Šiame pokalbyje drauge su psichologe – psichoterapeute, KET specialiste, mindfulness trenere bei autore Kristine Paradnike kalbame apie pyktį: kodėl jis kyla, ką jis signalizuoja ir kaip su juo tvarkytis kasdienybėje. Aptariame pykčio slopinimą, kaupimąsi, „geltoną“ ir „raudoną“ zonas, taip pat greitosios pagalbos technikas, kai atrodo, kad tuoj „susprogs“.
Šiandien pakalbėsime apie emociją, kurią turbūt visi labai neblogai pažįstame, bet dažniausiai jos gėdijamės – tai yra pyktį. Trys ketvirtadaliai žmonių pyksta bent kartą per savaitę, nors atrodo, kad pykstame kone kartą per valandą.
Ar pyktis gali būti ne tik priešas, bet ir sąjunginikas? Teigiate, kad pyktis yra normali gyvenimo dalis
Aš pritarčiau, kad tikrai žmonės dažniau pyktį vidutiniškai jaučia nei tris keturis kartus per savaitę. Bent jau tie, kurie apie tą pyktį kalba terapijoje. Visada galima savęs paklausti, kiek kartų per dieną supykau, ir matysim turbūt, kad vis dėlto daugiau.
Ar jūs pykstate ir ar psichoterapeutai apskritai turi teisę pykti?
O koks geras klausimas. Žinoma, iš tikrųjų visi žmonės pyksta. Tai evoliuciškai duota emocija mums visiems, svarbi išlikimui. Iš esmės ką ta emocija reiškia? Reiškia, kad tai yra signalas, kad patirta kažkokia objektyvi arba subjektyvi skriauda, kažkoks ribų peržengimas, kažkas yra ne taip, kažkoks poreikis neatlieptas, ir žmogus pradeda pykti. Bet kaip ta pykčio raiška atrodo pas skirtingus žmones, tai yra labai skirtinga. Pyktis turi labai daug formų ir atspalvių. Tai nėra tiesiog „nulis, aš ramus“ arba „šimtas, aš įtūžęs“. Yra susierzinimas, frustracija, yra įtūžis, įsiūtis, yra lengvas sudirgimas, yra vidutinio stiprumo pyktis. Mes tą emociją galim jausti labai įvairiai. Ir problema dažnai yra, kad žmonės tą emociją sunkiai priima tiek savyje, tiek kituose.
Nes dažniausiai psichoterapeutas yra tas, kuris turėtų būti visiškai sukalbamas. Kaip yra terapijoje?
Labai geras klausimas apie terapeutų pyktį. Aš netgi sakyčiau, kad savo paties pyktį kaip terapeuto kartais galima truputėlį panaudoti diagnostikai: apie ką aš jaučiu tą pyktį, kas mane šitoje situacijoje dirgina, ar tai yra dalis paties kliento emocijos, ar tai yra kažkas apie mano santykį su klientu. Aišku, sunkiai įsivaizduoju, kad terapeutas galėtų rėkti ant kliento ar smurtauti, bet susierzinti kažkurioje vietoje tikrai gali. Klausimas tik išraiškos ir laipsniškumo. Aš negaliu kalbėti už visus terapeutus. Įtūžio terapiniame kabinete nesu jautusi. Bet tai vis tiek yra signalas: kartais apie kliento vidinius dalykus ir procesus, kartais apie terapinį santykį, o kartais signalas gali būti, kad kažkas kliento istorijoje patį terapeutą truputėlį liečia, jo įsitikinimus arba vidines dalis. Ir pyktis, kaip ir visos kitos terapeuto jaučiamos emocijos, atjauta, gailestis, šiluma klientui, kažką sako.
O kad klientai pykti gali, tai irgi. Kartais jie neišdrįsta supykti pačioje terapijoje.
Apie išdrįsimą dar turbūt pašnekėsim vėliau, nes tai svarbus aspektas. Bet jeigu vis tiek esam pradžioje ir kalbam, kas tas pyktis yra, iš kur jis, kodėl jis egzistuoja, galima pasižiūrėti ir iš mokslinio kampo.
Tai kodėl jis egzistuoja?
Kaip ir sakiau, jis reikalingas žmonijos išlikimui. Padeda susitelkti resursus, kovoti už savo tiesą, už poreikio atliepimą, apsaugoti save, apsaugoti artimuosius. Pyktis dažniausiai jaučiamas, kai yra suvokiama skriauda arba ribos peržengimas. Mes nepyktumėm, jeigu ta emocija būtų visiškai nenaudinga. Bet pyktis nėra visuomenės labai toleruojama emocija. Nuo vaikystės prasideda: „nepyk“, „neverki“, „nešauk“. Ypač „geros mergaitės nepyksta“, kartais sakom ir „geri berniukai nepyksta“. Tai labai apie pykčio užslopinimą.
Vienas dalykas, pykčio išraiškos būdai gali būti nepriimtini: agresija, rėkimas, balso kėlimas, fizinis smurtas, daiktų laužymas, pasyvi agresija. Kitas dalykas, pyktis kartais yra apie nepaklusimą – jeigu vaikui kažkas netinka arba jis kažko labai nori ir reikalauja. Suaugę tai interpretuoja kaip nepaklusnumą, ir tarsi „tu negali reikšti šitos emocijos“.
Dar apie suaugusius – žmonės tos emocijos baiminasi net ne kituose, o savyje, nes mano, kad nesusikontroliuos. „Jeigu įsileisiu pyktį, pasakysiu per daug, padarysiu per daug.“ Esu kažkada skaičiusi tyrimą, kad maži kūdikiai dar nemokėdami kalbėti jau kažkaip moka pajausti kito žmogaus agresyvų nusiteikimą. Nežinau, kaip ten išmatavo, bet mintis tokia, kad smegenys yra užprogramuotos atpažinti grėsmę, ir kito žmogaus nusiteikimas į pyktį arba agresiją yra atpažįstamas.
Ar čia ne tas pats mechanizmas, kaip kai kur tyrimuose apie aukos „atpažinimą“?
Yra ir tokių tyrimų, bet čia daugiau kriminologai galėtų pakomentuoti, tai nėra mano sritis. Bet yra tyrimų, kur nusikaltusiems žmonėms rodo žmogaus eiseną, kūno kalbą, ir jie atsirenka pagal tam tikrus kriterijus, ką būtų lengviau užpulti. Bet apie kūdikius šitoj vietoj aš nežinau, ar taip tyrinėja.
Kas yra saugus asmuo ir kas nėra saugus, kas yra emociškai atliepiantis, kas neatliepiantis, tikrai skiriasi. Nuo ankstyvo amžiaus mes renkamės, kurie žmonės atrodo saugūs, kurie mažiau saugūs. Tame yra ir evoliucijos, ir smegenų raidos dalykų.
O tai kas tada yra pykčio slopinimas?
Tai bus du dalykai. Vienas, kai aš iki galo neleidžiu sau priimti ir įsisąmoninti. Būna žmonių, kurie sako: „Ne, ne, aš niekada nepykstu.“ Labai įdomu, kodėl. Kaip tu žinai, kad kažkas tavo ribas peržengia? Iš kokio kūno signalo tu tai atskiri? Tai gali būti net neleisti sau pripažinti: „aš kartais jaučiu pyktį“.
Kitas dalykas, kai žmogus jaučia, bet bando slopinti: per kalbėjimą su savim, per apsimetimą, kad nejaučiu, arba net per medžiagų vartojimą. Vietoj to, kad nueitų pasakyti „mane suerzino tas ir tas“, žmogus renkasi save malšinti kitu būdu. Kartais adaptyvu yra su savim pasikalbėti, nusiraminti, giliai pakvėpuoti ir ne visada išreikšti. Bet yra situacijų, kur žmogus nueina į įdomesnes pykčio raiškos formas: pasyvi agresija, manipuliacijos, kritimas į aukos režimą. Tai irgi apie pyktį, tik užslopintą.
Su užslopintu pykčiu, kokia tada sveika pykčio išraiška? Nes jeigu pyktis be išraiškos, jis gamina depresiją?
Nebūtinai, bet geras pastebėjimas. Jeigu mes niekada neleisim sau supykti, yra žmonių, kurie daugiau „į išorę“, ir žmonių, kurie daugiau „į vidų“. Tie, kurie stipriai eina į vidų, tai gali virsti savikalta, saviplaka ir tikrai gali vesti į depresiją. Bet į pačią emociją galim žiūrėti kaip į kūno signalą: įsijungia signalizacija, nes kažkoks poreikis užkabintas, kažkokia riba, skriauda. O ką mes darom, kai tą signalizaciją girdim, jau skirtingi dalykai. Norint reguliuoti pyktį, pirmas dalykas būtų mokytis atpažinti jį, leisti sau pripažinti, kad aš kartais galiu susierzinti. Tada žiūrėti, apie ką man ta emocija kyla, su kokiais poreikiais susijusi, ir pagal tai apsispręsti, ką daryti toliau: eiti kalbėti, eiti spręsti, ar eiti nusiraminti.
