Reikalaujantis vidinis kritikas. Kaip su juo elgtis?

„Kodėl devyni, o ne dešimt?“, „Tu galėjai geriau...“ – tai tik keletas frazių, kurias galime išgirsti iš reikalaujančio vidinio kritiko. Šis balsas mums neleidžia užmigti ant laurų ir verčia nuolat judėti pirmyn, tobulėti ir siekti savo tikslų. Atrodytų, viskas, ko reikia, kad būtume sėkmingi ir laimingi. Tačiau kuo reikalaujantis vidinis kritikas skiriasi nuo sveikos ambicijos? Kodėl jis mums yra žalingas? Kaip jį atpažinti? Ir ką daryti, kad jis mums netrukdytų? Psichologė Genovaitė Petronienė.

„Tu galėjai geriau…“

Reikalaujantis vidinis kritikas nėra toks agresyvus, kaip baudžiantis vidinis kritikas, bet jam niekada negana. Jis visuomet turi mums priekaištų, kad kažką galėtume padaryti geriau. Jis kelia begalinius reikalavimus ir mes reikalaujame begalinio tobulumo iš savęs, o kartais ir iš kitų. Reikalaujantis vidinis kritikas dažnai užsimoja plačiai: jis nori, kad daug pasiektume darbe, kad gerai atrodytume, kad sportuotume, rungtyniautume.

Dažnai tokie žmonės vaikystėje grojo kokiu nors instrumentu, mokėsi labai geroje mokykloje, lankė daug įvairiausių būrelių ir taip įprato save spausti. Reikalaujantis vidinis kritikas paprastai nesako, kad esame blogi, jis sako „tu galėjai geriau“. Jis niekada neleidžia pailsėti, pasidžiaugti, jis klausia, kodėl devyni, o ne dešimt, ir galiausiai priveda prie išsekimo ir perdegimo. Jis neleidžia turėti jokių pertraukų – jei šiandien kažką pasiekei, tuomet rytoj jau imk daryti kitką. Jis verčia mus jaustis nevykėliais ir nenuostabu, kad žmonės, turintys stiprų reikalaujantį vidinį kritiką, darbą ir discipliną laiko svarbiausiais. Jie laikosi požiūrio „pirma darbas, po to poilsis“, tačiau to poilsio paprastai ir neatsiranda.

Reikalaujantis vidinis kritikas ar sveika ambicija?

Tokių vaikų tėvai visai nebūtinai buvo pikti ir kritikuojantys, bet galbūt jie labai džiaugdavosi, kai vaikas kažką pasiekdavo, o jei nepasiekdavo, tiesiog rodydavo vaikui mažai dėmesio. Arba atvirkščiai – kartais labai nusivildavo, gal net nesakydavo to žodžiais, bet vaikas iš akių matė, kad tėvai labai nusivylė, jog jam kažkas nepasisekė. Arba girdavo vaiką prie kitų žmonių ir jis jausdavosi labai įsipareigojęs prieš visą giminę būti kokiu nors pirmūnu.

Atrodo, kad yra gerai turėti sveikų ambicijų, tačiau nuo sveikos ambicijos šis reikalaujantis balsas skiriasi tuo, kad sveika ambicija leidžia ilsėtis ir patirti malonumą, o reikalaujantis vidinis kritikas niekuomet neišsijungia ir malonumas jam neįdomus. Jis nuolat kuria vidinę įtampą, žmogus tarsi savo viduje persiskaičiuoja darbus, visada turi dirbti ir kai sutinkame tokį žmogų, valdomą šio reikalaujančio vidinio kritiko, iš šalies atrodo nesuprantama, kodėl jis daro tiek daug veiksmų, viską taip tobulina, taip save gena ir kodėl nepatingi taip, kaip patingi kiti žmonės. Kodėl nepaprašo pagalbos, kodėl taip stresuoja ir varo save į kampą? Tokios emocijos kyla pamačius tokį žmogų.

Tačiau įdomu tai, kad pats žmogus labai retai mato, kad jo standartai yra per aukšti, kad jis sve nualino, ir jam neatrodo, kad gali būti pusiau gerai. Jam atrodo, kad arba yra visai gerai, arba visai blogai. Jam atrodo, kad jis siekia geriausio rezultato, tačiau iš tiesų jau perfekcionistiškai bando išspausti nebe aštuoniasdešimt procentų, kaip pagal Pareto dėsnį, o visą šimtą procentų kokybės. Taip pat jam sunku sustoti, nes būna, kad kiti žmonės dar ir pagiria, kad jis taip kokybiškai ką nors padarė. Tačiau iš esmės žmogus turi suvokti, kaip brangiai jam kainuoja išlaikyti reikalaujantį vidinį kritiką, siekti šimto procentų ir kiek mažai tame yra laimės.

Ką daryti su reikalaujančiu vidiniu kritiku?

Jo nereikia taip grubiai stabdyti, kaip puolančio vidinio kritiko. Su juo reikia ginčytis. Jam reikia įrodyti. Pavyzdžiui, paklausti jo, kodėl jis mus verčia nuolat įsitempti – juk gyvenimas tampa vien tik darbu. Jei tai buvo tėvai, kurie iš mūsų tiek daug reikalavo – paklausti savęs, ar jie patys buvo laimingi keldami tokius reikalavimus. Ar jie buvo laimingi tiek dirbdami ir kodėl dabar nori, kad ir mes būtume nelaimingi?

Tas „po to“ niekada neateina. Atrodo, padarysiu tą, aną, o po to džiaugsiuosi. „Po to“ niekada neateina ir žmonės, turintys stirpų reikalaujantį vidinį kritiką net negali mėgautis tomis veiklomis, jiems yra nuobodu džiaugtis, jis jau įpratęs save ginti, o klaidos atrodo labai baisios. Žodžiu, vaizduotėje turime įtikinti savo vidinį vaiką, kad nieko baisaus, jei jis padarys vieną-kitą klaidą ir bus šiek tiek netobulas. Netgi liūtai gamtoje kažkada atsipalaiduoja, kažkada juk reikia „pasikrauti baterijas“, atsipalaiduoti, o spontaniškumas ir žaismingumas irgi yra baziniai mūsų poreikiai. Taigi turime jį įtikinti, kad vidinis kritikas visgi yra neteisus.

Dar žiūrėkite: