, kad tam tikrose situacijose sekame paskui daugumą. Visuomenė mėgsta šį reiškinį pašiepti ir vadinti “bandos jausmu”, tačiau tokioje situacijoje bent kartą gyvenime, veikiausiai, yra pabūvojęs kiekvienas. Tačiau kodėl elgiamės kaip „avių banda“? Kokiose situacijose toks elgesio modelis yra ryškiausias? Ir ar iš tiesų šis reiškinys visuomet neigiamas? Psichologas Olegas Lapinas.
Norai ir troškimai
Pirmiausia, norai – pavojingas dalykas. Paprasti norai, tokie, kaip „aš noriu obuolio“ yra labai paprastai išpildomi. Tokių paprastų norų srityje nežiūrime į kitus žmones, esame individualistai. Tačiau yra ir troškimai, kurie orientuoti į nepasotinamus dalykus. Pavyzdžiui, žmogus niekada nesakys „trokštu obuolio“. Žmonės sako „trokštu laimės, meilės, šlovės, turtų…“. Objektai čia yra tokie begaliniai, kad jų niekada nebūna gana, tad mes savo troškimuose esame visiškai pagrįstai neramūs ir nepasitikintys, nes žinome, kad jiems ribų nebus. Dėl šios priežasties, troškimuose labiau orientuojamės į tai, ką vartoja kaimynas.
Sekimas „avių banda“
Pavyzdžiui, jei norime obuolio, niekada nežiūrėsime į tai, ką valgo kaimynas – tai mūsų noras. Tačiau jei trokštame šlovės, pažiūrėsime, ką daro kaimynas. Jeigu mūsų kaimynas pagarsėjęs kaip labai atsakingai mokantis komunalinius mokesčius, jo šlovė yra tame, tuomet ir mes norėsime juos mokėti trokšdami tokios pat šlovės. Arba net norėsime jį „perspjauti“. Atsiras vadinamasis „bandos jausmas“. Ko mes trokštame? Laisvės? Tuomet ir aš su jumis trokštu laisvės. Kur einate, trokšdami laisvės? Į mitinga? Tuomet ir aš kartu su jumis eisiu į mitingą. Troškimuose mums nereikia galvoti, nes troškimas – tai skylė be dugno, todėl žiūrime, ką daro kiti.
Tai labai gerai matyti sveikatingumo srityje. Daugelis trokšta gyventi ilgai ir būti sveiki. Tačiau kaip to pasiekti? Žiūrime, ką daro kiti. Jie po šeštos nevalgo riebaus maisto, sportuoja, geria daug vandens, nueina daug žingsnių. Todėl ir mums neverta sukti galvos – gersime daug vandens, nevalgysime po šeštos ir pan. Bandos jausmas mums padeda tuomet, kai nedrįstame individualizuoti to, ko mes siekiame. Nedrįstame ir orientuojamės į bandą. Veikiausiai, tai yra protinga taktika. Priešingu atveju, nesugalvotume, ką reiškia, pavyzdžiui, būti sveikiems. Ką turime daryti? Valgyti kreidą? Gerti kavą? Gerti vyną? Ar kaip tik ne? Žiūrėdami į tai, ką daro dauguma žmonių, palengviname savo troškimų išsipildymą. Bent jau tikime, kad einame teisinga linkme.