Bet ar galima taip nuspręsti objektyviai? Aš pykstu, nueisiu pašnekėti, bet baisu, kad pasmerks.
Tas sprendimas labai subjektyvus ir taip ir yra. Emocijos yra subjektyvios. Kiekvienas iš mūsų renkamės, ką su kiekviena emocija daryti.
O pyktis gali būti naudingas?
Žinoma. Pirmiausia, tai signalas, kad galiu kažką koreguoti. Kitas gražus pykčio naudingumas, jis mobilizuoja energiją: pasiruošiu kažkokia forma rūpintis savimi. Bet kai kuriems žmonėms sunku išeiti iš pykčio, nes gauna antrines naudas: pavyzdžiui, jaučiuosi galingas ir stiprus. Jaustis pažeidžiamu ne kiekvienam priimtina. Tada pykčio gali būti daug. Ir kalbam ne tik apie emociją, bet ir apie jos išraiškos būdus. Tam tikri būdai gali turėti antrinių naudų: jeigu trenkiu kumščiu per stalą, gaunu, ko noriu. Jeigu gražiai sakau ir negaunu, tai „apsimoka“ agresija.
Tai va čia ir pagrindinė pykčio priežastis? Negavimas, ko nori?
Galima ir taip labai supaprastintai sakyti, bet atskirkim norą ir poreikį. Galim žiūrėti: negavau, ko noriu, supykau. Bet galima žiūrėti giliau: turiu poreikį, poreikis neatlieptas, supykau. Noras būtų, nežinau, „noriu Porsche, negaunu Porsche“. Bet ką tas Porsche tau reiškia? Poreikis yra giluminis: noriu ryšio, supratimo, priėmimo, saugumo. Kartais saugumas žmogui reiškia kontrolę, tada negavau kontrolės ir pykstu. Ir ribos, ir poreikiai, ir norai vis tiek bus apie subjektyvumą. Pavyzdžiui, įsivaizduokim, einam mieste ir pro šalį važiuoja dviratininkas, mus išstumia į balą. Mano interpretacija: „Oi, varšas kaip skuba“, ir aš einu toliau. Jūsų interpretacija: „Kaip jis drįsta?“ Čia daug subjektyvumo. Jeigu kažkuris mąstytų: „Mane pastūmė, nes visą gyvenimą aš visur esu pastumdėlis“, tada agresija nukreipiama į save. Tai kas yra skriauda ar riba, kiekvienam individualu. O po tuo vis tiek yra kažkoks poreikis. Pavyzdžiui, „kaip jis drįsta“, gali būti pagarbaus elgesio poreikis, arba saugumo poreikis.
Kaip atpažinti pyktį savyje? Suprantu, jeigu jau rėki, tai aišku, kad piktas, bet gali būti užgniaužtas pyktis ir fiziniai, emociniai požymiai.
Labai geras pastebėjimas. Dažnai žmonės pyktį pajaučia tik tada, kai jo stiprumas jau didelis: kai kumščiai gniaužiasi, kūnas dreba, balsas dreba, žandikulis įsitempęs, norisi kažkam voštelti, arba net atpažįsta iš to, kad jau kurį laiką rėkia. Tada „ai, gal aš ir pykstu“. Čia ir yra problema. Tie, kurie mokosi pykčio reguliacijos, pirmiausia mokosi atpažinti situacijas, kurios tipiškai sukelia pyktį, mintis, kurios tose situacijose sukelia pyktį, ir kūno pojūčius prie lengvo surzimo.
Aš panaudosiu šviesoforo metaforą. Yra žalia zona: rami, pakankamai gera nuotaika. Yra raudona zona, kur jau viskas per daug, sunku sugrįžti į žalią. Ir mokomės atpažinti geltoną zoną, kur pyktis kaupiasi, kur jau signalizacija įsijungusi.
O pyktis kaupiasi ar užsidega iš karto?
Su šviesoforu jūsų klausimą sunku tiesiai susieti, nes metafora apie tai, kad geltonoje zonoje lengviau grįžti į žalią. Apie pykčio kaupimąsi: yra žmonių, kurie iš temperamento ar įpročio lengvai paleidžia emocijas. Užėjo, praėjo. O yra tokių, kurie kaupia. Tai gali būti temperamentas, išmokimas, smegenų ypatumai. Kai kam užtenka vieno supykimo ir jis nutraukia ryšį. Jeigu kaupiu ir dėl kaupimo paskui vis sunkiau su kažkuo santykį palaikyti, verta paklausti: „Kodėl aš kaupiu? Kodėl nenueinu pasikalbėti, neišsiaiškinti?“ Gal tai padarius nereiks ryšio prarasti.
Ir dar vienas momentas: kiekvienai emocijai egzistuoja pažeidžiamumas. Jeigu esu pažeidžiamoje situacijoje, nuvargęs, alkanas, prisikaupęs susierzinimų, nerimų, paskutinis mažas dalykas gali iššaukti neproporcingai didelę emociją. O jeigu esu pasirūpinęs savimi, išsimiegojęs, nepersistengęs su kofeinu, nikotinu ar kitomis medžiagomis, ta pati situacija gali sukelti mažytį susierzinimą arba visai nieko.
Tai kada jau problema? Kada jau „turiu problemų su pykčiu“?
Vienas iš dalykų: jeigu tik susprogęs supratau, kad susprogau, greičiausiai yra problema. Jeigu tai kartojasi, jei sproginėju nuolatos, jei aplinkiniai grąžina: „vėl tu rėki, vėl šauki, vėl daiktus mėtai“, tai signalas, kad jau problematiška. Bet žmonės skirtingi – vieni piktesni, kiti mažiau. Čia yra biologinis temperamentas: kai kurie ilgiau išlaiko ir stipriau jaučia emocijas. Kitas dalykas yra išmokimas augant, patirtys: reikšmingi asmenys emocijas laikydavo, kaupdavo, sprogdavo. Kartais agresyvus elgesys tampa išmokta strategija, kad „apsimoka“, nes gaunu naudas.
Yra metafora, kurią esu girdėjusi: pyktis yra kaip padažas ant guliašo. Matom kažką rudo ir neaiškaus, po juo daug gumulėlių, ir nežinom, ką jie reiškia. Tik kai pradedam tyrinėti, atrandam, ar tai pažeidžiamumas, ar kitos emocijos, ar bandymas kovoti už poreikį, ar noras pasirodyti galingu, ar noras kitą pažeminti, ar pagalbos šauksmas per ekspresyvų pyktį.
Ir dar – ne visos pykčio problemos yra apie sproginėjimą nuo nulio iki šimto. Yra žmonių, kurie nesproginėja, bendrauja gražiai, bet yra nuolatinis surzimas. Jie pareina namo ir pasakoja tik tai, kas suerzino. Ateina į darbą, pasakoja apie kamštį, kas erzino. Priežastys gali būti įvairios: depresija, nerimo sutrikimai, gilesnių dalykų maskavimas, emocijų reguliacijos stoka. Bet poveikis sveikatai tikėtinas, kai nuolatos esi „kovok“ būsenoje, kai smegenys nuolat ieško, kas blogai.
Trečias probleminio pykčio variantas yra užslopintas pyktis – pyksta, kad juos išnaudoja, skriaudžia, kad vyksta ne pagal juos, kad ribas peržengia, bet užspaudžia ir „suvalgo“. Tada tai gali reikštis per kūno simptomus, įtampas, psichosomatiką: galvos, pilvo skausmus, skrandžio problemas.
Kodėl dažniausiai neleidžiam sau pykti?
Dažniausiai baisu. Nepatogu būti nepatogu kitiems. Nepatikti, neįtikti, nuvilti, skaudinti. Dažnai tai susiję su vaikystės patirtim: tėvai neleido pykti, „pyksta tik blogi žmonės“, „egoistiški“, „nepatogūs“. Jeigu bausdavo už pyktį arba kaltindavo, užaugus sunku sau leisti pajusti, kad ribos peržengtos ar poreikiai neatliepti, ir kad šitoje vietoje būtų sveika pyktelti, pasakyti „stop“, eiti už savo poreikį pakovoti.
Ar dabartinė situacija aplink mus, karai, pandemijos, socialiniai tinklai, nesukelia daugiau pykčio problemų?
Atsakysiu tikrai ne kaip politologė, nes tai ne mano sritis. Bet socialiniai tinklai, izoliacija gali kurti emocinės sveikatos problemų. Specifiškai apie pyktį nepasakysiu, bet pasakysiu, kad daug kur dabar vyksta poliarizacija. Kai visuomenė poliarizuojasi į stovyklas, tada daugiau nesaugumo, o iš nesaugumo gali būti daugiau priešiškumo. Yra struktūros, kurioms patogu, kai kitos šalys ar grupės pykstasi. Kartais tai vyksta natūraliai, kartais kažkas pakiršina.
Kristina, ar galima paprašyti greitosios pagalbos technikos, kai jau apima ir jauti, kad sprogsi, arba jau sprogai?
Kai jau sprogsti, tada reikia grįžti į saugią zoną. Pirmas dalykas, kaip pavyzdys, turėti legalią „pertraukėlę“ – pasakyti, kad man jau per daug, man reikia minutės nusiraminimui, tada pratęsim, ir grįžti po tos minutės nusiraminus. Svarbu, kaip tai daroma. Jeigu žmogus supykęs išeina trenkdamas durimis, tai jau kita forma netinkamos reakcijos. Bet atsitraukti trumpam sąmoningai yra naudinga. Problema ta, kad daug žmonių nėra tiek sąmoningi pykčio emocijos metu, ypač kai ji labai stipri. Truputėlį atsijungia tos „išmintingosios“ dalys, užvaldo impulsyvesnės reakcijos, ir tada atsiranda įvairios netinkamos reagavimo formos. Todėl pradėčiau nuo to, kad svarbu mokytis atpažinti savo signalus, kada aš jau artėju į geltoną zoną. Nes kai esu raudonoje, pirma save stabdau, tik po to galvoju, kaip spręsti. Geltonoje dar galima ir dėmesį nusikreipti, ir pakvėpuoti, ir išlaikyti daugiau kontrolės.
Tai iš raudonos galima grįžti į geltoną? Tiesiog išeinu ir jau esu geltonoje?
Taip, galima grįžti į geltoną. O geltonoje pirmiausia svarbu suprasti, apie ką tas pyktis. Geltonoje dar pavyksta pagauti racionalų momentą: apie ką aš čia erzinuosi, kokia situacija, kokie poreikiai. Pavyzdžiui, sėdi, valgai, o draugas čepsi ir tu nerviniesi. Nereikia laukti, kol susprogsi, ar daryti agresyvių dalykų. Geltonoje zonoje gali savęs paklausti: apie ką aš čia erzinuosi? Ar aš noriu tylos? Ar pavargęs esu? Čepsėjimas dažnai labiau apie nervų sistemą negu apie draugą. Kai kuriuos žmones tie garsai labai trigerina. Tuomet gali mandagiai pasakyti: „Ar gali valgyti tyliau?“ arba, jei nesinori užgauti, gali pasirinkti nueiti, užsidėti ausines, pavalgti prie kito stalo, o po to tęsti bendravimą.
O ką daryti, jeigu tai ne draugas, o svetimas žmogus?
Greičiausiai dirbsi su savim, nes eiti prie svetimo žmogaus sakyti „nečepsėk“ dažnai būtų jau raudonos zonos sprendimas. Tada veikia paprasti dalykai: ausines užsidėti arba atsitraukti. Bet jeigu kalbam apie kitokias situacijas, pavyzdžiui, dviratininkas pravažiavęs įstumia į balą, tai kur aš tą pyktį padėsiu? Yra situacijų, kurias galim išspręsti: su artimuoju pasikalbėti, su kolega. O yra situacijų, kur negalim išspręsti: vytis dviratininką ir šaukti nebūtinai pavyks. Kol esam stiprioje emocijoje, racionalių sprendimų nepriimsim. Pirmiausia grįžtam į ramesnę zoną, tada atsirenkam: kalbėsiu ar nekalbėsiu, spręsiu ar nespręsiu. Jeigu nėra su kuo kalbėtis ir nėra kaip išspręsti, tada svarstom, kaip save nuraminti ir kaip su mintimis dirbti, kad situacija trigerintų mažiau.
Pavyzdžiui, jeigu mintis yra „čia asmeninė ataka, jie specialiai mane skriaudžia“, tai jau labai sunku gyventi su tokia nuostata ir būtų sveika pasitarti su psichoterapeutu. Bet kasdienybėje gali savęs klausti: ar tos mintys padedančios, ar faktas, ar ne. Ar tikrai žmogus čepsėjo specialiai? Ir vienas iš būdų padėti sau yra darbas su savo mintimis, bet raudonoje zonoje su mintim giliai nepadirbsim.
Tai čia apie konfliktą su kitu žmogumi. O jeigu pykstu ant savęs?
Lygiai tas pats. Pirmiausia ieškom nusiraminimo: ramesnis kūnas, ramesnis protas. Antra, pokalbis su savim: apie ką aš čia? Kas vyksta su manim? Ar ši mintis man padeda? Kaip norėčiau apie save galvoti šitoj situacijoj? Kokio santykio su savim norėčiau? Ir galima savęs klausti: jeigu ant savęs pykstu, ar tas pyktis pagrįstas. Jeigu pagrįstas, ką noriu keisti. Jeigu nepagrįstas, kam tada ant savęs pykti.
O „klasikiniai“ patarimai, kaip „išgerk stiklinę vandens“, „pakvėpuok“, „susiskaičiuok“, tikrai veikia?
Greitieji sprendimai dažniausiai yra kūno raminimo būdai. Pirmiausia reguliuojam kūną, atvėsinam smegenis, tada svarstom, kas būtų išmintinga: atsitraukti, pasikalbėti, spręsti problemą, dirbti su mintimis. Bet tie būdai neveikia, jeigu jų nepraktikuojam. Pykčio akimirkoje smegenys neprisimena nusiraminimo būdų, jei mes jų nepraktikuojam, kai esam ramūs. Čia kaip su maratono bėgimu: jeigu nori bėgti maratoną, treniruojiesi reguliariai. Lygiai tas pats su meditacija, kvėpavimu, įsižeminimu. Kad veiktų įtampos situacijoje, turim praktikuoti kasdien bent po truputį.
O tie vadinami „pykčio kambariai“, kur „sveika išleisti garą“ daužant, rėkiant, ar čia tikrai padeda?
Sakyčiau, geriausias įrankis nusiraminimui yra mūsų kūnas ir kvėpavimas, taip pat sportas, judėjimas. Iš bėdos kai kam tinka išsirėkimas, išbėgiojimas, bet tai labai individualu. Ir ne visada gyvenime turėsi „mišką šalia“, kad išeitum rėkti.
Seniau sakydavo: eik boksuok kriaušę, suplėšyk lapą. Bet ką dabar labiau sako mokslas ir ekspertai, kad tiems, kas linkę į agresiją, tokie būdai kartais dar ir „džiaugsmą“ teikia, jie tarsi pakartoja tą patį agresijos išgyvenimą. Aš pati klientams tokiu būdu reguliuoti pykčio nesiūlau. Dažniausiai grįžtam prie klasikos: kvėpavimai, įsižeminimai, dėmesio nusikreipimas, fizinis aktyvumas. Ir tai veikia ilgalaikėje perspektyvoje, nes mažiau „piktesnis“ pasidarai.
Meditacija bet kuria forma yra labai sveika, nes padeda savistabai: pajusti kūno pojūčius anksčiau, suprasti, kad „aš čia erzinuosi“, ir kūnas lengviau reguliuojasi. Emocija yra banga: užėjo ir praeis. Nebūtina kiekvieną kartą reaguoti.
Tiems, kurie nuolat surzena, be meditacijos dar svarbu dirbti su pozityviais gyvenimo aspektais, pavyzdžiui, dėkingumo dienoraštis. Mokytis treniruoti smegenis pastebėti, kad gyvenimas nėra vien negatyvas. Ir apskritai galima savęs klausti: kodėl aš pykstu? Ar yra šitoj situacijoj aspektų, kuriuose galėčiau įžvelgti pamoką, stiprybę, dėkingumą. Nekalbu apie situacijas, kur patiriu smurtą.
Mūsų laikas jau teka į pabaigą. Gal aš kažko nepaklausiau labai svarbaus apie pyktį?
Aš tik apibendrinsiu – ne pyktis yra problema. Problema yra, ką mes su juo darom. Pyktis yra signalas, o ką mes su tuo signalu darom, skiriasi nuo situacijos. Jeigu kažkam kyla klausimų apie save, ar tas pyktis normalus, nenormalus, ar gal turėčiau jausti daugiau, ar esu „burbeklis“, tai yra daug puikių kolegų, kurie dirba su šita tema. Pyktis tikrai viena iš dažnesnių temų terapijoje.
Parengta pagal interviu su psichologe-psichoterapeute Kristina Paradnike. Laidą „Vakaro pokalbiai“ vedė Jonas Vitkauskas.
